Labai pavojinga tautiniam kostiumui aplinkybėnuotraukos

2012 sausio 28 20:20:54 Perskaitė 6538

Peržiūrėjęs šių metų kalendorių tautinio kostiumo tema „Nuo pavasario iki žiemos“, kurį parengė Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotojos Teresė Jurkuvienė ir Danutė Keturakienė, net nustembi, kokie lietuviški drabužiai gali būti gražūs. Tokie mieli ornamentu kraštuoti paltai, o siuvinėtos sniego skaistumo palaidinės lengvai užgožtų įžūliausias ponių iškirptes per oficialias iškilmes Prezidentūroje...

Dailėtyrininkė Teresė Jurkuvienė, kurios plunksnai priklauso ir 2006 metais išleista studija „Lietuvių tautinis kostiumas“, ir didelis indėlis tyrinėjant bei rekonstruojant tautinius drabužius, sako, kad Lietuvoje dabar galima įsigyti tokį puikų rūbą, tinkantį ir šventėms, ir išskirtinėms progoms. Bet... yra viena nemaloni aplinkybė.

- Kokia?

- Lietuvoje labai retas atvejis, kad privatus asmuo įsigytų tautinį drabužį už savo lėšas ir savo asmeniniams poreikiams. Ši aplinkybė nemaloni tautinio kostiumo gyvavimui. Net pavojinga aplinkybė.

- Bet juk taip buvo visada?

- Negalima sakyti, kad visada, bet tokios tendencijos reiškėsi nuo pat lietuviško tautinio kostiumo pradžios: pirmiausia kostiumus įsigyja saviveiklininkai. Jau nuo Vydūno laikų, nuo pat XIX ir XX amžių sandūros, kai tautinis kostiumas pasirodė Lietuvoje, taip ir nesusiformavo tokia visuomeninė terpė, kurioje privatus žmogus su savo tautiniu kostiumu galėtų pasirodyti ir tai būtų priimtina, suprantama ir labai vertinama. Šitokia terpė yra beveik kiekvienoje šalyje, kur tautinis kostiumas yra mėgstamas, - turiu galvoje Šiaurės šalis ir dažną Vidurio Europos valstybę.

- Kodėl pas mus taip yra? Drabužiai per prasti?

- Reikalas tas, kad mūsų tautinis atgimimas prasidėjo carinės priespaudos metais. Mažojoje Lietuvoje vokiečių priespauda taip pat neskatino lietuviškos kultūros (nors ten ir ėjo pirmieji lietuviški leidiniai), bet tautinį kostiumą puoselėjo ir net kviesdami lietuvių kaimo gyventojus į Vokietijos valstybės renginius siūlydavo jais rengtis. Lietuvoje iki 1905 metų apskritai buvo uždrausti visuomenės susiėjimai, užtat ir radosi toksai pogrindinis Klojimo teatras, visokie neoficialūs vakarėliai, kur saviveiklininkai dainuodami ar šokdami puošėsi tautiniais drabužiais. Kitose valstybėse eidami į viešus priėmimus, šventes, eitynes, sambūrius jais vilkosi net nesusiję su menais žmonės, neišskiriant nė valstybės ir kultūros veikėjų, kurie pas mus dažniausiai tik skatindavo kitus. Taip supaprastintai galima paaiškinti tą faktą, kad lietuvių tautinis kostiumas pasirodė ir įsitvirtino kaip scenos, saviveiklos drabužis, o iki bendresnės funkcijos taip ir neišsirutuliojo. Na o sovietmečiu tiesiog buvo labai palanku tautiškumą „įžeminti“ saviveikla ir gerai tą sritį kontroliuoti.

- O gal nėra ko jaudintis, kad tautinis drabužis priklauso tiktai scenai?

- Čia slypi didelis pavojus tautiniam kostiumui kaip meno kūriniui. Jau dabar, tipiško lietuvio nuomone, jis yra išskirtinai sceninis rūbas. Scena pavojinga tuo, kad joje tokiam rūbui keliami kiti reikalavimai: jis turi gerai atrodyti iš tolo, o iš arti nelabai svarbu ir t.t., kitaip sakant, jei tautinis kostiumas pradeda rodytis tik scenoje, prie jo labai greitai ir lengvai pradeda kibti scenos reikalavimai, kurie suka jį butaforijos link; formos jo tampa lengvai įskaitomos, vaizdžios, bet iš arti pažiūrėjus tokio drabužio nešioti nesinori. Jei valstybėje pradeda vyrauti tik sceninis tautinio kostiumo variantas, prie jo taikosi ir gamintojai: jie perdirbinėja stakles, perkomponuoja audinius ir taip toliau.

- Vadinasi, tokiu atveju tautinis drabužis išsigimsta?

- Jis pradeda darytis butaforinis, jis atitrūksta nuo to savo pirmtako, nuo privataus kostiumo, kuris buvo liaudies drabužis. Dailininkai, pirmoji jų karta, sakysim, Antanas Tamošaitis ar jo amžininkai, kurie tarpukariu ėmėsi atkurti tautinių drabužių gamybą, rėmėsi kaimo drabužiais, na, gal kai ką ir pakeisdami, bet nauja dailininkų karta nebūtinai atsispiria nuo autentiško pagrindo ir nebūtinai gerai įsivaizduoja, ką stilizuoja. Keliskart pergromuliuojama kūryba paprastai praranda meninę vertę ir krypsta nususimo link. Tai subtilus ir sudėtingas klausimas visose šalyse, tik sprendžiamas yra skirtingai. Daugumoje valstybių tautinis kostiumas kaip valstybės simbolis yra būtinas oficialiai reprezentuoti valstybę ir ten yra sukurtos tam tikros institucijos, tarybos ar komitetai, kurie ir rūpinasi, kaip išsaugoti paveldo autentikos pagrindus.

- Bet gal tai nėra gyvybiškai svarbu kostiumo, kaip tautinio simbolio, atžvilgiu?


- Jūsų klausimas klastingas ir vienareikšmiškai į jį neatsakysi. Kas šiuo atveju yra simbolis? Tas buvęs gražus kaimo buitinis drabužis, kuris kitados aukštesniųjų klasių atstovų nebuvo labai ir vertinamas ir net visai nevertinamas, kurį, smarkiai besiskiriantį nuo jų mados, valstiečiai visoje Europoje buvo išlaikę dėl konservatyvumo ir dėl mažo mobilumo. Žinoma, pradėjus naudoti kaip simbolį, galima jį keisti ne vien iš meninės pusės, bet ir pakoreguoti idėjine prasme. Ir net nususintas, menkos meninės vertės, netalentingai stilizuotas tautinis kostiumas visų mūsų puikiausiai gali būti suprantamas kaip simbolis, bet čia slypi kita grėsmė. Jei vaikui siūlysi vilktis drabužį, kuris, jo nuomone, yra negražus, jis jo nenorės ir nepamėgs, ims lyginti jį su kitų šalių tautiniais drabužiais. Prisimenu anekdotinę situaciją, kurią papasakojo Lietuvos elitui priskiriama ponia: prieš kiek laiko ji klausiusi žinomo Lietuvoje etiketo žinovo paskaitų ir šis į klausimą, ar tam tikrais atvejais tautinis kostiumas tinka vietoj vakarinio, atsakė, kad apskritai pasaulyje taip rengtis galima ir įprasta, tačiau Lietuvoje - ne...

- O kaip manote jūs?

- Aš irgi manau, kad netinka...

- ?!..

- O su kokiu tinka?.. Su tokiu, koks siuvamas individualiai vilkėti kaip šventinis drabužis be scenai būdingos butaforijos. Iš tiesų, mes buvome šiuo atžvilgiu taip nusigyvenę, kad apie devintąjį praeito amžiaus dešimtmetį neturėjome tautinio kostiumo varianto, kurį būtų galima dėvėti kaip oficialų išeiginį drabužį, ir tik atgavę nepriklausomybę pradėjome gręžtis į liaudies drabužius jų istorinių savybių atžvilgiu. Etiketo žinovas buvo matęs sceninius stilizuotus prastos gamybos kostiumo variantus, kurie, tiek jo, tiek mano nuomone, tokiais atvejais iš tiesų netinka.

- Galite įsivaizduoti tautinį drabužį šiuolaikinėje aplinkoje?

- Mes, tarkime, taip apsirengtume per Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios šventes, eitynėse galbūt dalyvautume. Tokios šventės skatina piliečių susitelkimą, brolybės jausmus ir tautinis kostiumas tam nuostabiai tinka. Tai aukščiausio lygio reprezentacinis drabužis, su kuriuo gali eiti į teatrą, į oficialų priėmimą, juo gali vilkėti ir per šeimos iškilmes.

- Jums gaila, kad iki šiol to Lietuvoje nėra?

- Žinoma. Aš su pavydu žiūriu į tas šalis, kurios turi gražių tradicijų, kai į gražius renginius suplaukia tautiniais drabužiais pasipuošę žmonės, jie maloniai jaučiasi tarp tokių pat, jie aptarinėja detales, giriasi vienas kitam, siuntinėja nuotraukas, rengia savo nedideles šventes ir pan. Žinoma, man gaila, kad dažnas saviveiklininkas, vilkintis tautiniu kostiumu, beveik nieko apie jį nežino, nes tais drabužiais pasirūpino ne jis ir taip netenka pažinimo džiaugsmo.

- Tačiau, jei neklystu, tas džiaugsmas yra vienas iš brangesnių?

- Tautinis kostiumas visame pasaulyje brangus, nes į jį paprastai įdedama nemažai rankų darbo, ir kuo šalis turtingesnė, kuo atitinkamai jų amatininkai daugiau uždirba, tuo jų kostiumas brangesnis. Vienąkart bandžiau tarptautiniame renginyje apsiklausinėti, kiek kostiumas kur kainuoja, ir radau, kad panašiai kainuoja visur - vidutiniškai kaina sukasi apie dviejų mėnesių algą.

Žinoma, kai ką galima sukurti savo rankomis. Austi visos nepradėsime, bet išsisiuvinėti, pasidaryti nėrinius kiek pasimokius visiškai įmanoma. Na, o jei yra paklausa, pasiūla netrunka atsirasti: bematant pridygtų klubų būrelių, kur būtų galima išmokti ne tik pigiau, bet ir gražiau ką nors originalaus sukurti, kad tautinis kostiumas įgautų papildomos vertės kaip palikimas dukteriai ar anūkei, kaip vienas iš šeimos istoriją surišančių daiktų. Bet jei norime turėti tautinį kostiumą, tėra vienas kelias: savoje valstybėje jį reikia proteguoti ir remti. Reikia remti nacionalinius amatus, stengiantis paversti juos rentabilius gal per mokesčių sistemą, gal per nemokamą reklamą, gal kitokiais būdais, gaunant kuo daugiau naudos ir valstybei, ir piliečiams.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, l , l , l info@respublika.net