D.Varnaitė į teatrą įėjo su juvelyrikanuotraukos

2014 kovo 11 08:06:29 Perskaitė 2771

Juvelyrė Dalia Varnaitė (38) su nekantrumu laukusi teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“, mat vienai iš talentingų aktorių, bet dar nežino kuriai, įteiks savo autorinį darbą. „Visada sakau, jeigu juvelyrika nebūtų mano pragyvenimo šaltinis, visus savo darbus dovanočiau. Tai teikia didžiulį džiaugsmą“, -  sako autorė.

Juvelyrė D.Varnaitė šiuo metu gyvena Rokiškyje, nors prieš tai jos namai buvo Vilniuje: „Po mokslų baigimo, kaip ir visi jauni žmonės, kupina entuziazmo ir kūrybinių jėgų, išlėkiau į Vilnių ieškoti savo kelio. Dirbau daug ir visur. Išbandžiau juvelyro darbą įmonėse. Tai buvo puiki techninė mokykla, tačiau kaip menininkė dusau, trūko erdvės saviraiškai. Giliai širdyje visada troškau ir svajojau apie ramų mažo miestelio gyvenimą, savo dirbtuvėlę... Atsikeli, pasimėgaudama geri kavą, be streso kamščiuose keliauji į savo kūrybos erdvę ir atsijungi visai dienai. Vieną dieną spontaniškai susimečiau visą savo mantą į mašiną ir štai grįžau į gimtąjį miestelį. Dar nebuvo nė vienos dienos, kad būčiau pasigailėjusi. Ramybė, jokios skubos, o darbui šiaip ar taip reikia susikaupimo. Mano kūriniai gimsta ramybėje ir vienatvėje...“

Nuo 2009 metų D.Varnaitė yra festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ rėmėja - jos papuošalai jau įteikti aktorėms Nijolei Narmontaitei, Inesai Paliulytei, Ingai Maškarinai, Aldonai Bendoriūtei. „Pasiūlymą apdovanoti talentingas aktores priimu kaip likimo dovaną, - sako kūrėja. - Nesiekiau to specialiai, o kai sulaukiau tokio pasiūlymo, priėmiau su džiaugsmu, net nekilo minčių, ar man tai apsimokės. Šių metų festivaliui apdovanojimą jau sukūriau, su nekantrumu laukiu, kam gi jis atiteks. Nuo vaikystės jutau neapsakomą teatro trauką, net bandžiau stoti į scenografiją... Likimo ironija, kad į teatrą koją įkėliau su juvelyrika“.

Nepaprastai įdomią parodą su Gediminu Gražiu buvo atidariusi Vilniaus mažajame teatre - „Moterys juveLYRIKOJE“, iš ten ji pervežta į Rokiškį. „Gediminas pasiūlė mano papuošalus įamžinti kaip nors netradiciškai, įdomiai, - sako menininkė, paklausta, kaip gimė tokia parodos idėja. - Man visada kildavo klausimas, ką papuošalas reiškia moteriai. Kokia ji tampa, paveikta deimantų, perlų, aukso? Ar gali brangakmenis moterį paversti karaliene? O gal ji tampa godžia grobuone? Pakvietėme talentingas, įdomias aktores, pažėrėme joms mano kūrinius ir leidome įsijausti į vaidmenis. Žiūrovai rezultatą išvydo Mažajame teatre“.

Dažniausios D.Varnaitės klientės - jau brandžios, susiformavusios asmenybės. „Prisipažinsiu nuoširdžiai: kaimo mokytoja, gydytoja, namų šeimininkė, mama, imperatorienė ar prezidentė - visas sieja vienas dalykas. Tas, kad jos moterys ir nori būti gražios, mylimos. Papuošalas tai ir byloja ant moters kūno: aš esu graži, myliu save, mylėk mane ir tu... Geriausiai jaučiuosi, kai man pasako: pasitikiu tavimi, daryk ką nori, žinau, kad man patiks. Va tada gimsta tikrieji šedevrai“, - sako juvelyrė.

Įdomus dalykas, kad D.Varnaitė bandė bėgti nuo juvelyrikos dar studijų metais. „Taip išsigandau to metalo kietumo, sunkių įrankių, kaltų ir plaktukų. Nuėjau į Dizaino skyrių ir sakau: priimkit mane. Ačiū dėstytojams, kurie nepriėmė. Tikėjo manimi, gal nujautė, kad prilips tie plaktukai man prie rankų ir dūšios. Prilipo. Bet tam reikėjo 15 metų juodo darbo. Kaip sakoma, juvelyro turi būti geležinis užpakalis, stiprios rankos ir jautri širdis. Dar ir dabar pasitaiko, kad paleidžiu kokį įrankį į sieną ar sulydau jau padarytą darbą, prie kurio sėdėjau ne vieną dieną. Ir manikiūro moterims pavydžiu“, - sako juvelyrė.

Pasak kūrėjos, geras papuošalas moteriai reiškia labai daug. „Man didžiausias komplimentas, kai klientė sako, kad be mano papuošalo jaučiasi kaip nuoga. Ką pasiūlyti, jaučiu intuityviai, pabendravusi su žmogumi“, - sako D.Varnaitė.

Menininkė dabar laukia teatrų festivalio ir tarptautinės juvelyrikos parodos „Amber Trip“. Būdama Lietuvos autorinės juvelyrikos asociacijos narė, joje kartu su kitais asociacijos nariais eksponuos naujausią savo kūrybą. „Kūrybinių planų visada galva pilna. Kartais labai noriu pamiršti nors dieną, kad mano darbas - kurti. Užrakinusi dirbtuvę vakare, suprantu, kad savo minčių užrakinti ten nepavyko“, - prisipažįsta menininkė.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, l , l , l info@respublika.net