Greitai į muziejų eisime ir pavalgytinuotraukos (4)

2019 liepos mėn. 29 d. 19:01:00 Perskaitė 1528

Galima tik pagirti naują Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorę Rūtą KAČKUTĘ, radusią būdą, kaip pareklamuoti Kazio Varnelio namus-muziejų Vilniuje. Tegu ir nupiešiant kalną vietoj trupinio, tegu ir uoliems kolegoms persistengiant su antraštėmis: „Vilniuje duris atveria jau 18 metų veikiantis muziejus“ arba dar geriau - „K. Varnelio namai-muziejus atveria visuomenei keturias dešimtis kambarių su išskirtiniais meno kūriniais“.

 

Iš tikrųjų, nei atveria, nei ką. Iš tikrųjų jie lig šiolei jau buvo atverti, naujiena tik ta, kad muziejus rengs ne vien iš anksto užsiregistravusių piliečių ekskursijas, labiau atitinkančias kolekcininko muziejaus specifiką, bet ir pavienius lankytojus. Žodžiu, eidamas Rotušės aikštės pakraščiu pilietis galės pastumti duris ir iš karto atsidurti pirmame muziejaus kambaryje su K.Varnelio kartografijos kolekcijos (joje apie 300 žemėlapių) pasididžiavimu - Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapiu (XVII a.). Paskui galės užeiti dar į 11 kambarių; namuose jų per keturiasdešimt. Į kitas tris dešimtis, jei gerai skaičiuoju, jo niekas neleis. Turės užsiregistruoti, kaip ir anksčiau. Internetu ar telefonu, kaip jam patiks.

Muziejaus direktorė R.Kačkutė apgailestavo, jog pasaulyje pripažintas dailininkas Vilniuje vis dar tebėra „vienas mažiausiai atrastų perlų“. K.Varnelio darbai yra saugomi Niujorko Gugenheimo, Čikagos šiuolaikinio meno, Ajovos universiteto meno muziejuose, Detroito ir Akrono meno institutuose, privačių kolekcininkų rinkiniuose, tačiau tik Vilniuje įsikūrusiame muziejuje sukaupta didžiausia pasaulyje dailininko kūrinių dalis.

„Turbūt jums kyla klausimas, kodėl reikėjo laukti 18 metų prieš atveriant duris, - tęsė R.Kačkutė, - ir iš tikrųjų atsakymas yra labai paprastas, nes pats dailininkas gyveno šituose namuose nuo 1998 iki 2010 metų (iki mirties-D.Š.), kūrė ir sukūrė šitą muziejų. Viskas, ką čia matote, yra sukurta paties menininko, kiekvienas daiktas stovi toje vietoje, kur menininkas jį paliko; tai yra muziejus-namai ir, aišku, kad didelėms žmonių grupėms lankytis šiame muziejuje tikrai nėra paprasta. Noriu pasakyti: tam, kad žmonės pradėtų ateiti ir būtų apsaugotos vertybės, muziejus investavo ir sukūrė saugumo sistemą...“

Į „Respublikos“ klausimą, kiek kainavo įdiegtoji saugumo sistema, R.Kačkutė išsisukinėdama atsakė, kad „viską sudėjus per dešimt (tūkst. eurų) jau investuota“, tačiau negalinti pasakyti visų kaštų, nenorėdama atskleisti visų saugumo sistemos detalių.

Net nenuovokiam piniguose žmogui direktorės įvardytoji suma turėtų atrodyti kaip menki arbatpinigiai nuo muziejuje saugomo didžiulės vertės turto: čia sutelkta apie 1000 meno kūrinių. Vien paties K.Varnelio darbų - apie tris šimtus (gana nedidelio formato K.Varnelio paveikslo pradinė kaina Vilniaus aukcione buvo 10 tūkst. eurų), čia eksponuojama penkis dešimtmečius kaupta XV-XX a. Vakarų Europos ir Rytų Azijos dailės kolekcija. Čia gali išvysti vienintelius ispanų dailininko F.Gojos originalus Lietuvoje - tris grafikos lakštus iš garsiojo ciklo „Kapričai“, čia K.Varnelio surinktos bibliotekos lentynose - apie 9500 vertingų leidinių, tarp jų - Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“, Konstantino Sirvydo „Punktai sakymų“, visi keturi garsiojo Kazimiero Semenavičiaus „Didžiojo artilerijos meno“ leidimai (XVII- XVIII a.), išskirtinis Pilypo Ruigio 1735 m. lotynų kalba parašytas rankraštis „Meletema“, kur tyrinėjamos lietuvių kalbos savybės... Tiesa, pasak K.Varnelio muziejaus vedėjos Daivos Vaišnienės, išvardinti leidiniai saugomi Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklose, kaip ir dalis paties K.Varnelio piešinių. Ji priminė, kad per Muziejų naktį vilniečiai galėjo pamatyti seniausią žinomą XVI amžiaus Vilniaus planą iš šešiatomio Georgo Brauno atlaso - ta proga jis buvo iškeltas iš saugyklų.

Beeidamas per K.Varnelio namų sales, daugumą eksponatų (paveikslų, baldų, keramikos vazų, lėkščių, skulptūrėlių ir kt.) norėdamas galėtum net paliesti ranka - jie neapsaugoti nei stiklais, nei draudžiančia užtvaro juostele (toks buvo kolekcininko įgeidis), nei prisikišus per arti - pypsinčia signalizacija. Čia jokie dyvai - dauguma Lietuvos muziejų neišgali apsirūpinti šiuolaikinėmis saugumo sistemomis, todėl rūpinasi „neatskleisdami visų detalių“. Pavyzdžiui, K.Varnelio muziejuje gali matyti, kad vieno kito eksponato jam skirtoje vietoje nebėra. D.Vaišnienė paaiškins, kad vyr. LNM fondų saugotojas Žygintas Būčys prieš keičiant muziejaus darbo tvarką apėjo tikrindamas visas sales ir tiesiog nuėmė tuos eksponatus, dėl kurių saugumo kilo abejonių; anot vedėjos, jie bus grąžinti į vietas tada, kai tik bus išspręsti visi saugumo klausimai. Ji tikisi, kad tuomet tiek visi darbuotojai, kurių šiandien muziejuje yra penki, tiek muziejaus eksponatai bus saugūs, nors atsakomybė, anot jos, net ir tuo atveju liks tokia pati.

D.Vaišnienė pasakojo, kad muziejus stengiasi išlaikyti Varnelio namų dvasią, lankytojus sutinka ir palydi kaip svečius. Ekskursijos paprastai vyksta ne didesnei kaip 10 „svečių“ grupei: jeigu joje būna daugiau negu šeši, ekskursijos vadovui talkina lydintis darbuotojas, jis ir padeda lankytojui nenuklysti, ir stebi aplinką.

Šiuo metu, sakė, K.Varnelio muziejaus apsaugininkui savaitgaliais talkins ir Lietuvos nacionalinio muziejaus savanoriai. Ne iš gero gyvenimo - kai kuriais duomenimis, sakysim, 2011 metais nuo vieno gyventojo muziejams Lietuvoje buvo skiriama apie 12 eurų (Estijoje per 23), Liuksemburge - apie 2000 eurų. Matyt, nedaug pasistūmėta nuo tų dienų, jei Valstybės atkūrimo šimtmečiui Signatarų namuose buvo atliktas tik kosmetinis remontas, o pagrindiniai LNM rūmai rimtesnio remonto beviltiškai ilgisi iki šiol. Galbūt buvusiai vyr. prezidentės patarėjai pavyks pasiekti persilaužimą šioje srityje, kaip ir netikėtą žiniasklaidos tylą Gedimino pilies kalno atžvilgiu, ši tema iki jai tampant direktore plunksnos brolių ir seserų buvo tiesiog eskaluojama.

Prieš perimdama muziejaus vadovės rūpesčius, tuo metu dar atsisveikindama su vyr. prezidentės patarėjos pareigomis R.Kačkutė pasakojo apie savo planus, kurie aiškiai rodė jos ketinimą keisti tradicinio muziejaus sampratą visuomenėje, artinant jį prie vartotojiškos visuomenės poreikių - pirkti, valgyti, žaisti kompiuteriu, t.y. žadėjo padalinius aprūpinti kavinėmis, vaikų kambariais, parduotuvėmis, interaktyviomis paslaugomis. Spaudos konferencijoje, skirtoje K.Varnelio namų-muziejaus „atidarymui“, R.Kačkutė patvirtino netsisakiusi planų įrengti kavinę Signatarų namų pirmajame aukšte, kur jau buvo beužsimezganti graži Vilniaus inteligentų bendrabūvio tradicija. Kai kurių muziejininkų profesionalų nuomone, pataikavimas vartotojui, pramogų įtraukimas į muziejinę veiklą stumia muziejų iš pagrindinio kelio - kaupti, saugoti, šviesti, iškreipia jo misiją ir paskirtį. Ši kryptis ypač pavojinga ten, kur muziejams skiriami nedideli pinigai, o pagunda tapti konkurencinga rinkos dalimi - didesnė už muziejininko instinktą saugoti ir kaupti paveldą ateities kartoms. Tada, sakytum, nuo kavinės Signatarų namuose ir iki vakarienės ponams išskirtinėje aplinkoje, Kazio Varnelio namuose, nėra taip toli.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net