respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Kaip Paulė nukryžiavo Petrą Cvirkąnuotraukos (112)

2019 liepos mėn. 22 d. 09:56:00
Danutė ŠEPETYTĖ

Einant į Rašytojų sąjungos renginį „Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis?“ galvoje dunksėjo klausimas: kodėl taip įnirtingai su praėjusio laiko paminklais kovoja Vilniaus savivaldybė, jau spėjusi pasižymėti karingumu tiek pasisakymais, tiek veiksmais, nukeliant įstatymo saugomas Žaliojo tilto skulptūras Vilniuje.

×
nuotr. 7 nuotr.
Redakcijos archyvo nuotr.

 

Ar lietuvių literatūros klasiko Petro Cvirkos, nuo 1945-ųjų iki mirties 1947 metais buvusio LRS pirmininku, kolaboravimas su sovietais yra pakankamas pagrindas nukelti paminklą ar tik patogus pretekstas, svarsto ir Rašytojų sąjunga, viešą pareiškimą Vilniaus merui Remigijui Šimašiui išsiuntusi dar gegužės mėnesį, tačiau iki šiol taip ir nesulaukusi jokio atsako. Tokia savivaldybės pozicija, anot rašytojos Aušros Kaziliūnaitės, ir paskatinusi sukviesti pokalbiui daugiau specialistų, nepritariančių griovimo vajui, tikintis, jog galbūt šįkart jų balsas bus išgirstas.

Dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė susirinkusiems pakartojo argumentus, dėl kurių Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos dailės istorikų draugija ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija laiko būtina išsaugoti skirtą skverą ir ten stovintį skulptoriaus Juozo Mikėno kurtą P.Cvirkos paminklą: trumpai tariant, tai gyvybiškai svarbi žalioji miesto zona, tai architekto Vladislovo Mikučianio kūrinys, tipiškas 5-6-ojo dešimtmečio landšafto architektūros pavyzdys, Lietuvoje belikę tik keli panašūs skverai. Paminklas, pasak jos, yra vienas iš nedaugelio socrealizmo pavyzdžių, išlikusių originalioje aplinkoje, todėl vilniškį būtina išsaugoti su visomis detalėmis: skaldyto akmens tvorelėmis apkraštuotomis terasomis, takais, suoleliais ir kt.

„Rašytojai ir visi kūrėjai visada yra už naujų prasmingų idėjų įgyvendinimą, bet ne už griovimą, - kalbėjo Rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė. - Mes rašėm, rašom ir rašysim Vilniaus merui. Ir šią savaitę parašėme dėl daugel metų diskutuojamo klausimo, kaip įamžinti poetės Juditos Vaičiūnaitės atminimą Vilniuje... Jeigu mes norime gražinti miestą, darykime darbus, kurie neatrodys gėdingi ir būsimoms kartoms.“ Rašytoja kvietė savivaldybę įprasminti viešąsias erdves kuriant, o ne griaunant.

Tačiau renginyje dalyvavusi Vilniaus miesto tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė neleido abejoti: paminklo griovimas yra įtrauktas į koalicijos sutartį. Ji papasakojo ir kaip radosi šis programinis uždavinys, ir kas bus, kai šis planas bus įgyvendintas:

„2017 metais Jėzuitų gimnazijos moksleiviams, regis, septyniolikmečiams, kreipusis į Atminties kultūros grupę savivaldybėje, mes ėmėmės šio klausimo, o klausimas buvo toks: ar ne laikas būtų pašalinti P.Cvirkos, S.Nėries ir kitų politinių veikėjų (paminklus), kurie išdavė Lietuvą, o jų ženklai ar paminklai vis dar stovi Vilniaus miesto erdvėse. Ėmėmės šio klausimo ir demokratiniu būdu, tikrai ne visiems pritariant, priėmėm sprendimą nukelti P.Cvirkos paminklą ir išgydyti laisvo Vilniaus vietą nuo okupacinio ženklo.“ Tiesa, ką darytų nuo okupacinio ženklo „išgydytoje“ vietoje, P.Kuzmickienė dar negalėjo pasakyti - gal kūrybines erdves po atviru dangumi, kur studentai galėsią eksponuoti savo darbus, gal „cukrinių avinėlių“ pievą... „Šiandien konkretaus pasiūlymo nėra, yra tik supratimas, kurį įsirašėme į koalicijos sutartį, konkretų darbą - skelbti konkursą tai konceptualiai idėjai...“

Kultūros politikos tyrinėtoja Skaidra Trilupaitytė renginyje detaliai išaiškins, kad Žaliojo tilto skulptūroms iki šiol nėra panaikinta teisinė apsauga ir kad teisiškai imtis kito griovimo projekto - pašalinti P.Cvirkos paminklą - bent kol kas neįmanoma. „Kaip mes bekalbėtume apie Cvirką, - sakė ji, - teisėtu būdu skulptūros nuimti turbūt negalėsim. Iš tikrųjų nežinau, kaip miestas tai galėtų daryti, kaip panaikinti teisinę apsaugą. Galbūt yra tam tikrų politinių būdų, kaip eiti ir spausti tam tikras institucijas.“

„Kodėl mes tokį sprendimą priėmėm? - aiškino P.Kuzmickienė. - Mes sutarėme labai vieningai, pirmiausia mes apie P.Cvirką nekalbam kaip apie rašytoją - paminklas nebuvo statytas jam kaip rašytojui. Antras dalykas, (kalbam) kaip apie politinį visiuomeninį veikėją, kuris atliko tokį darbą, už kurį paminklas buvo pastatytas: jis išdavė savo valstybę, jis kolaboravo su okupantų valdžia, kas Lietuvos tautai ir valstybei reiškė labai daug...“

Paskui kalbėtoja P.Cvirkos kolaboravimą su okupantais tiesiogiai susiejo su lietuvių tautos tragedija, sovietų represijomis: „Mes galim bent jau apčiuopiamai kalbėti apie 130 tūkstančių ištremtų (ir jūsų šeimose yra tokių atvejų, žinau) žmonių, mūsų tautiečių, mūsų Valstybės piliečių, kurie ir negrįžo, ir jų šeimos buvo sužlugdytos ir tuos dvasinius nuostolius mes išgyvename iki šios dienos.“

„Kadangi praktiškai visa mano tėvų karta yra paskelbta kolaborantais ir mano mokytojai - taip pat, - sarkastiškai reagavo Dailininkų sajungos skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė, - tai norėčiau paklausti, kodėl vietoj Cvirkos paminklo nebūtų galima pastatyti viešbučių? Kodėl neįsileisti verslo ir tos vietos neužplombuoti fantastiškais rūmais ir prašmatniais apartamentais? Kam gi mums tos žalios erdvės, gerbiami miestiečiai?! Aš manyčiau, kad galima būtų netgi naujų paminklų pastatyti dabartiniams gelbėtojams nuo sovietinės epochos. Mes galėtume jiems padaryti nuostabių paminklų su iškaltomis rožytėmis, bet jeigu rimtai, tai šito klausimo ideologizavimas priešina visuomenę, tai mano galva yra visiškai antidemokratinė veikla. Labai rimtai siūlyčiau pagalvoti, kodėl siekdami skalbti galvas nuo sovietinio mentaliteto, mes tai darome tais pačiais būdais, kaip darė sovietai?“

Pasak P.Kuzmickienei oponavusios rašytojos, menotyrininkės Laimos Kreivytės, kategoriškos nuomonės retai būna teisingos, o mes bandome užimti pozicijas „taip“ arba „ne“. Jos nuomone, viskas yra kur kas komplikuočiau: „Neturėtume su savo kultūros paveldu, su savo istorija ir viešosiomis erdvėmis elgtis taip, kaip iš tikrųjų vyko sovietmečiu - išsivalom ir pastatom (paminklą) tiktai tam, kas yra lojalus. Mes gal vis dėlto esam brandesnė visuomenė ir galim suvokti visas istorijos perturbacijas.“ Jos nuomone, nėra vertybė pasirinkti vieną liniją ir politinį sprendimą įtraukiant skulptūros nukėlimą į koalicijos sutartį. Jai visiškai nepriimtinas ir mėginimas „daryti šizofreniškas operacijas atskiriant Cvirką rašytoją, nuo Cvirkos, kuris važiavo atvežti Stalino saulės“, nes mūsų kultūros istorijos sudėtingumą sudaro žmonių biografijų, istorijos sudėtingumas, ir ją reikia suvokti kaip sudėtingą ir nevienareikšmę.“

Renginio metu buvo perskaitytas jame negalėjusio dalyvauti poeto Tomo Venclovos laiškas. Jame jis primena akivaizdų faktą, kad P.Cvirka, S.Nėris, kaip ir daugelis kitų, 1940 metais ir vėliau „pagarbino komunizmą, susitepė kolaboravimu“, kad apie juos sakoma, jog jie atvežė Stalino saulę.

„Beje, paklauskite savęs, o jei nebūtų vežę? - rašo laiške T.Venclova. - Jei Nėris nebūtų parašiusi poemos apie Staliną, o Cvirka - tuometinių straipsnių ir apybraižų, ar Lietuvos likimas būtų pasikeitęs bent per colį? Tada jis nepriklausė nei nuo Cvirkos, nei nuo Nėries, pagaliau nei nuo Justo Paleckio ar Antano Sniečkaus, - priklausė tik nuo Kremliaus, susimokiusio su Berlynu. Aišku, būtų buvę daug gražiau, jei minėtieji asmenys nebūtų pasielgę taip, kaip pasielgė, bet tai tik jų reputacijos, o ne Lietuvos likimo klausimas. Manau, kad jų vardais nedera, pavyzdžiui, vadinti mokyklų, tačiau nedera griauti ir jų paminklų, - jie vis dėlto turi neabejojamų nuopelnų, o šie, mano manymu, žymiai pranoksta jų nuodėmes. Kultūrininkus reikia vertinti ne pagal jų pažiūras ar politines klaidas, o pagal jų indėlį į kultūrą... P.Cvirka ir S.Nėris nepadarė tokių nusikaltimų, tarkim, nepasirašinėjo įsakymų tremti, ar juo labiau šaudyti žmones, netgi to neskatino...“

Vilniaus istorijos tyrinėtojas ir jos reliktų kolekcionierius Darius Pocevičius, priminęs, kad visos valdžios linkusios naikinti buvusių sistemų paminklus, sakė, jog sunaikindami P.Cvirkos paminklą, sunaikinsime vienintelį Vilniuje pokario epochos paminklą. Jis yra paskaičiavęs, kad 1989-1993 metais dėl politinių motyvų apie 2000 viešosios erdvės ženklų (meno kūrinių interjeruose, eksterjeruose, paminklų, dizaino elementų) „iškeliavo į nebūtį“. „Aš tai laikau istorinės atminties naikinimu, atminties trynimu ir naujos mankurtų kartos, kuri neturi istorinės atminties ir neprisimena senelių bei prosenelių gyvenimų, kūrimu“, - kalbėjo D.Pocevičius.

Kad miestas, prarandantis savo istoriją, tampa svetimas, teigė menotyrininkė Agnė Narušytė: „Aš manau, mums reikia tokių vietų, kur galėtume ateiti ir ginčytis apie istoriją, nes ta istorija nepaprasta. Ir šitas paminklas mums primena, ką darytume patys, keičiantis sistemoms, ideologijoms, grasinant tankams, trėmimams, šaudymams, ką pasirinktume; mes iš tikrųjų nežinome, ką darytume tokioj situacijoj, kad ir kaip gražiai save įsivaizduotume.“

Kai ji sakė išmintingus žodžius, Rašytojų klubo salėje nebebuvo Vilniaus tarybos Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkės Paulės Kuzmickienės, nebebuvo ir jaunuolių, laikiusių popieriaus lapus su užrašais „Gal jau baikim šitą cvyrką“, „Mes ne cukriniai avinėliai, nepudruokit smegenų“, tačiau prieštaros linija išliko. Vienoje jos pusėje matei vardus, talentą, kompetenciją, patirtį, indėlį, nuopelnus, išmintį, autoritetą, pripažinimą,.. kitoje... Susirikiuokite patys. Aš tik pasakysiu, kad šitas sugretinimas verčia gūžčioti pečiais, kaip nutinka, kad demokratijos (?) valstybėje aklas veda regintį. Jeigu nepasakius kaip nors sūriau.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (112)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ALYTUS: Valstybės ekstremalių situacijų komisija nutarė ekstremalios padėties valstybės mastu neskelbti; vis dėlto Pramonės rajone esančioms įmonėms komisija uždraudė dirbti.
  • SPRĘS: šeštadienį Bendruomenių Rūmų nariai susirinks į Didžiosios Britanijos parlamento nepaprastąjį posėdį, kad pritartų arba atmestų naują sutartį dėl „Brexit“ sąlygų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams turėtų būti didesnės?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

 +9 +10 C

 

+10 +11 C

+15 +18 C

+14 +16 C

 

 +12 +13 C

0-2 m/s

0-4 m/s

 

0-4 m/s