Epistoliarinis meilės trikampisnuotraukos

2009 gruodžio 30 19:29:34 Perskaitė 2502

Esu įtikėjusi tokį “Pinčiuko sindromą”: jei tik tave klaidina, baido arklius, gundo išsukti iš kelio - nieku gyvu nepasiduok, atkaklumas bus atlygintas. O jau jau norėjau...

Kamerinis spektaklis “Laiškai į niekur”, sukurtas Birutės Mar Boriso Pasternako, Marinos Cvetajevos ir Rainerio Marijos Rilkės 1926 m. laiškų ir poezijos motyvais, turėjo vykti kažkur Kėdainių gatvėje, koncertų salėje “Piano.lt”. Tamsų žiemos vakarą kreiva, beveik neapšviesta gatvelė neatrodė panaši į tokią, kur gali kas nors vykti. Na, nebent... Ir tikrai! Už posūkio pasirodė būrelis gaisrininkų. Dvelktelėjo svilėsiais. Lyg iš po žemės išdygusi moteris paragino: jei į spektaklį, tai tenai, kur tie gaisrininkai, sukite pro arką į kiemą.

Toliau buvo kaip toje pasakoje, kai už neišvaizdžių durelių atsiveria stebuklingas sodas. Senovinę, tvarkingai suremontuotą Pranciškonų rūmų salę puošė tik šiuolaikiniai paveikslai. Kampe po tamsiais užvalkais - du fortepijonai. Švelnioje prieblandoje tyliai laukė žiūrovai. Spektaklis vos vos užtruko dėl to gaisro - kaimynai padegę...

...Scenoje pasirodo Birutė Mar, Vladas Bagdonas, Gediminas Storpirštis. Ant piupitrų laiškų ir poezijos tekstai, mikrofonai - daugiau nieko. Jokio rekvizito, grimo, kostiumų. 1926-ieji. Cvetajeva gyvena Paryžiuje, Pasternakas - Maskvoje, Rilkė - Valmonte, Šveicarijoje, visai netoli Montrė, prie Ženevos ežero. Šitame tūkstančius kilometrų nusidriekusiame Bermudų trikampyje didžiulę dvasinę įtampą, romantišką ilgesį, nepasotintos meilės alkį išgyvena trys praėjusio amžiaus pasaulio literatūros genijai. 1926-ieji - ypatingas jų gyvenimo etapas, kūrybinis pakilimas, laiškams patikėtas intensyvus dvasinis degimas, gyvenimo prozos atspindžiai. Marina - kaitriausia bendrai kurstomo laužo liepsna. Ji vis kartoja: skrisdami mes liečiamės sparnais...

Pasternakas kloja Cvetajevai po kojų įstabiausias meilės eiles, kurias vėliau bandys savintis kitos jo mylėtos moterys. Vienuoliškoje vienatvėje dienas leidžiančiam Rilkei Marina - tarsi gaivaus oro dvelksmas. Seniai išsiskyręs, beveik praradęs ryšį su šeima, dar nesenas poetas jau gerokai pavargęs nuo gyvenimo. Marinos laiškai, jos siunčiamos eilės jam gyvai primena jo apsilankymus Rusijoje (1899, 1900 m.), sušildo supratingumu, dvasiniu artumu (“Mes liečiamės sparnais!”). Tai didžiųjų bendravimo formulė, pakylėta, poetiška ir vis dėlto neįveikianti žemiškos traukos. Marina vis dažniau užsimena apie pasimatymo galimybę, į grynąją poeziją braunasi gyvenimo proza: ar užteks jam pinigų jiems abiem? Ką jis nusamdys jų pasimatymui - kambarį? Namus?.. Ir staiga netikėta žinia: Rilkės nebėra. Mirė prieš pat Kalėdas, 1926-ųjų gruodžio 23-ią, vos vos sulaukęs 51-erių. Paskutiniais gyvenimo metais iš likimo gavęs karališką dovaną - meilės ir poezijos kupinas didžiausių rusų poetų dvasios išpažintis, taip atliepusias jo paties vidinį nerimą, dvasinių vertybių ir moralinės atramos ilgesį.

Iš salės reakcijos po spektaklio, iš ilgai netilusių plojimų buvo visiškai aišku, kad “Laiškai iš niekur” pasiekė daugybę į adresatų. Manau, ne viena ranka vėl tiesis į Cvetajevos, Pasternako, Rilkės tomelius. Nes jautrus, protingas Birutės Mar spektaklis pažadina taurių išgyvenimų ilgesį.


Parengta pagal dienraštį “Respublika”





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, l , l , l info@respublika.net