Poezija teatro suknele

2013 birželio mėn. 18 d. 10:25:13 Perskaitė 1871

Knygynų lentynose ką tik pasirodė nauja - jau dešimtoji - poetės Dovilės Zelčiūtės eilėraščių knyga „Džuljetos suknelė“. Būtent knyga - jokiu būdu ne eilėraščių rinkinys, nes čia viskas taip vientisa, taip sklandžiai nuoseklu, kad „Džuljetos suknelę“ galima skaityti ir kaip poeziją, ir kaip romaną, kupiną dramų ne tik scenoje, bet ir užkulisiuose, asmeniniuose aktorių gyvenimuose, kurie meistriškai sujungiami, papildomi ar priešpriešinami jų vaidinamų herojų dramaturginiams kontekstams.

Intriga įplieskiama tikru dramaturginiu meistriškumu - vietomis skaitytojas net patiria gundymus susirasti knygoje minimų spektaklių programėles ir pažiūrėti, kas ką vaidino - apie kieno gi dvasinio gyvenimo geizerius čia paberta pikantiškų žinių?..

Tačiau intrigų smaližius skubu atvėsinti - pati knygos autorė man sakė, kad biografinės realybės perpasakojimo knygoje nėra - vaikystėje patirti su teatru susiję išgyvenimai (poetė - garsių Lietuvos aktorių Leonardo Zelčiaus ir Danutės Juronytės dukra, didžiąją vaikystės dalį praleidusi teatre) čia pinami su nūdienos spektaklių (O.Koršunovo „Miranda“, „Hamletas“, „Meistras ir Margarita“ etc.) vaizdais, tarsi įvairiais amžiaus periodais, valdant įvairioms nuotaikoms, vykstant įvairiems mūšiams, veriantis ir gyjant žaizdoms gyvenime lyrinė herojė matuotųsi vis tą pačią Džuljetos suknelę iš spektaklio, nuo kurio nutolta ne tik emocijomis, bet ir visu gyvenimu: „Džuljeta Krajovoj/ prieš veidrodį/ paneria į suknelę// Nesuprantu sako/ kodėl ji tokia plati// Ai,/ turbūt tada laukiausi“.

Nesu didis literatūros kokybės ekspertas, tačiau man „Džuljetos suknelę“ norėtųsi vadinti stipriausia ir įtaigiausia knyga ligšioliniame šios poetės kūrybiniame kelyje. Išties autorei pavyko aptikti itin dėkingą kalbėjimo tonaciją, neužgožiančią teatrinių dalykų, tačiau ir jų taip pat nenustelbiamą, pasaulio dramaturgijos šedevrų herojų kontekstais maitinant savąją poeziją, bet nepaverčiant jos nuo teatro priklausoma.

Kaip tik todėl primygtinai prašau nuo knygos nenusigręžti ir tų poezijos skaitytojų, kurie nemėgsta ar neturi galimybių lankyti teatro - visai nebūtina būti mačius visus knygoje minimus spektaklius, netgi nebūtina būti skaičius dramų (nors šiais laikais sunku įsivaizduoti poezijos skaitytoją, neskaičiusį V.Šekspyro ar M.Bulgakovo), kad suprastum, apie ką kalba D.Zelčiūtės eilėraščiai - jie ne apie teatrą, o apie pačius save, apvilktus metų pablukinta Džuljetos suknele.

Tenka sutikti su poeto Vlado Braziūno nuomone, išsakyta galiniame šios knygos viršelyje: „Džuljetos suknelėje“ kasdienę tikrenybę lyg ir nejučia paglemžia „Srovė, apšvietimas ir veidrodžiai“, visa virsta sūkuringu poetiniu vyksmu, jame biografiniai bei kitokie autorės ir dramų personažų požymiai, potroškiai, poelgiai tampa nebeatskiriami, nebeatidalomi, nebedalytini. Kaip pačios autorės gyvenime, nuo mažystės persmelktame teatro. Ar šis faktas čia minėtinas? Nebent todėl, kad panašaus - teatrinio efekto eilėraščių knygos, ko gero, niekas kitas neparašytų“.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net