respublika.lt

Du ilgus šimtmečius eita iki Paryžiaus

(0)
Publikuota: 2019 gegužės 13 17:23:26, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 7 nuotr.
Kultūros veikėja Karolina Paliulienė veža prancūzams K.Donelaitį. Stasio Žumbio nuotr.

Laiko burtai: prireikė dviejų šimtų metų, kad lietuvių grožinės literatūros šedevras - Kristijono Donelaičio poema „Metai“ - pasirodytų prancūzų kalba, ir tik kelių valandų, kad viduramžius menanti Paryžiaus Dievo Motinos katedra būtų suniokota ugnies.

 

Šie abu įvykiai - vienas Lietuvai itin reikšmingas ir džiugus, kitas visuotinai tragiškas tiek katalikams, tiek kultūros mylėtojams bei paveldo sargams, - su Vilniuje gyvenančia aktore, kultūros veikėja Karolina Paliuliene yra susiję kiek kitaip, nei su kiekvienu iš mūsų.

2018 metų pabaigoje garsi Prancūzijos leidykla „Classiques Garnier“ „Pasaulio literatūros“ serijoje išleido knygą „Les Saisons“, kurioje greta XVIII amžiaus škotų poeto Džeimso Tomsono (James Thomson) „Metų laikų“ pirmąkart spausdinama ir ištisinė K.Donelaičio „Metų“ poema su vertėjų - Karolinos Paliulienės ir jai talkinusios profesorės Nijolės Vaičiulėnaitės-Kašelionienės - nuoroda.

Karolinos prisiimtas išbandymas yra įspūdingas ne tik dėl to, kad Donelaitis poemą rašė antikine eilėdara - hegzametru, - ji kietas riešutėlis net vertėjui, lietuviškai kalbančiam kone nuo gimimo. O Karolina negali pasigirti lituanistikos studijomis - yra gimusi augusi Prancūzijoje, ten įgijusi aktorės profesiją, vaidinusi, stačiusi spektaklius (vienas jų - apie disidentę Nijolę Sadūnaitę) ir prosenelių kalbos rimčiau mokytis ėmusi tik po keturiasdešimties metų, jau emigravusi į Lietuvą. O gal šitas uždavinys atrodo sunkiai įkandamas tik iš šalies, - K.Paliulienė yra aktyvi, nebijanti rizikuoti: įsteigė prancūzišką knygynėlį, nuolat inicijuoja įvairius „frankofonijos“ projektus, su šeima ne tik prikėlė atgautą senelio (Juozo Masiulio) knygyną Panevėžyje, bet ir pavertė jį kultūros židiniu, kur nuolat vyksta įvairūs renginiai, sutinkamos nebūtinai garsiausios, tačiau būtinai įdomios ir lietuvybei aktualios knygos. Jos įnašas kultūrų artinimo srityje buvo įvertintas Prancūzijos garbės legiono ordinu, pernai buvo apdovanota ir Gabrielės-Petkevičaitės Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

Gaisras tebekelia abejonių

Neseniai grįžusi iš Prancūzijos, kur lankė netoli Tulūzos gyvenantį brolį, K.Paliulienė pasakojo ten netylant kalboms apie Paryžiaus katedros gaisrą. Ji minėjo, kad sūnėnui, atsakingam už netoli katedros įsikūrusio prekybos ir pramogų centro saugumą, nelaimė sukelia įvairių minčių, nes pagal jį visų įmonių darbuotojai, atliekantys įvairius rastauravimo darbus, likus dviem valandoms iki darbo dienos pabaigos privalo nutraukti veiklą, kuriai reikalinga elektra, kad per likusį laiką galėtų įsitikinti apleidžiamo objekto saugumu. Taip buvo ir pirmąją Didžiosios savaitės dieną, kai jie nustatytu laiku baigė darbus ir, įjungę signalizaciją, išsiskirstė kas sau. Signalizacija suveikė 18.13 val., bet po 10 minučių, kai sargas, kuris sakosi nieko ypatinga nepastebėjęs pasišalino iš būsimos gaisravietės, katedros stogas jau degė atvira liepsna... Pasak K.Paliulienės, jos sūnėnui keista pasirodžiusi ir ta aplinkybė, kad gaisras kilo bažnyčios bokšto apačioje, kur tuo metu jokie elektros darbai nebuvo atliekami. Jo nuomone, sargas pakilęs iš savo posto į darbų aikštelę arba buvo aklas, kad nieko nepamatė, arba prastai atliko savo pareigą. Giminaitis tebėra pilnas abejonių, juolab kad įsinešti į statybvietę sprogstamąjį įtaisą paslėpus jį po statybininko šalmu - vieni niekai...

Katedra kentėjo nuo turistų

Katedra, kur K.Paliulienė lankydavosi nuo vaikystės, šiandien tapusi neatpažįstama. Karolina prisimena, kaip sekmadienio rytais ją nuo kokių penkerių metukų tėvelis Jonas Masiulis vesdavosi į Luvrą: „Kartais užeidavome ir Egipto skyrių, bet dažniausiai sukdavome prie impresionistų, kurių darbus tėvelis itin vertino; tą jo meilę paveldėjau ir aš... Paskui, kadangi gyvendavom šešioliktame kvartale prie Eifelio bokšto, eidavom Senos pakrantėmis namo ir dažnai stabtelėdavome prie Noterdamo katedros, kad uždegtume žvakelę; man buvo labai graži akmeninė lengvai karūnuota dar iš viduramžių Švč.Marijos, laikančios kūdikį, skulptūra... Neužmirštamos mišios, kurios vykdavo Kalėdų vakarą... Aišku, mano vaikystėje ir jaunystėje turistų dar tiek nebuvo, dažnai galėjome užeiti ne vien tik pasimelsti, bet ir pasidžiaugti tuo grožiu, bet mūsų dienomis katedra buvo tapusi pelningu vienu iš labiausiai turistų lankomų objektų. Prie jo nutįsdavo ilgos eilės ir trokštančiam vien pasimelsti katalikybės simboliu tapusioje bažnyčioje tapo problemiška net patekti vidun. Sunku su tuo susitaikyti žmogui, žinančiam, kad Dievo Motinos katedra visais laikais teikė dvasinį prieglobstį - net kišenvagis, įsmukęs į bažnyčią, jausdavosi saugus, nes čia baigdavosi žemiška žandarų teisė.“

K.Paliulienę, žinoma, guodžia mintis, jog katedra laikui bėgant bus atstatyta, atkurtos sunaikintos meno ir istorinės vertybės ir jau dabar suaukota daugiau kaip milijardas eurų, tačiau ši aplinkybė prancūzams kelia klausimų „geltonųjų liemenių“ protestų atžvilgiu: kodėl valdžia neranda galimybių patenkinti bent iš dalies protestuojančių piliečių reikalavimų. „Pirmiausia „geltonosios liemenės“ prašo paprastų dalykų, - sako K.Paliulienė, - pakelti atlyginimus, sumažinti didžiulį skirtumą tarp labai turtingų, išvengiančių didelių mokesčių, ir neturtingų, sumokančių didelius mokesčius valstybei. Staigiai atsiranda milijardas katedrai, o tiems vargšams niekaip negalima pagerinti biudžeto, - tai verčia mąstyti.“

Mažieji vertimo džiaugsmai ir atradimai

Šį mėnesį K.Paliulienė vėlekos vyks į Prancūziją, - pristatys K.Donelaitį Paryžiuje. „Prancūzai poemoje yra paminėti su ironija, jie raginami grįžti į savo lizdus varlių valgyti, - mini juokingas detales vertėja, - ir profesorius Kęstutis Nastopka vienąkart, manau, juokaudamas pastebėjo netinkamai išverstą frazę - užuot parašiusi „prancūzai atėjo jus stebėti“, turėjau parašyti „prancūzai atėjo jus mylėti“...

Karolina pasakojo, kad pirmą kartą „Metai“ pakliuvo į jos rankas 1994-aisiais, kai ji, atvykusi į Lietuvą, antikvariate aptiko 1941-ųjų leidimo poemą su dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno iliustracijomis. Žinojo, kas yra Lietuvai K. Donelaitis, gyveno su šita knyga, dažnai ją atsiversdavo, tačiau iš pradžių nieko nesuprasdavo. Prieš kelerius metus sulaukusi pasiūlymo versti „Metus“ į prancūzų kalbą, suprato, koks tai būsiąs sunkus ir atsakingas uždavinys, tačiau vis dėlto pasiryžo ištaisyti neteisybę lietuvių grožinės literatūros pradininko atžvilgiu - tarp devyniolikos užsienio kalbų, į kurias buvo išverstas kūrinys, prancūzų kalba nefigūravo.

„Atsakomybė buvo labai didelė, - prisimena vertėja, - juolab susidurdavau su žodžiais, kurių negalėjau suprasti nei pati, nei jų paaiškinti galėjo net akademikai. Pavyzdžiui, taip ir liko neaišku, kaip išversti donelaitišką žodį „būrai“, kuriais buvo vadinami Mažosios Lietuvos valstiečiai baudžiauninkai. Neradusi tinkamo prancūziško ekvivalento taip ir palikau: „les bours“. Stengiausi vartoti prancūzų kalbos žodžius, kurie egzistavo XVII-XVIII amžiuje, ir stropiai tikrinau kone kiekvieną, ar jis ne per daug šiuolaikiškas. Pradėjau versti poemą nuo „Žiemos rūpesčių“, kai žmogų apnikusi tamsuma bei vienuma, ir kai jis taip ilgisi šilumos, pavasario, ir man toji dalis taip patiko, kad aš nekantravau, o kas gi bus, kai prieisiu iki „Pavasario linksmybių“... Versdama pati sau džiaugdavausi mažyčiais atradimais. Pastebėjau, kad rašytojas vardais vadina tiktai būrus, pareigūnai (amstrotai, vachmistrai) lieka neįvardyti, - tai man atrodė turi gilią prasmę. Jei neklystu, šalia 57 būrų vardų Donelaitis atitinkamai pamini ir 56 gyvūnus, aš manau, pusiausvyrą jis akcentuoja neatsitiktinai, - juk buvo matematikas, konstruktorius ir jo hegzametras labai preciziškas. Man atrodo, tuo jis diegia mintį, kad labai svarbu išlaikyti gamtos ir žmogaus vienovės pusiausvyrą, priešingu atveju, kaip dabar ir matome, viena po kitos nunyks įvairios gyvūnų rūšys ir kentės žmogus. K.Donelaitis skatino puoselėti senąsias lietuviškas vertybes: harmoniją su gamta ir gyvūnais, gerą kaimynystę, mielaširdingumą. Man atrodo, kad tos vertybės lietuvių tautai bus suteikusios jėgų ir laisvinantis iš priespaudos XX amžiuje bei siekiant nepriklausomybės.“

Kaip didžiausias pagyrimas vertėjai nuskambėjo viename susitikime lietuvių kalbos mokytojos žodis, esą būtent ji ir atvėrusi Donelaitį, parodžiusi, koks jis aktualus gali būti ir šiandien.

„Donelaitis buvo mano kasdieniame gyvenime ir bus, - sako K.Paliulienė, - aš jį labai gerbiu ne vien tik kaip rašytoją, bet ir kaip didelį patriotą, kovotoją už lietuvybę. Daug praranda tas, kuris lig šiol nėra susipažinęs su Donelaičio kūryba.“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s