Sustabdytos jausmų akimirkosnuotraukos

2012 gegužės mėn. 07 d. 16:09:03 Perskaitė 1633

Kiekvienam žmogui tenka išgyventi tokių situacijų, kurios neretai nuo mūsų nepriklauso, bet sukelia atitinkamus jausmus: džiaugsmą, liūdesį, abejones - baimę išsakyti savo mintis, likti nesuprastam. Dailininkė Audronė Vaškevičiūtė tai pabandė padaryti ant ryžių popieriaus tušu ir specialiais augaliniais dažais nutapiusi ciklą „Jausmai“.

Ši neįprasta ir kiek mistiška bei labai asmeniška įvairiapusio talento dailininkės paroda surengta sostinės Šv.Jono gatvėje įsikūrusioje galerijoje sulaukė nemažo susidomėjimo. Ji buvo įdomi ne tik į parodos atidarymą susirinkusiems dailininkės bičiuliams, bet ir atsitiktinai į parodą užsukusiems smalsuoliams. Audronė savo pastarųjų dvejų metų jausmų tektoniką pavaizdavo jautriai, subtiliai ir kartu drąsiai. Paveiksluose nesunkiai galėjai atpažinti pačią jų autorę.

„Šie ant ryžių popieriaus tapyti darbai - tai lyg žingsnelis susikalbėjimo link. Juk dažnai nedrįstame pasakyti to, kas labai pradžiugintų artimą žmogų, parodyti, kad turime ne tik liūdnų minčių, - sakė dailininkė. - Žinoma, reikia drąsos pripažinti, nebijoti pasirodyti, koks esi - ne vien tik teigiamų savybių rinkinys, kad gali klysti ir būti silpnas. Vienas iš būdų tapti truputį geresniam - tai pripažinti savo klaidas. Negalime „pagerinti“ kitų, bet visada galime keistis patys, tuomet viskas aplink pradeda teikti džiaugsmą. Blogus įvykius priimu kaip dovaną, randu atsakymą į dar vieną klausimą. Kitų žmonių ydų nesmerkiu, o priimu (ne visada lengvai) kaip pamoką (kaip nereikėtų elgtis)“.

Jau dvyliktą personalinę darbų parodą surengusi dailininkė prisipažino, kad kūryba jai - ir džiaugsmas, ir vargas, ir kančios. Ji labai retai būna patenkinta rezultatu. Dažnai ir laiko pritrūksta padaryti taip, kaip diktuoja jos fantazija. Galbūt tas nepasitenkinimo jausmas kūrybingą moterį ir akina naujiems darbams. „Kartais ilgai braidau po šunkelius ir klystkelius, kokiais vadinu nepavykusius darbus, kol randu kokį reikiamą „grūdelį“. Labiausiai žavi paprastų dalykų grožis, vidinė šiluma“, - sako moteris, kuriai vienos srities neužtenka: sukūrusi paveikslų ar keramikos ciklą, ji kimba į kitą sritį. Gal dėl to, kad nemėgsta monotonijos, nori įgyvendinti idėjas, kurioms sukurti reikia vis kitokių medžiagų.

Koks metų laikas palankiausias kurti? Trumpai pamąsčiusi A.Vaškevičiūtė atsako: „Metų laikai man visi geri, gera, kai šilta, tada norisi kiek ir patinginiauti. O grožio visada yra daug aplinkui, tik reikia mokėti jį pamatyti. Man nesvarbu, kokiame Lietuvos ar pasaulio kampelyje esu, nes visur randu daug gražių dalykų. Tai nebūtinai turi būti vaizdai iš toli, dažniausiai mane žavi „nematomi“ fragmentai iš labai arti. Mažiausiai domina didmiesčių dangoraižiai, kurių teko matyti Singapūre, Sidnėjuje ir kituose miestuose, bei prabanga tviskantys vienuolynai Italijoje, Ispanijoje ar Portugalijoje. Ieškau vietelių, kurios „neparuoštos“ turistams. Senovinė lūšna Lietuvoje, nuošalios miestelio gatvelės ar civilizacijos nesuniokoti gamtos kampeliai traukia ir įkvepia. Taip pat man mieli paprasti, nuoširdūs žmonės“.

Dailininkei didelį įspūdį padarė prieš kelerius metus jos aplankyta Kinija. Rytų meno įkvėpta ji ir pradėjo mokytis rytietiškų technikų ant ryžinio popieriaus. Ir tos pamokos, akivaizdu, iš parodos nenuėjo veltui.

A.Vaškevičiūtė moko vaikus darželyje ir mokykloje keramikos, tikėdamasi, kad įskiepys meilę grožiui, kad užaugs daugiau žmonių, neabejingų menui. Šiuo gyvenimo laikotarpiu tokia yra jos misija.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net