8 nuotr.Rudenį, po vasaros plenerų ir sąlyginio štilio parodų salėse, prasideda dailės gyvenimo bumas. Rimą Bičiūną šįkart jis išmetė ant aukščiausios bangos. Didžiulė (50 paveikslų) paroda Rokiškio dvaro rūmuose, per 20 darbų kolekcija „Pylimo galerijoje“ sostinėje, visai neseniai Mokytojų namuose rodyta „Paletės“ 40-mečiui skirta paroda (visus 40 metų mėgėjų dailininkų studijai vadovavo vėlgi tas pats Rimas Bičiūnas).
- Rimai, šis ruduo tarsi po jūsų ženklu. Net televizijos anonsuose buvote lyginamas su Pikasu...
- (Juokiasi.) Na, užsienyje mano paveikslai yra kabėję ir šalia Pikaso, ir Kandinskio, ir Raušenbergo, ir Šagalo. Viename konkurse Prancūzijoje esu net laimėjęs pirmą vietą už natiurmortą. Konkurso pirmininkė - Pikaso anūkė. Tai jau kaip ir giminės...
- Jūsų paveikslai šviečia tarsi spalvoti vitražai. Esate prisijaukinęs ryškias, grynas spalvas ir mokate su jomis elgtis.
- Tas kelias nėra lengviausias. Gali pasirodyti rėksmingas, plakatiškas.
- Sezaną irgi kaltino ryškumu.
- Tarp dailės kritikų - daug neišmanėlių, neturinčių spalvinės klausos ir net neįtariančių, kad jos neturi. Mestelėti kritišką repliką lengviau nei nutapyti gerą paveikslą, juolab - sukurti savo stilių. Sezanas paveikslui skirdavo apie 70 seansų! Tepdavo sluoksnį ant sluoksnio, siekdamas vidinio spalvos švytėjimo. Brangakmenio efekto. Dėl to taip švyti ne tik Gogenas, Van Gogas, bet ir juodieji ispanai.
- Nesukote galvos, ieškodamas parodos pavadinimo: „Gyvenimo džiaugsmas“. Manau, tai visos jūsų kūrybos kredo.
- Kūryba - mano ginklas prieš negatyvą. Tarnauju ne destrukcijai, o harmonijai.
- Taip sakydavo ir jūsų mama, Monika Bičiūnienė. Tvirtino niekada nepiešianti apsileidėlių, girtuoklių sodybų - tik gražias, skendinčias žydinčiose obelyse ir gėlėse.
- Abu turėjome tą pačią nuostatą: nedauginti blogio, neskleisti depresijos.
- O kur dėti niūrias dienas, liūdesį, melancholiją, nesutarimus su savimi?
- Manau, tai randa vietos mano piešiniuose. Piešinį galiu - per kelias minutes. Ateinu į studiją, įsijungiu gerą muziką (mėgstu klasiką, operą, gerą vokalą) ir - paleidžiu fantaziją...
- Tie jūsų piešinių aplankai! Tarsi vaizduotės vizijų dienoraščiai. Įdomu „skaityti“ jūsų pasakojamas istorijas. Veriasi epochos, personažai. Vyniojasi siužetų vingiai. Ar piešinių motyvai keliauja į tapybą?
- Būna. Tapyba nėra vien tik spalva. Tai ir linija, ir piešinys, ir šviesa. O mintys - koks žmogus, tokios ir mintys.
- Dažnai gana kategoriškai pasisakote prieš naujoviškas madas tapyboje.
- Man išties nerūpi teorijos, konceptai, srovės, kosmopolitiniai projektai. Visa tai per Europą plūsta iš Amerikos. Ir dailėje jau tas pats Holivudas. Sureikšminama mada, reklama, nauji vardai. Aš esu tradicinės tapybos dinozauras. Džiaugiuosi, kad galiu remtis į tokius koloristus, kokie buvo Eidukaitis, Galdikas, Kairiūkštis, mano mokytojas Gudaitis, Švažas, Čeponis, Kasiulis. Yra į ką lygiuotis. Kai pažiūriu į juos, nebesinori jokių modernių žaidimų. Norisi tiesiog būti vertam tos mokyklos.
- Turėtumėte dėstyti Akademijoje.
- Gaila laiko. Nes turėčiau patį šviesiausią, produktyviausią - iki pietų - atiduoti pedagoginiam darbui. Kūrybai beliktų vakarai, kai jau tamsu, kai nebegali dirbti prie natūralaus apšvietimo.
- Vis dėlto 40 metų vadovavote „Paletės“ studijai, kur mokėte tapybos mėgėjus.
- Ta praktika džiaugiuosi ir šiandien. Teko sutikti daug gabių, talentingų žmonių. Viską jie turėjo - tereikėjo padėti atsiskleisti. „Paletė“ greit išgarsėjo, parodos keliaudavo po visą šalį, po užsienį. Darbus graibstyte graibstė kolekcininkai.
- Buvo tokių, kurie įstojo į akademiją?
- Buvo. Jaunesnieji. Bet tai nereiškia, kad visi nuėjo tobulėjimo keliu. Savamoksliai kartais įdomesni už profesionalus. Niekada nė vieno nesiekiau dirbtinai kur nors kreipti. Norėjau tik padrąsinti, padėti atsiskleisti, patikėti tuo, ką turi. Kad nenuklystų šunkeliais, pašaukti naujos srovės, naujos mados pranašų.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"
