respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Šiaulių pavasaris – 1988-ųjų rudenįnuotraukos (1)

2018 lapkričio mėn. 30 d. 11:20:10
Rūta JANKUVIENĖ, „Šiaulių krašto“ žurnalistė

Šiemet lapkritį minime valstybinės kalbos 30-metį. Minėjime Šiauliuose prisimintas ir šiauliečių indėlis. Kad lietuvių kalba būtų paskelbta valstybine, įtakos turėjo 1988 metų spalio 1 dieną Šiauliuose įvykusi pirmoji šalyje Kalbos šventė. Minime ir 1988 metų gruodį Šiauliuose įvykusio pirmojo Lietuvių dramaturgijos festivalio „Atgaiva“ 30-metį.

×
nuotr. 12 nuotr.
Sau­lės Laik­ro­džio aikš­tė­je per Kal­bos šven­tę pa­si­ro­dė is­to­ri­nes tau­tos as­me­ny­bes įkū­ni­ję iš­ki­lūs Lie­tu­vos ak­to­riai. Juozo BINDOKO nuotr.

 

Šiauliai 1988-ųjų rudenį buvo tapę kultūros atgimimo centru.

„Atolankose“ mintimis apie tai dalijasi Kalbos šventės rengėjai Vaclovas VINGRAS, tuomet vadovavęs Kultūros fondo Šiaulių rėmimo tarybai, ir kalbininkas, Šiaulių universiteto profesorius Kazimieras ŽUPERKA, režisierius Gytis PADEGIMAS, „Atgaivos“ festivalio įkvėpėjas, ir Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas BINDOKAS, kuris abu šiuos išskirtinius renginius fotografavo.

Kalbos gynimas – tautos identiteto gynimas

„Česlovas Kudaba, Lietuvos kultūros fondo pirmininkas, pasiūlė mums rengti Kalbos šventę, – prisimena Vaclovas Vingras. – Tai nebuvo atsitiktinis pasiūlymas, nes Č. Kudaba mus, šiauliečius, gerai pažinojo.“

Anuomet V. Vingras vadovavo Inžinierių namams. Jie garsėjo šviečiamąja, kultūrine veikla. Iš esmės tai buvo lietuvybės veikla, nors garsiai to niekas nedeklaravo.

Į susitikimus atvažiuodavo šviesiausi Lietuvos žmonės. Tarp jų – Sąjūdžio lyderiais tapę Č. Kudaba, Romualdas Ozolas, Eduardas Vilkas ir kiti. Kviesdavosi ir žymius kalbininkus, tarp jų – akademiką Kazį Ulvydą, Aldoną Pupkį.

A. Pupkis savo knygoje „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.“ apie šiauliečių kalbos sekciją rašydamas įdėjo net faksmilę V. Vingro laiško, primenančio, jog kalbininkai laukiami Inžinierių namuose.

„Tais laikais kalbininkų klausytis susirinkdavo pilna salė, – prisimena buvęs Inžinierių namų vadovas.– Kalba mums buvo tautiškumo, tautinio identiteto gynyba, lietuviškumo gynyba – todėl bendruomenė buvo aktyvi.“

Rusifikavimo politika viršūnę buvo pasiekusi dar 1979 metais. Tada, V. Vingro žodžiais, atsiradęs „tiesiog žiaurus dokumentas“. Taškente įvyko konferencija „Rusų kalba – SSSR daugystės ir bendradarbiavimo kalba“ ir buvo priimta kryptis „plėsti rusų kalbos politiką“.

„Per jėgą visur buvo kišama rusų kalba, – prisimena jis. – Ta prievarta labiausiai spaudė inteligentiją, kultūros, meno žmones. Visus prakutusius, išsilavinusius žmones tie dalykai žeidė. Todėl lietuviškumas iš visur veržėsi ir šurmuliavo visi kampai.“

„Nebūtų buvę tautinio atgimimo, nebūtų buvę ir nepriklausomybės, – pabrėžia V. Vingras. – Puikiai žinome, kad dar 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo, ir 1917 metų Vilniaus konferencijos pagrindas buvo lietuvių kalba, kuri ir atskyrė mus nuo Lenkijos, Rusijos. Ta frazė, jog Lietuvos valstybė yra kalbos valstybė, aktuali ir šiandien.“

Jo žodžiais, šiandien dėl lietuvių kalbos „varpais dar nereikia skambinti“, bet akivaizdžiai mažėja bendrasis raštingumas.

„Ausį rėžia, ir kaip mūsų politikai šneka „šiandien dienai“ , – piktinasi V. Vingras. – Vytautą Landsbergį gali mėgti, gali nemėgti, bet kalbos prasme – tai pats įtaigiausias Lietuvos politikas. Kalbų tekstus rašo pats, o kokių metaforų prirenka, kaip sudėlioja sakinį – nori nenori suklūsti. Klausausi kitų politikų – medinė kalba.“

Pagrindinė grėsmė kalbai, jo nuomone, yra emigracija.

„Mažėja vartojančių lietuvių kalbą. Išvykusių mūsų vaikų vaikai lietuviškai nebekalbės, – mano V. Vingras. – Aišku, bus išimčių, kaip bet kuriame reiškinyje, bet dauguma nekalbės."

V. Vingras prisimena tokį išskirtinį Č. Kudabos pavyzdį. Jis lietuviškai išmoko tik paauglystėje, iki trylikos metų lietuvių kalbos nemokėjo, nes gyveno prie Baltarusijos sienos, o ten mišri aplinka – baltarusių, rusų, lietuvių.

Pirmoji sąraše – Kalbos šventė

1988 metais Kultūros fondo Šiaulių rėmimo tarybos darbo plane Kalbos šventė buvo įrašyta pati pirmoji.

V. Vingro išsaugotas planas liudija, jog tuomet buvo suplanuota mieste įamžinti ir Povilo Višinskio, Pelikso Bugailiškio, Potencijos Pinkauskaitės, kitų kultūrai nusipelniusių žmonių atminimą. Šalia šio „punktelio“ ranka įrašyta pastaba: „Mieste, išskyrus Jovaro antkapinį paminklą, nėra nė vieno paminklo mokslo ar kultūros veikėjui! Šią prasme atsiliekame nuo Kuršėnų ir Papilės.“

Kalbos šventė vainikavo visą rugsėjį vykusias kalbos savaites įmonėse, įstaigose, mokyklose.

Rugsėjo 30 dieną Inžinierių namuose buvo surengta konferencija „Dabarties kalbos situacija ir perspektyvos“. Kalbėjo ne tik kalbininkai – gydytojai, pedagogai, teisininkai, rašytojai, aktoriai, filosofai. Jų pasisakymai vėliau buvo sudėti į knygą „Kokia tautos kalba“.

Spalio 1 dieną miestiečiai rinkosi į Saulės Laikrodžio aikštę, kurioje įvyko teatralizuota Kalbos šventė. Emociškai ji pratęsė pirmąjį Sąjūdžio mitingą, įvykusį toje pačioje aikštėje liepos mėnesį.

Šiauliečiai išvydo iškilius aktorius, įkūnijusius lietuvių kalbai ir Lietuvai nusipelniusias asmenybes. Į susirinkusius kreipėsi Mažvydas (Laimonas Noreika), Barbora Radvilaitė (Rūta Staliliūnaitė), Žemaitė (Fausta Laurinaitytė), Šatrijos Ragana (Nijolė Narmontaitė), Simonas Daukantas (Vladas Bagdonas), Antanas Strazdas (Valerijus Jevsejevas), Povilas Višinskis (Arūnas Sabonaitis).

„Nebuvo sunku idėją įgyvendinti, nes turėjome stiprią Lituanistikos katedrą Šiaulių Pedagoginiame institute, – sako V. Vingras. – Už konferencijos turinį buvo atsakingas profesorius Kazimieras Župerka, teatralizuotą šventę režisavo Regina Steponavičiūtė, ji sukvietė žymiuosius aktorius.“

Didelį įspūdį paliko šventėje dalyvavęs poetas Justinas Marcinkevičius. Jis perskaitė Šiauliams ką tik parašytą eilėraštį „Kryžių kalnas“.

V. Vingrui išliko atmintyje apsilankymas su poetu Kryžių kalne: „Kitą dieną po šventės nuvažiavome į Kryžių kalną. Prie kryžiaus su jo eilėraščio žodžiais „ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki“ klūpėjo ir meldėsi moteris. Poetas susigraudino. Paskui papasakojo, kad saugumas ir partiniai veikėjai jam yra priekaištavę: „Kokius eilėraščius rašai, kad juos ant kryžių kala.“

Dėl valstybinės kalbos

Šventės organizatoriai kreipėsi į LTSR Aukščiausiąją Tarybą dėl valstybinės kalbos statuso suteikimo lietuvių kalbai.

Kreipimąsi pasirašė organizacinės komisijos nariai S. Baguckas, S. Barzdaitė, S. Bulzgis, V. Dagienė, L. Daukšienė, A. Dilys, Z. Gaurilčikienė, Kaškelienė, V. Puronas, V. Rimkus, R. Steponavičiūtė. T. Stulpinas, V.Vingras, M. Žibūdienė, K. Župerka.

Kreipimesi primygtinai raginta „kaip galima greičiau įteisinti lietuvių kalbą kaip valstybinę respublikos kalbą“. Kreipimosi teksto autorius – K. Župerka.

„Tada buvo žengtas žingsnis valstybinės kalbos įteisinimo link, – sako profesorius K. Župerka. – V. Vingras ragino mane tą tekstą parašyti ir jis aukštybėse tiko, Aukščiausioje Taryboje jis buvo perskaitytas.“

1988 metų lapkričio 18 dieną Aukščiausioji Taryba lietuvių kalbą įteisino kaip valstybinę.

„Mūsų ambicijas Č. Kudaba sužadino – pabrėžia ir K. Župerka. – Sako, Latvija didžiausią kalbos šventę surengė, kodėl Lietuva negali? Savo mokytojui, Vilniaus universiteto profesoriui Juozui Pikčilingiui pasakiau, jog rengsime šventę, sako, palaukit – mes pirma padarysim. Vilniaus ambicijos buvo tokios pat, kaip ir dabar. Bet mes nepasidavėm. Padarėme gražią didžiulę dviejų dienų šventę.“

Kalbai – naujos grėsmės

K. Župerka pabrėža, jog Atgimimo metais neabejota, jog lietuvių kalbą reikia saugoti. Palygina, jog visuomenės nuostatos į kalbininkus buvo palankesnės nei dabar.

„Dabar kalbininkas – kai kam paskutinis žodis. Maždaug – ko čia kišiesi. Kalba esą tik mano reikalas – toks keistas požiūris, – stebisi K. Župerka. – Neturėtų taip būti. Juk visų profesijų žmonės rūpinasi savo objektu. Pavyzdžiui, gydytojai – mumis, o kalbininkai – kalba, jos priežiūra. Tam reikia išsilavinimo, kvalifikacijos, platesnio požiūrio, kaip pasaulyje yra.“

Laisvi esame, o kalbai naujos grėsmės kyla.

„Neseniai perskaičiau istoriko Povilo Girdenio žodžius, jeigu nebus lietuvių kalbos, tai Lietuva bus tik žemės sklypas. Čia ir yra esmė, – pabrėžia kalbininkas. – Kas čia bus? Kokios vertybės? Tik visiškam kvailiui gali būti neaišku, jeigu neliks kalbos, tai neliks ir Lietuvos.“

O šiandien, pasak profesoriaus, net sunku suprasti, kas rengs lietuvių kalbos mokytojus? Edukologijos universitetas naikinamas, jungiamas su Vytauto Didžiojo universitetu. Tikinama, jog jis bus pedagogų kalvė.

„Bet jokio įdirbio jis neturi, – teigia K.Župerka. – Mes tapsime Vilniaus universiteto pedagogine akademija, bet jis mus sulikviduos, nes pats studentų neturi. Šiauliuose mes dar turime kalbotyros magistrantų, o Vilniaus universitetas nebeturi. Suprantu, kad Vilnius yra traukos centras, bet visame pasulyje yra centras ir periferija. Vien iš centro nieko nebus – periferija palaiko centrą.“

Palygina, jog Latvija, pavyzdžiui, išlaikė ir Liepojos, ir Daugpilio universitetus.

Profesorius neneigia, jog šiandien reikia ir anglų kalbą mokėti.

„Mano dukros angliškai laisvai kalba, po pasaulį važinėja, anūkė Kaune anglų kalba studijuoja medias, nes lietuvių kalba tokios studijų programos nebuvo, – pasidalija šeimos patirtimi. – Globalėja pasaulis, negali eiti prieš vėją, prieš pasaulio tvarką, bet išlikti savimi – garbės ir sąžinės reikalas.“

Kokį kreipimąsi ir kam šiandien reikėtų rašyti?


„Sunku pasakyti, – svarsto K. Župerka. – Europos šviesuomenės vienas atstovas pasakė, jog globalizmas nėra blogai, bet globalus požiūris turi būti derinamas su tradicija, su paveldu, su tuo, kas žmogui brangu, ką vertino ankstesnės kartos. Iš karto gavo atkirtį – jog yra atgyvena, jokio derinimo esą negali būti.“

Pačiam profesoriui atrodo, jog tokia dermė yra vienintelis kelias.

„Negalime įsikibti ir sakyti, kad esame ypatinga tauta, kad esame gudresni ar kad mūsų istorija pati gražiausia – anaiptol. Mes tiesiog norime būti. Nereikia savęs suniekinti, nes, kas tada lieka, kai save suniekini?“ – retoriškai klausia K. Župerka.

Pribrendę virsmui


Aktoriaus Juozo Bindoko prieš trisdešimt metų darytos nuotraukos liudija ir pats autorius gerai prisimena, kokia buvo žmonių reakcija į Kalbos šventę ir festivalį „Atgaiva“.

„Per Kalbos šventę Saulės Laikrodžio aikštės amfiteatro tribūnos buvo pilnos, o kaip žiūrovai reagavo į aktorių, įkūnijusių svarbias tautos asmenybes pasirodymą, jų herojų žodžius – buvo nuostabus jausmas, – dalijasi iki šiol neišblėsusiu įspūdžiu. – Po to teatre per festivalį vėl buvo antplūdis. Prie teatro įėjimo prieš kiekvieną spektaklį – minia žiūrovų. Spektaklius žiūrėjo, poezijos klausėsi ir ant žemės sėdėdami.“

Jo žodžiais, visa Lietuva buvo pribrendusi virsmui. Šiaulių dramos teatre tam buvo ypač gera terpė.

Teatro vyriausiuoju režisieriumi ką tik buvo paskirtas Gytis Padegimas, jaunas, labai ambicingas režisierius. „Atgaivos“ festivalis buvo jo idėja. Teatro direktoriumi tuomet dirbo Vytautas Juškus, patyręs ir geras organizatorius. Literatūrinės dalies vedėju dirbo Valentinas Didžgalvis. Buvo įgyvendinta ir idėja leisti festivalio laikraštį „Atgaiva“. Jį redagavo V. Didžgalvis, išleisti keturi „Atgaivos“ numeriai.

Festivalio renginiai kasdien vyko nuo ryto iki vakaro. Svarbi dalis buvo „Ryto mintys“, skambėjusios Mažojoje scenoje, kuri anuomet buvo Šv. Ignaco bažnyčioje.

Pranešėjai buvo iškiliausi to meto kultūros žmonės: Romualdas Ozolas, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Norbertas Vėlius, Vytautas Kubilius, Antanas Vengris, Liudas Truska ir kiti. Eksponuotas Antano Krištopaičio akvarelių ciklas „Lietuvos bažnyčios“. Kunigai diskusijose dalyvavo.

„Apie literatūrą, tautosaką, istoriją, religiją kalbėta. Po to – spektaklis Didžiojoje scenoje, o po jo vakare vėl eidavome į bažnytėlę – ten skambėdavo poezija, – pasakoja J. Bindokas. – Eiles skaitė teatrų aktoriai, o kulminacija buvo Kęstučio Genio poezija. Ji buvo ypatinga savo tautine tematika.“

Pasidalija, jog aktorė Nomeda Bėčiūtė, atradusi save festivalio nuotraukose, prisiminė, kaip tada dar studentė čia buvo. Kurso vadovė Algė Savickaitė savo studentus atvežė į Šiaulius padalyvauti festivalyje. Dvi dienas jie čia prabuvo.

Atidarė festivalį Lietuvos folkloro teatro "Mano kanklės paauksuotos".

Visi teatrai atvežė spektaklius. Šiaulių dramos teatras rodė du G. Padegimo režisuotus spektaklius – V. Jasukaitytės „Žilviną“ ir A. Škėmos „Žvakidę“.

Nacionalinis dramos teatras rodė V. Kukulo ir R.Tumino „Čia nebus mirties“, Kauno – B. Sruogos „Baisioji naktis“, Klaipėdos – K. Sajos „Žemaičių piemuo“, Panevėžio – Just. Marcinkevičiaus „Katedrą“, Vilniaus lėlių teatras – BV. Sruogos "Aitvaras teisėjas".

Šiaulių dramos teatro aktoriai ir darbuotojai buvo pasiskirstę visus organizacinius darbus. J.Bindokas buvo paskirtas į redakcinę grupę, kuri leido „Atgaivą“. Atsimena, kaip svarstyta, kokią nuotrauką dėti į pirmojo numerio pirmą puslapį? Sumąstyta, jog reikia Rūpintojėlio. Kur jį rasti? Lėkęs į „Aušros“ muziejų – leido jį nufotografuoti. Spausdinta ir didelė Kryžių kalno nuotrauka – tada visiškai neregėtas dalykas.

„Tą laiką prisimenu, kaip didžiulio pakilimo, sujudimo ir kartu susikaupimo laiką – visiems dygo laisvės sparnai, – sako J. Bindokas. – Mus jungė bendrystės jausmas, Lietuvos šviesuomenė, iškiliausi protai, kurie tada buvo suvažiavę į Šiaulius. Tokio lygio ir tokio masto kultūros įvykio nebuvo buvę. Pats pavadinimas „Atgaiva“ – nuostabus pavadinimas. Tautinis atgimimas ėjo per kultūros atgaivą.“

Jo nuomone, atgaivos mums reikia visą laiką, nes „užsizuliname“ kasdienybėje, materialėjame, globalėjame.

„Man patinka, kad po 30 metų mūsų teatre vėl vyksta festivalis „Atgaiva“, kad tai, kas brangu, kas yra jau mūsų kultūros istorija, prisimenama, – sako J.Bindokas. – Mes tik savo seniausia kalba, savo papročiais, savo išskirtinumu galime būti įdomūs pasauliui, o ne globalizacija – gerdami tą pačią kolą ir valgydami tą pačią picą. Tik savo rugine duona, baltu sūriu ar lašinukais galime būti išskirtiniai.“

Tautinės kultūros manifestacija


Režisierius Gytis Padegimas, prisimindamas, kaip kilo festivalio idėja, sako, jog „niekas nebenorėjo gyventi toje stagnacijoje, kurioje gyvenome“.

„Pats norėjau kažko naujo, kai tapau Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, – prisimena. – Pagalvojau, jeigu ruošime lietuviškos dramaturgijos festivalį, tai viską reikia daryti koja kojon su gyvenimu. Turime autorių, turime pjesių, kurios dar nebuvo išvydusios scenos.“

Todėl pirmą kartą buvo statomas A. Škėma, A. Landsbergis, ir atsirado naujų interpretacijų, tokių kaip Just. Marcinkevičiaus „Katedra“. Todėl atsiradusios ir „Ryto mintys“, kuriose dalyvavo visas intelektualų žiedas. Norėjosi ir poezijos, ir ji skambėjo.

„Tai buvo didelė mūsų kultūros manifestacija, kuri prisidėjo prie laisvėjimo proceso, – pabrėžia G. Padegimas. – Kultūra žmogui suteikia drąsos, vilties ir laisvės, o visai valstybei – nepriklausomybės. Norėjosi visus sukrėsti ir tai pavyko padaryti.“

Prisimena, kaip Vilnius sunerimo. Atsiuntė aukštą valdininką – J. Paleckį, kuris buvo partijos CK kultūros skyriaus vedėjas, žiūrėti, kas Šiauliuose vyksta.

„Matėsi, kad festivalis labai ryškiai skamba per visą Lietuvą, – prisimena festivalio įkvėpėjas. – Padarėme taip, kad aktoriai po spektaklių neišvažiavo namo. Jie liko festivalyje, bendravo, dalyvavo diskusijose: nuo studentų iki teatro veteranės Kazimieros Kymantaitės. Tai buvo teatrinis forumas, kuriame ne tik spektakliai vyko. Teatro žmonės galvojo, kaip gyvens toliau.“

Džiaugiasi, kad „Atgaivos“ festivalis paskatino lietuviškos dramaturgijos vystymą. Kad „nenuėjo veltui emocinis krūvis ir darbas 24 valandas per parą tas dešimt dienų.“ Festivalio archyvas, surinkti prisiminimai rodo, kad daugeliui žmonių jis tapo įsimintinu įvykiu.

„Iki tol nebuvo nei tokio masto renginio, nei kad taip žmonės į jį įsijungtų, – pabrėžia G. Padegimas. – Šiaulių dramos teatras yra ir vienintelis šalies teatras, ant kurio kabo Sąjūdžio atminimo lenta, nes čia įvyko Šiaulių miesto Sąjūdžio steigiamoji konferencija (1988-ųjų spalio 17 dieną). Sąjūdis ir „Atgaiva“ – susiję kaip susisiekiantys indai.“

Šiaulių dramos teatras tuomet buvo politinių ir kultūrinių įvykių smaigalyje.

G. Padegimas teigia, jog Šiaulių teatras jam brangus iki šiol. Niekada neužmiršiąs, kaip dalyvavo organzuojant Povilo Višinskio paminklo statybą, kaip su aktoriais agitavo už Stasį Lozoraitį per pirmuosius Prezidento rinkimus.

Žinąs, jog JAV profesorius Patrikas Chiura rengia knygą apie „Atgaivą“, kaip apie išskirtinį reiškinį.

„Jam pasirodė, kad tai buvo fenomenas – iš toliau gal geriau matosi, – svarsto G. Padegimas. – Jis tiesiai šviesiai sako, jog Lietuvos kultūrinė nepriklausomybė buvo paskelbta Šiauliuose – pusę metų anksčiau nei politinė Vilniuje.“

Džiaugiasi, kad „Atgaiva“ sugrįžo į teatrą, kad jo žodžiais, „dvi nuostabios moterys Nomeda Šatkauskienė ir Violeta Jasiūnienė ėmėsi organizuoti festivalio 30-mečio minėjimą“.

Šiųmetiniame festivalyje vėlgi ieškoma atsakymų, kur link juda teatras ir visuomenė?

Pats mano, jog teatrui dabar tiek „draskytis“ nebereikia, nes turime hiperaktyvų politinį gyvenimą.

„Teatras dabar turėtų užsiimti tuo, kuo politikai neužsiima, – sako režisierius. – Jie dabar sako: „Čia gi moralės, etikos reikalai – mes jų nesprendžiame.“ O jeigu moralės ir etikos reikalai nesprendžiami, tai viskas žlunga. Jokios valstybės nepastatysi, jokio korupcijos indekso nesumažinsi ir BVP nepakelsi, jeigu nekreipsi dėmesio į etiką ir moralę.“

Todėl teatro misija nesilpnėja: „Teatras vis turi priminti išsiplaunančias žmogiškumo ribas. Įvairiomis variacijomis gali priminti amžinąjį dekalogą. Keičiasi žodžiai, bet esmė yra ta pati.“

G. Padegimas pastebi, jog teatras, užsiimdamas naujomis technologijomis, eksperimentais, nors – tai laiko ženklas, žaidžia formomis ir praranda turinį.

Turinį, jo žodžiais, gali perduoti ne teatro technika, o tik žmogus – autorius, režisierius, aktorius. Toje grandinėje yra ir žiūrovas. Jeigu nėra scenoje intelektinės įtampos, kokie būtų efektai – bus šalta, svetima, nepalies žiūrovo širdies ir proto.

„Visiems linkėčiau tikėjimo, kad mes galime tobulinti valstybę ir patys save. Kad galime būti geresni ir sąžiningesni, kad mūsų visų akys degtų meile Tėvynei ir pasitikėtume vieni kitais. Labai svarbu tikėti ir pasitikėti, – įsitikinęs Gytis Padegimas. – Man yra įstrigę vienos tremtinės žodžiai, kai jos klausiau, kas padėjo išlikti? Ji atsakė: „Tikėjimas, kad rytoj bus geriau, nei šiandien. Mums tokio tikėjimo trūksta.“

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PARODA: ketvirtadienį Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ atidaroma didžiausia Baltijos šalyse specializuotos aprangos ir tekstilės verslo paroda „Baltic Fashion & Textile Vilnius“.
  • ŽEMĖS DREBĖJIMAS: trečiadienį Mindanao saloje Filipinų pietuose įvyko 6,5 balo žemės drebėjimas.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Kaip vertinate prezidento G. Nausėdos 100 dienų darbą?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

 +10 +11 C

 

+10 +11 C

+12 +14 C

+15 +17 C

 

 +16 +18 C

4-5 m/s

3 m/s

 

3 m/s

 

USD - 1.1025 PLN - 4.2955
RUB - 70.8212 CHF - 1.0997
GBP - 0.8656 NOK - 10.1465