Orkestrų kareivis - Algirdas Verbauskas

2012 sausio 28 11:17:56

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkas Algirdas Verbauskas griežė pirmuoju smuiku didžiausiuose šalies orkestruose, akompanavo tokiems solistams kaip Mstislavas Rostropovičius, Mūza Rubackytė, Monserat Kabaljė ar Violeta Urmana. Šiemet jis mini savo 60-mečio ir kūrybinės veiklos 35-mečio jubiliejus.

- Vaikystėje griežti smuiku pasirinkote pats ar meilę šiam muzikos instrumentui užkrėtė kas nors kitas?

- Kaip dabar, taip ir mano vaikystės laikais tai buvo tėvų užmanymas. Tėtis tarpukariu privačiai mokėsi griežti smuikeliu, aktyviai dalyvaudavo saviveikloje. Nuo mažens būdavau šalia jo, girdėdavau, kaip jis groja, todėl nieko nuostabaus, kad ir pats paėmęs pagaliukus kieme imituodavau smuiko griežimą.

- Paradoksas, tačiau neretai nutinka taip, kad ilgus metus muzikos mokęsi jaunuoliai persisotina natomis ir sulaukę brandaus amžiaus pasirenka su muzika nesusijusią profesiją.

- Aš taip pat buvau susidūręs su tokiais niuansais. Kai gyvenau Alytuje, kelias namo vesdavo pro pušynėlį ir sporto mokyklą. Tad skubėdamas į muzikos pamokas neaplenkdavau ir sporto treniruočių. Tačiau dėl to nepraradau noro toliau tęsti muzikinės veiklos.

- Spėju, kad smuikas tapo ištikimiausiu jūsų draugu. Kiek teko jų pakeisti, kol radote savąjį?

- Nuo muzikos mokyklos laikų turėjau poreikį siekti aukštumų, todėl tam reikėjo geresnės kokybės smuiko. Pradžioje paveldėjau prieškario vokiečių manufaktūros smuiką, kuriuo griežė tėtis. Įstojus į konservatoriją norėjosi turėti dar geresnį instrumentą. Padedant tėvams šiaip ne taip įsigijau profesionalaus meistro darytą smuiką. Kai pradėjau dirbti Nacionaliniame simfoniniame orkestre, turėjau galimybę įsigyti dar geresnį, italų meistro gamybos. Nors jam įsigyti taip pat teko skolintis pinigų, o už gastrolių dienpinigius juos atidavinėti. Juo griežiu iki šiol. Žinoma, ne Stradivarijus, bet mane šis instrumentas tenkina.

- Nacionaliniame simfoniniame orkestre griežėte pirmuoju smuiku. Ar iki to teko nueiti ilgą kelią ir įrodyti savo meistriškumą?

- Nacionaliniame simfoniniame orkestre pradėjau groti dar būdamas studentu. Su kitais savo kurso draugais pakliuvau į pirmąją smuikų grupę. Vėliau koncertmeisteris mane vis arčiau savęs pasisodindavo. Esu laimingas, kad keletą metų ir pačiam teko pabūti orkestro koncertmeisteriu. Tai buvo didelis pasitikėjimas ir iš maestro Juozo Domarko pusės.

- Kiek žinau, pirmu smuiku griežėte ne tik pas dirigentą J.Domarką, bet ir pas Gintarą Rinkevičių?

- Taip, griežiau ir pas jį. Keletą metų darbavausi ir pas Donatą Katkų Šv. Kristoforo kameriniame orkestre. Po to vėl grįžau namo, į Nacionalinį simfoninį orkestrą.

Dirbau ir su kitais didžiaisiais šalies orkestrais. Minėdamas savo 50-ąjį jubiliejų save įvardijau „orkestrų kareiviu“. Taip save pakrikštijau dėl to, kad rengiau programą pagal Igorio Stravinskio „Kareivio istoriją“. Tačiau šis apibūdinimas man labai tiko.

- Sakoma, kad kiekviena profesija turi savo ligą. Ar smuikininkas taip pat tokią turi?

- Palietėte labai aktualią ir skaudžią problemą. Tarp muzikantų labai „madingos“ stuburo problemos, netgi išvaržos. Ją ir aš turėjau, teko gultis po skalpeliu. Tokia liga paliečia ne tik smuikininkus, bet ir kitus sėdimą darbą dirbančius žmones. Be to, muzikantams tenka ir didelė raumenų apkrova. Intensyviai griežiant galima pasitempti rankos raumenis.

- Galbūt teko girdėti apie incidentą, kai prieš porą metų garsaus orkestro stygininkas, kalbama, gerokai padauginęs, per koncertą nuvirto nuo kėdės. Ar tarp orkestrantų taip dažnai pasitaiko?

- Tai buvo violančelistas. Nėra ugnies be dūmų. Kolektyvai dideli, simfoniniame orkestre visa sudėtimi groja per šimtą orkestrantų. Gali būti, kad visko pasitaiko. Tačiau pas mus Nacionaliniame simfoniniame orkestre per 70 metų tokio dalyko nebuvo ir, duok Dieve, kad nebūtų.

- Šiais metais minite du jubiliejus. Savo 60-metį ir koncertinės veiklos 35-metį. Ar ketinate kaip nors paminėti šias sukaktis?

- Jau surengiau pasirodymą Alytuje, savo gimtajame mieste, kur ir prasidėjo mano muzikinis kelias.

Šį sekmadienį koncertuosiu Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje (Arsenale).

Nuo studijų laikų turėjau poreikį be orkestrinio grojimo sudalyvauti ir kameriniame projekte. Todėl tokių stengiuosi suorganizuoti ne tik per jubiliejines sukaktis, bet ir kasmet.

DOSJĖ

GIMĖ 1951 m. gruodžio 24 d.

IŠSILAVINIMAS Alytaus ir Kauno Juozo Gruodžio aukštesnioji muzikos mokykla. Smuiko studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

VEIKLA 1976 m. pradėjo dirbti Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, kurį laiką buvo kolektyvo koncertmeisteris. Akompanavo tokiems solistams kaip Mstislavas Rostropovičius, Gidonas Kremeris, Mūza Rubackytė, Petras Geniušas, Monserat Kabaljė, Violeta Urmana.

1998-2003 m. grojo Šv. Kristoforo kameriniame orkestre. Smuikininkas inicijuoja koncertines programas ir su įvairios sudėties kameriniais ansambliais.

Nuo 2003 m. vėl yra Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro artistas, o nuo 2006 m. ir kamerinės muzikos ansamblio „Musica Humana“ narys.

Parengta pagal dienraščio "Vakaro žinios" priedą "Geras!"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, l , l , l info@respublika.net