Kodėl Putinas, o ne Šermukšnisnuotraukos

2013 sausio mėn. 07 d. 10:50:50 Perskaitė 8788

Vinco Mykolaičio-Putino 120-metų sukakčiai paminėti spausdiname rašytojo Stasio Lipskio „Respublikai“ atsiųstą ištrauką iš šiuo metu spaudai rengiamos jo knygos apie V. Mykolaitį-Putiną „Išsivadavimas“.

Kad ir iš kur grįžtum - iš Gudelių ar Prienų - išvykęs iš Pilotiškių kelio link Mykolaičių sodybos pirmiausia pamatydavai sodo pietvakariniame kampe išaugusius šermukšnį ir putiną. Rudeniop jie apsipildavo raudonom uogom, o žiemą, kai jau baigdavosi visos skanesnės vaisių atsargos - Mykolaičių vaikai rinkdavo oranžines šermukšnio ar labiau raudonas putino uogas. Putinas savo uogų ryškumu pralenkdavo šermukšnį, gal dėl to ir Vincentui mielesnis buvo putino medelis.

Kaip gi Putino vardas atsirado prie Mykolaičio pavardės?

O buvo taip. Seinų kunigų seminarijoje dominavo lenkiška kalba. Saugodami pagarbą lietuviškai kalbai, seminarijos klierikai lietuviai įkūrė slaptą lietuvininkų draugiją, kurios pagrindinis tikslas buvo stiprinti tautinę dvasią, lavinti ir puoselėti lietuvybę ir lietuvišką kalbą. Čia buvo toji vieta, kur seminaristai galėjo iki valios kalbėtis lietuviškai.

Įstojimo draugijon bilietas - būtinybė parašyti kūrybinį rašinėlį. Vincas Mykolaitis draugų teismui pateikė eilėraščius „Putinas“, „Sursum corda“,  „Bastūnui užjūrio kraštai patiko“. Seminaristus sužavėjo romantinis autoriaus kvietimas kreipti savo spėkas ir sielą aukštyn, į dvasios aukštumas, ten, kur „audros žaibai, kur perkūnų aidai“, „kur erelių sparnai skrodžia orą laisvai“. Pradedančio poeto nežavi išgirtos svečios šaknys, tik Tėvynė, jos ūkanų dangus ir plačių laukų vėjelis „man lig mirties mieliau už viską bus“.

Pradedantysis poetas savo kolegas nuoširdžiai kvietė „kelti sielą aukštyn“ - tuomet ir sopuliai eis mažyn. Tikroji poeto paskirtis - „rodyti klystantiems kelią“. Vieni klierikai pirmamečio seminaristo eilėraščius į padanges kėlė, neslėpė pasigėrėjimo, kiti - be gailesčio triuškino. Bet abejingų nebuvo. Kolegas klierikus džiugino pradedančio poeto mąstymas, patraukli ir pagavi forma, subtilūs tonai ir poetiški vaizdai. Tik visi nuščiuvo, kai žodžio paprašė klierikas Petras Gerulis, visų sutartinai vadintas lietuviškuoju Bielinskiu.

Tas Gerulis Vincento jau pirmuosiuose eilėraščiuose įžvelgė akivaizdų sekimą Maironiu, bet vėliau, perėjęs prie kūrinių analizės, padarė malonią išvadą: Mykolaitis - Dievo pašauktas poetas, kurio ateitis ir kryptis tegali būti viena - miklinti savo plunksną, ištikimai atsiduoti ir tarnauti Poezijos mūzai.

Tą pirmąjį Mykolaičio eilėraštį „Putinas“ gerai įsiminė klierikai. Ne vienas išmoko jį atmintinai, o prelatas Mykolas Krupavičius, tąkart gerai įsiminęs eilėraštį, tik vėlyvoje senatvėje pasijuto pamiršęs patrauklius „Putino“ posmus.

Pats Mykolaitis savo poetinį debiutą vertino kur kas prasčiau. Jo nuosprendis buvo netikėtai skaudus - tai tesąs tik nevykęs jaunystės bandymas. Eilėraštis „Putinas“ niekada nebuvo įtrauktas į jokius rinkinius, užtat poetui davė literatūrinį slapyvardį. Taip pasauliui ir mums gimė Putinas.

Eilėraštis „Putinas“ kažkur pasimetė karo negandų sumaištyje. Pirmuoju savo eilėraščiu poetas laikė 1911 metais lapkričio 10 d. parašytą ir 1912 metų žurnalo „Ateitis“ antrajame numeryje atspausdintą eilėraštį „Vai eičiau aš, eičiau“.

Tačiau atidesni bibliografiniai tyrinėjimai pakoreguotų šiuos dažnai kartojamus teiginius. Akademiniuose Putino raštų leidiniuose nurodyta, kad pirmuosius savo eilėraščius Putinas sukūrė 1911 metų gegužės-birželio mėnesiais, o pirmąsias publikacijas paskelbė žurnalas „Ateitis“ (1911 m. Nr.6-7) ir Seinų seminarijoje ėjęs savaitraštis „Šaltinis“ (1911 m. liepos 4 d. Nr.26).

Slaptos lietuvių klierikų draugijos susirinkimai vykdavo knygynėlyje, kuriame šeimininkavo artimas Vinco Mykolaičio bičiulis Jonas Reitelaitis (romane „Altorių šešėly“ rašytojas šio herojaus prototipui suteikė Jonelaičio pavardę). Būtent jis ir ėmėsi Mykolaičio, kaip poeto, krikštatėvio vaidmens. Seminaristas Vincas neiškart sutiko spaudai atiduoti savo pirmuosius literatūrinius bandymus - dvejojo, abejojo, kuklinosi. Pagaliau bičiulio reikalavimams nusileido ir pirmiausia Mykolaičio eilėraščių pluoštelį parodė savaitraščio „Šaltinis“ redaktoriui. Šis pirmuosius Mykolaičio posmus pagyrė, pažadėjo tuoj pat atspausdinti, tik paprašė slapyvardžio. Į lietuviškai leidžiamus žurnalus Seinų seminarijos vadovybė, absoliuti lenkų dauguma, žiūrėjo itin kreivai, vertino kritiškai. Autoriaus slapyvardis po eilėraščiais, ginančiais lietuviškas vertybes, galėjo sukelti daug nemalonumų autoriui, juo labiau - seminarijos pirmakursiui.

Jonas Reitelaitis savo prisiminimuose vėliau taip aprašė Putino slapyvardžio gimimą: „Mykolaitis nieku būdu nenorėjo tikėti, kad kūrinys tiktų spaudai, ir slapyvardžio nenorėjo duoti. Galų gale apsisprendė Putinu būti. Kadangi smarkiai susijaudinęs ir išraudęs šį vardą pasakė, tai man kaip tik ir gražiausias, ir tinkamiausias šis pasivadinimas atrodė“.

Jau kitą dieną Jonas Reitelaitis įteikė kolegai Mykolaičiui naują „Šaltinio“ numerį, kuriame prie eilėraščių puikavosi Putino pavardė. Tad kunigą Joną Reitelaitį be išlygų galima vadinti poeto Putino krikštatėviu. Putino vardu buvo spausdinami ir kiti Mykolaičio eilėraščiai. Seminaristai pirmametį klieriką irgi buvo linkę geriau vadinti Putinu.

Garsas apie Putino slapyvardį pamažu atsirito ir iki Pilotiškių. Tą žinią tėviškėn pirmasis parvežė tėvas. Tarsi didžiuodamasis, tarsi lengvai pašiepdamas, per vakarienę tėvas ėmė porinti:

- Matai! Nusižiūrėjo į mūsų putinus ir pats taip pasivadino! Net juokas ima žiūrint į jį! Koks jis putinas! Visada išblyškęs, be jokio raudonumo.

Kartą, jau poeto gyvenimo saulėlydyje, apie literatūrinį slapyvardį Putinui užsiminė ir jo artima bičiulė menotyrininkė Irena Kostkevičiūtė. Rašytojas tiesiogiai nieko konkretaus neatsakė, tik, nereikšmingai numojęs ranka, nusijuokė:

- Et, pasirinkau tokį kvailą sinonimą.

Ir, tarsi pasiteisindamas, pridūrė:

- Tokia to laiko mada buvo.

Su Putino vardu Vincas Mykolaitis tvirtai įėjo į mūsų literatūrą. Kalbant kūrybos temomis ištark Mickevičiaus pavardę ir gali likti nesuprastas - nežinia, ar kalbi apie Mickevičių-Krėvę, ar apie Adomą Mickevičių. O Putinas mūsų literatūroje buvo vienas. Ir liko vienas.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net