Lukiškių aikštei reikia Motinosnuotraukos (20)

2020 sausio mėn. 10 d. 07:00:13 Perskaitė 3365

Teismais pasibaigęs Lukiškių aikštės memorialo konkursas iki šiol kaitina aistras. Sprendimą, kad Andriaus Labašausko bunkerį primenantis projektas „Laisvės kalva“ laimėjo teisėtai, antrosios vietos laimėtojai ketina skųsti aukštesnės instancijos teismui. O štai nuošalyje likti negalintys visuomenininkai primena, kad teismai nukreipė konkursą nuo jo esmės.

 

Į „Vakaro žinių“ redakciją kreipėsi Aleksandras Puidokas, kaip pats save pristato - senas meno istorikas. Jis jau kone metus neprarasdamas vilties beldžiasi į įvairių valdžios atstovų kabinetų duris, bandydamas priminti, kad Lukiškių aikštėje turėjo iškilti paminklas Tautai ir jos istorijai. Tiesa, daugybė išsiųstų raštų taip ir liko neatsakyti. Meno istorikas įsitikinęs, kad sprendimo galia, ne politikų, o paprastų žmonių rankose.

„Mes laukėme Lukiškių aikštėje paminklo, kalbančio apie ilgą Tautos kelią į Lietuvos Nepriklausomybę. Iš atminties neišnyksta šimtai tūkstančių mums brangių artimų žmonių, paaukojusių save už Lietuvos laisvę. Sukurkime aplinką, kurioje svečiai ir visi lankytojai pajaustų mažos Tautos patį gražiausią susikaupimą prasmingiems ateities darbams“, - sako A.Puidokas.

Jis įsitikinęs, kad tai, kaip vyko konkursas ir kuo konkursas baigėsi, - netenkina Lietuvos žmonių: „Partizanai bunkerius statė slaptai savo saugumo tikslams. Kovinių gynybos galimybių beveik neturėjo. NKVD apsupti dažniausiai žūdavo. „Bunkerio kalneliai“ gali būti tik muziejiniai eksponatai, bet ne šimtmečius už laisvę kovojančios Tautos paminklas. Šiuo metu gaminamos bunkerio sienelės detales galima bus panaudoti garbingose Vilniaus miesto vietose. Pavyzdžiui, Gedimino pilies kalnui prilaikyti“, - sakė A.Puidokas.

Meno istorikas Lukiškių aikštėje įsivaizduoja memorialą ne tik su Vyčiu, padėka Lietuvos laisvės gynėjams, bet ir motinos statula. „Motina rankose laiko ąžuolo vainiką, išreiškiantį amžiną pagarbą ir padėką žuvusiems Lietuvos laisvės gynėjams. Prie motinos glaudžiasi kūdikis. Lietuvoje labai trūksta pagarbos moteriai ir ypač - motinai. Prie jos visi glaudžiamės ne tik vaikystėje.

Švęsdami Lietuvos šimtmetį pagerbėme ir paminėjome už Lietuvos Laisvę ir Anapilin išėjusius įžymius tautos žmones. Jiems skirti paminklai lydi tautiečių žingsnius - didvyrių atmintis gyva. O kur dingo motinos, atvedusios juos į pasaulį, išauginusios ir su pasiaukojimu lydėjusios iki mirties?

Motinos širdis prikelia kūdikio širdelę plakti, rankos išveda pasveikinti saulę, palydi į pasaulio labirintus ir tikisi nors mintimis jį globoti. Atjauskime motinas, globokime jas. Jų širdyse ir rankose - Tautos ateitis. Gal laikas politikų širdyse pažadinti sąžinės jausmą“, - svarsto A.Puidokas.

Meno istorikas neslepia - pastatyti paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę - jo gyvenimo svajonė. Matant, kaip išsikvepia graži idėja, turėjusi Lukiškių aikštėje gimti memorialu žuvusiems už Lietuvos laisvę, jis neslepia, kad širdį spaudžia nemalonūs jausmai. Jis įsitikinęs, kad ne valdžia, ne Seimas ar savivaldybė turi imtis visos Tautos įamžinimo. Tai pačios Tautos reikalas. „Niekas kitas už mus nuspręsti negali. Politikai šiais laikais moka atsirašinėti, vaidinti užsiėmusius ir nesileisti į kalbas. Bet tai neatima iš žmonių galios patiems spręsti. Kaune Vytis iškilo tik žmonių dėka. Žmonių, kurie patikėjo, kad yra patys atsakingi už savo valstybę. Tai, ką patys sukuriame, ir yra mūsų. Kalbėkime, taisykime, tobulinkime. Gyvenimo patirtis, veiklus protas, jautri širdis ir kantrus bei atkaklus kūrybinis darbas gali tapti Tautos pasididžiavimu.

Su pagarba klausėmės svečio popiežiaus Pranciškaus kalbos, kurioje nuskambėjo mūsų Tautos himno žodžiai: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Šie žodžiai gali vėl tapti mūsų ateities kelrodžiu. Nekartokime praeities klaidų. Tik būdami vieningi vieningi tampame galingi - pajėgūs apsiginti“, - ragina A.Puidokas.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net