Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jau kuris laikas rodomas Kristiano Smedso režisuotas spektaklis “Liūdnos dainos iš Europos širdies” (pagal Fiodoro Dostojevskio romaną “Nusikaltimas ir bausmė”).
Šis režisierius balandžio mėnesį apdovanotas Europos teatro sąjungos “Naujosios teatro realybės” premija - tai prestižinis apdovanojimas, jau keliolika metų teikiamas patiems iškiliausiems Europos teatro menininkams (1994 metais jį pelnė Eimuntas Nekrošius, o 2001-aisiais - Oskaras Koršunovas). Šiuolaikinio Europos teatro kontekste K.Smedso kūryba iš tikrųjų išsiskiria novatorišku požiūriu į dramaturgiją, teatro ir visuomenės santykį, aktoriaus darbo principus. Apie K.Smedso teatro vaizdinius kalbamės su visus spektaklio “Liūdnos dainos iš Europos širdies” vaidmenis atliekančia aktore Aldona Bendoriūte.
- Apie spektaklį, kuris kiekvieną kartą kuriamas naujai, sunku užduoti konkrečius klausimus. Įsivaizduoju, kad atsakyti į juos dar sudėtingiau. Pirmiausia norėčiau grįžti į pradžių pradžią. Manau, kad reikia didžiulės drąsos ir pasiaukojimo po kurio laiko grįžti prie tiek fizine, tiek psichine prasme sudėtingiausio vaidmens. Manau, kad pagrindinė priežastis buvo režisieriaus K.Smedso ir dailininkės Jūratės Paulėkaitės partnerystė. Kiekvienam aktoriui toks susitikimas su dviem įdomiais kūrėjais - didelė patirtis. Kaip apibūdintum šitą savo biografijos etapą?
- “Liūdnų dainų iš Europos širdies” kūrybinis procesas buvo tikrai nelengvas. Teko kaip tai auksinei antilopei gerokai pasipurtyti. Buvo momentas, kai buvau pasiryžusi repeticijas nutraukti, manydama, kad neįmanoma sukurti monospektaklio pagal F.Dostojevskio romaną “Nusikaltimas ir bausmė”. Šiandien džiaugiuosi, kad tada neapsivertė liežuvis. Lipdėme sceną prie scenos, neturėdami aiškios perspektyvos, nežinojome, kuo viskas baigsis. Tačiau Dievui padedant premjera įvyko. Iš režisieriaus nejutau jokio teroro. Abu nardėme tame pačiame vandenyje, abu kentėme kūrybinius sąrėmius... Kartais atrodydavo, kad K.Smedsas režisuoja nerežisuodamas. Visiškai nesikišdamas. Tada širdyje pykdavau: “plauk pati!”, “rodyk, ką moki!”, “galvok!”, “tu laisva!”, “tu kūrėja, o ne primestų prisitaikymų atlikėja!”, “improvizuok!” Bet šis pasyvumo įspūdis klaidingas. K.Smedsas nusako mintį kartais labai asociatyviai, kartais tik paminėdamas kokį daiktą. Pavyzdžiui, “o gal nuotraukos, o gal Sonia sėdi ir spausdina mašinėle?”
Kai režisieriaus nesuprasdavau, prašydavau pačiam parodyti. Ir rodydavo. Prabėgo kuris laikas, ir K.Smedsas pasiūlė spektaklį repetuoti iš naujo. Jis siekė viską supaprastinti, atisakyti dekoracijų... Jis pakvietė atvykti į Helsinkį dviem savaitėms repeticijų. Pagalvojau: “Dieve, dvi savaitės! Ką aš ten darysiu dvi savaites, kai spektaklis jau įsibėgėjęs, ką ten repetuoti tiek laiko?” Bet repetavome. Maniau, galą gausiu. Vertėme viską aukštyn kojomis. Repetuojant buvo nuspręsta, kad ir muziką pati paleisti turėsiu, ir prožektorius pati valdysiu... Prasidėjo nemigo naktys, migrena. O dar ir spektaklio dailininkė J.Paulėkaitė po repeticijų ramybės nedavė: apipildavo pastabomis, pažerdavo įvairių klausimų. Visi kartu siekėme išvengti bet kokio teatrališkumo, įprastų vaizdinių, įprastų intonacijų. Kaip būti visiškai atviram ir nemeluoti, atsikratyti klišių? Vaidyba turi būti stipresnė kaip kine. Juk žiūrovas tik per sprindį nuo manęs, ir aš niekur pasislėpti negaliu.
Po kurio laiko pasitikrinome su žiūrovais. Kasdien buvo po penkias peržiūras. O žiūrovas buvo neeilinis - Helsinkio nacionalinio teatro aktoriai, darbuotojai... Taip prasidėjo naujas spektaklis, naujas etapas. Tiesa, atsirado naujas personažas - vertėjas, kuris sėdi tarp žiūrovų ir verčia tekstą, tarytum skleisdamas žinią visam pasauliui.
- Ką tau reiškia F.Dostojevskio pasaulis? Ir kaip jis perėjo į K.Smedso tekstą? Kiek tu tame dalyvavai?
- K.Smedsui rašant tekstus nedalyvavau. Nors bandžiau “prakišti” istoriją apie Darių ir Girėną, kai kūrėme tėvo, kuris buvo lakūnas, sceną. Bet jos nesiėmėme; neatsimenu kodėl. Dar, pamenu, sekiau jam pasaką apie Eglę, žalčių karalienę. Jis labai nustebo sužinojęs, kad lietuviai kadaise garbino žalčius, o kaimo mergos kaip kokį katiną į lovą žaltuką įsikeldavo. Bet ir iš šios pasakos scena negimė.
Kristiano tekstus žiūrovai skirtingai priima. Vieni pasigenda F.Dostojevskio, kitiems jo visai nereikia. O man regis, jie visai organiškai susipina. Čia gal daugiau nuo mano atlikimo priklauso - teisingą gaidą paspaudžiu ar ne.
- Ar šiandien leista nors truputį keisti tekstą, kurį kartais net labai smarkiai gali koreguoti žiūrovas?
- Tai, ką parašė dramaturgas-režisierius, gerbiu ir neleidžiu sau iškraipyti. Tačiau yra improvizacinės, laisvos scenos. Čia kartais nutinka labai netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, ima kalbėti žiūrovai. Tai ir baugina, ir glosto. O jei ateis koks pamišėlis, kas tada?
- Būtų įdomu iš tavęs kuo daugiau sužinoti apie K.Smedsą: koks jis žmogus? Kaip jis su tavimi dirbo? Kuo jis ypatingas, palyginti su kitais režisieriais?
- Norėčiau, kad jį pažintų kuo daugiau Lietuvos aktorių. Kristianą jau pažįsta “Vyšnių sodo” kompanija. Tai neišpasakytai paprastas žmogus. Ieškantis prasmės. Jis labai gilus, plačios sielos. Nepabijosiu sentimentalių žodžių: man jis kaip brolis, kurio niekada neturėjau. Jaučiu jo globą. Gyvena toli, Suomijoje. Bet man ramiau, kad jis yra.
- Šiemet K.Smedsui įteiktas “Europos naujosios teatro realybės” prizas. Tau Suomijoje teko matyti jo režisuotą Polo Osterio “Misterį Vertigo”. Kokį įspūdį jis padarė atsižvelgiant į tavo spektaklio kontekstą?
- Mačiau jo “Tris seseris”, “Kiškio metus”, “Nežinomo kareivio” įrašą, mačiau “Misterį Vertigo”. Tai svaigulys, kuris mane ypač pakerėjo. Svajoju šį spektaklį parodyti savo šeimai, savo berniukams. Tai sapnas, stebuklas, kinas, matrica, koncertas, kosmosas, Afrika, mišios... Tai pasakojimas apie pamestinuką berniuką, kurį suranda mokytojas ir supranta, kad šį vaiką galima išmokyti skraidyti. O skraidyti jis mokosi teatre. Berniuką vaidina maždaug penkiasdešimties metų aktorius, vaikišku veidu, plikas. Spektaklio gale jis skrenda. Tikrai, skraido aukštai po teatro kupolu, rankoje laikydamas balioną. Nesimato jokių virvių, jokios mašinerijos. Visi suprantame, kad teatro menas labai trumpalaikis reiškinys. Spektakliai pasensta, juos nurašo, jie užsimiršta. Tačiau spektaklis svarbus, nes tai - konkrečiu laiku konkretaus žmogaus patirtas įspūdis. Kažkodėl aš, kažkodėl Suomijoje, būryje nepažįstamų, svetimų man žmonių patyriau didelį Vertigo.
- Ar po “Liūdnų dainų...” pasikeitė požiūris į kitus spektaklius?
- “Liūdnos dainos...” nepakeitė mano požiūrio į kitus spektaklius. Labai noriu dirbti. Laukiu pasiūlymų, kaip ir bet kuris kitas aktorius. Svarbiausia - tikėti tuo, ką darai. Ir žiūrovas svarbus. Kad jo dvasia praturtėtų. Teatre jis turi tokią galimybę. Jis pats atranda savo spektaklius. Jis gali rinktis.
- Kuo tau reikšmingas šis spektaklis?
- Komercine prasme spektaklis, ko gero, bevertis. Materialiai jis bus tik nuostolingas. Bet argi ne iššūkis šiandien dirbti nuostolingai, bet sąžiningai? Man pačiai atsigauti po jo reikia dviejų dienų - tada “draugauju” tik su lova. Žiūrėtojų - sauja. Tačiau ir jie supranta, kad tik sauja. Ir, manau, tai vertina. Kiekvienas iš dvidešimt septynių žiūrovų yra pats brangiausias.
Didelė spektaklio vertybė man yra jo nepakartojamumas. Žiūrovai sėdi neapibrėžtame rate. Jie yra “Liūdnų dainų...” scenografija, spalvos, siela, net siužeto dalis. Jie yra tai, ko reikia, kad spektaklis būtų gyvas. Jie stebi ne tik veiksmą centre, stebi vienas kitą. Mažiausia reakcija veide, gestas ar išsprūdęs žodis, o tai dažnai nutinka, vertas dėmesio kaip prasminis ženklas.
- Manau, kad šis spektaklis, atgaivinęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro Studijos erdvę, tapo žinia, kurią išgirsti privalo šiuolaikinis Lietuvos teatras. Stiprybės ir ištvermės ją skleidžiant.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
