Siluetai Vytauto Tomkaus gyvenimo knygoje

Minėtos Regimanto Adomaičio, Vytauto Tomkaus, Vytauto Paukštės, Agnės Gregorauskaitės, Ferdinando Jakšio, Bernardo Vasiliausko, Vincento Kuprio, kurį irgi laikė kurso draugu, nes lankė kai kurias paskaitas drauge, ir kitos netektys.

„Nebūčiau net sapne susapnavusi, kad mes iš kurso tik trys pajėgsime ateiti. Nors ir su lazdom, bet vaikštom, nors ir nelabai girdim, bet klausom, nelabai matom, bet žiūrim, - juokavo L. Žadeikytė ir tęsė, - prisimenu, antram ar trečiam kurse, kai reikėjo skaityt monologą, aš pasirinkau Ksenijos monologą iš Boriso Lavreniovo „Lūžio"; jo esmė buvo tokia: vyresnėlė bara jaunesnę seserį, kodėl ji taip palaidai gyvena, vos ne poterių nešneka, o ši atsako, kad per visas revoliucijas tiek neteko draugų, ir jei mato gėles, tai tik ant draugų kapų sudėtas. Tada man tai buvo tik tekstas, kurį išmokau mintinai, o jei dabar man tektų skaityti tokį monologą, tai būtų viskas išgyventa. Vien šiemet kiek draugų išėjo..."

Prisiminimų nuotrupos leido sugrįžti į laiką, kuriame aktorių kurso „žentas" Algis Bražinskas, pasisodinęs Eugeniją Pleškytę, trankosi po Pabaltijį motociklu, kur linksmuolis Vytautas Tomkus, išgirdęs naują melodiją, puola prie fortepijono ir mėgina ją atkartoti, kur gražuolė Danguolė Lozoraitytė į aukštakulnius kiša dailias, ne prastesnes kaip Merilin Monro, kojas, paskui kurias prospektu nuseks būrys studentų... Kur kasmet prieš Kalėdas pas Tomkus ateina E. Pleškytė susimalti aguonų...( L. Mulevičiūtė-Tomkienė ir A. Čepaitytė-Sipienė nuo studijų laikų buvo geros draugės su E. Pleškyte.)

***

L.Mulevičiūtė - Tomkienė pridurs, kad Vytautas Tomkus ją pamatęs iškart pasakė, kad ji būsianti jo žmona, tačiau nesulaukęs jos dėmesio, ėmė keršyti: išsirikiuodavo su keliais studentais ir jai einant pro šalį kartojo „Mulė - varlė". Iš pradžių jis jai visiškai nepatiko, bet po dvejų metų likimas pasitvarkė savaip. Gyvendama su Vytautu sakė patyrusi iri šilto, ir šalto, net 10 metų rašiusi eilėraščius. Keletą iš jų paskaitys vakaro svečiams.

„Nuo mūsų tėčio išėjimo praėjo nedaug laiko - 3 mėnesiai,- tačiau kambaryje tebestovi jo daiktai, stovi nuotraukos, albumai, rūbai kabo spintoje, štai stovi jo batai, sakau, mama, patraukim tuos batus, ne, sako, tegul stovi, jie man patinka, - kalbėjo aktorių dukra dailininkė Dovilė Tomkutė, save laikanti tėvų kurso vaiku, - aš atsinešiau tėvų jaunystės albumus, atsinešiau tėčio pieštas karikatūras iš sienlaikraščio, kurį jis piešė gyvendamas bendrabutyje; vaikystėje vartydavau tėtės piešinius ir tai man būdavo linksmiausia paveikslėlių knyga.

Aš palyginčiau žmogaus gyvenimą su knyga. Kai ją skaitai, skaitai vieną etapą ir nežinai, kas bus kitame. Bet kai tėčio gyvenimas priartėjo prie pabaigos, ėmė atrodyti, kad skaitai gana neįdomią, liūdną ir prozišką, net kartais fiziologišką jos dalį. Mąžta jėgos, silpsta žmogus ir, atrodo, prieš tai buvusios nuostabios, emocingos ir optimistinės knygos pradžios nė nebūta.

Tačiau kai užverti paskutinį puslapį, tada atsiveria prieš tave visas žmogaus gyvenimas, atsiveria žmogus kaip visuma, ir lieka nepaprastai gražus ir šviesus prisiminimas. Iš tiesų mūsų tėvų jaunystės laikas buvo nuostabus. Kaip mes, čiurlioniukai, buvome pratę girdėti iš dėstytojų ir patys sakydavome, kad Čiurlionio meno mokykloje tarybų valdžios nebuvo, taip ir tėvų gyvenime, manau, tos tarybų valdžios, nors ir gūdžiu sovietmečiu, buvo juntama minimaliai.

O pozityvo, atvirumo, kūrybiškumo ir džiaugsmo, svarbiausia džiaugsmo, buvo daug. Esu įsitikinusi, kad ta karta turėjo tiek šviesos, kad vadinti ją prarastąja yra neįmanoma, - tai tiesiog netiesa".

Vaikystėje Dovilei didelį įspūdį paliko tėvų kurso bendravimas: „Šitų nuostabių žmonių bendravimas buvo toks užkrečiantis, kad vaikui stebint pro pusiau pravertas duris atrodė, kai aš užaugsiu, stosiu jei ne į konservatoriją, tai bent jau į Dailės institutą, nes buvau girdėjusi, kad ir ten vyksta panašūs dalykai".

Anot Dovilės, nors ne visi iš jų savo gyvenimą praleido teatro scenoje, tačiau kiekvienas atrado jam būdingą ir artimą gyvenimo vagą, kurioje nudirbo svarbius darbus: ar tai būtų televizija, ar tai būtų dėstymas, ar tai būtų rašymas, - visi jie, kalbėjo Dovilė, realizavo save, nė vienas nenuėjo į prekybą, ar verslą, ar dar kažkur. Ir kiekvienas iš jų vertas atskiros knygos.

***

Iš tikrųjų. Štai vakaro sumanytoja ir režisierė, puiki skaitovė A. Čepaitytė-Sipienė dirbo Filharmonijoje koncertų vedėja (ten ją vadino„radostj žizni" - gyvenimo džiaugsmu), paskui Vilniaus universiteto Kiemo teatre su režisieriumi Vladu Limantu; beveik tris dešimtis Vilniaus konservatorijoje (dabar kolegija) dėstė aktoriaus meistriškumą ir režisūrą, stažavosi pas garsųjį režisierių Grigorijų Tovstonogovą.

Nepriklausomybės pradžioje buvo persikrausčiusi į gimtąjį Marijampolės kaimą, kad tėvų sodyboje kartu su seserimi, geografijos mokslų daktare Regina Kudirkiene taptų... jaunąja ūkininke. Dar, prisimenu, ji redagavo laikraštį „Sūduva", dirbo Seimo narės, žinomos dainininkės Nijolės Ambrazaitytės padėjėja. Jos atsiminimų yra šiemet sutiktoje Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knygoje „Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė". Ne taip seniai ji dalyvavo kelių visuomeninių organizacijų veikloje ir gyveno gan aktyvų gyvenimo būdą.

Jos bendrakursė L. Mulevičiūtė - Tomkienė kūrė vaidmenis Kauno dramos, Lietuvos akademiniame dramos, „ Vaidilos" teatruose, buvo legendinio Vytauto Tomkaus mūza, draugė ir atrama. Ko gero, įdomiausias (dramatiškiausias ar romantiškiausias?) skyrius būtų susijęs su poezija, kurios, aktorės teigimu, ji šiandien neberašo.

Aktorės, radijo teatro režisierės L. Žadeikytės gyvenimo knygoje, be abejo, didelis skyrius turėtų būti skirtas jos darbui su režisieriumi Arūnu Žebriūnu vaidybinėje kino juostoje „Gražuolė", kur ji vaidino mergaitės motiną. Kitas didelis skyrius turėtų būti skirtas ir jos vaidmenims Jaunimo bei Klaipėdos dramos teatruose, pirmam lietuviškam serialui „Giminės", kur ji taip pat turėjo savo vaidmenį, bei atskiras - jos skaitovės ir režisierės patirčiai. Daugeliui žinomas ir aktorės laisvalaikio užsiėmimas - skiautiniai, kuriais turėta progos gėrėtis ne vien Lietuvoje.

Ji mėgsta skaityti Maironį, Just. Marcinkevičių, Salomėją Nerį, Almą Karosaitę. Minorinės A. Karosaitės eilutės labai tiko lapkričio vakaro pabaigai: Už laiką mumyse ir mus laike/ už vakarą, kai renkamės visi/ išsiskaičiuot esu esi esi/ už tai, ką saugo Dievas ir tauta/ išklydus po pasaulį, bet tvirta...