Dirigento sėkmės formulė: muzika + optimizmas + meilėnuotraukos

2012 balandžio mėn. 08 d. 10:38:22 Perskaitė 1868

Tokią savo laimingo (bet tai nereiškia, kad nerūpestingo) gyvenimo formulę pasirinko balandžio 9 dieną 50-metį švęsiantis Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Julius Geniušas.

Taip, jis yra garsiosios muzikų Geniušų dinastijos atstovas, pusę gyvenimo atidavęs tik šiam, vieninteliam, teatrui. Muzikas teigia, kad savo profesijos, meilės muzikai ir artimiems žmonėms nekeistų į jokius pasaulio lobius.

„Ar žinote, kad mokslininkai nustatė, jog dirigentai ilgiausiai gyvena ir dirba, - pasiteirauja pašnekovas. - Tad pagal tą skaičiuotę aš dar jaunuolis. (Juokiasi.) - Didžiausia dovana mano jubiliejui, o kartu ir ištikimiems teatro gerbėjams - neseniai pastatyta opera „Liučija di Lamermur“ (režisieriai Dalia Ibelhauptaitė ir Gediminas Šeduikis)“, per Teatro dieną pelniusi kaunietišką „Fortūnos“ prizą.

Įkvėpimo ir ramybės oazė


Gyvenimo pusiaukelėje J.Ge-niušas jaučiasi puikiai, gerai nusiteikęs ir žvalus. Mat prieš pat jubiliejų, kuris šiemet dar sutampa su šv.Velykomis, jis su žmona Jolanta, taip pat muzike, ir dukra Marija spėjo kelioms dienoms nuvažiuoti į ramią vietelę Juodkrantėje, įkvėpti gaivaus jūros ir pušyno oro, paragauti ką tik pagautos žuvies ir paprasčiausiai pasisemti jėgų naujam darbų maratonui. „Nuo triukšmingo teatro gyvenimo paprastai noriu ramiai pailsėti kur nors gamtoje. O jūra, prie kurios mėgstu nuvažiuoti bet kuriuo metų laiku, kai tik turiu laisvas kelias dienas, man ramybės ir įkvėpimo oazė. Galiu vaikščioti pajūriu pusę dienos vienas ir nesutikti nė vieno žmogaus. Kaip kokioje negyvenamoje saloje“, - džiaugiasi vyras. O Velykoms jis grįžo į namus, nes šį sykį reikia rengtis jubiliejui ir spektakliui, kuriam jis pats ir diriguos.

Ir likimas, ir pasirinkimas

Taip jau lėmė likimas, kad Julius, gimęs ilgamečio Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiojo dirigento Rimo Geniušo ir dailininkės Irenos Geniušienės šeimoje, iš esmės pasirinkimo neturėjo: „Arba muzika, arba dailė, bet nulėmė muzika, nes namuose ji skambėjo nuolatos, o mes su Petru (žinomu pianistu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriumi P.Geniušu - aut. past.), galima sakyti, augome Operos teatre, tuomet dar J.Basanavičiaus gatvėje, kuris ir buvo visai netoli nuo mūsų namų“.

25 metai prie dirigento pulto - lygiai pusė jubiliato amžiaus. Tiek pat laiko J.Geniušas dirba ir gyvena Kaune. Iš dalies tai atsitiktinumas, o iš dalies pasirinkimas. Mat Vilniuje dirba jo brolis Petras, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Už brolį metais ir dviem mėnesiais jaunesnis Julius, baigęs tuometinę Konservatoriją, dar dvejus metus tarnavęs kariuomenėje, muzikantų kuopoje, pasirinko Kauną. Tuomet kaip tik susiklostė palankios aplinkybės, kad Muzikiniam teatrui reikėjo dirigento. „Kauną pažinojau puikiai, nes čia, Žaliakalnyje, gyveno mano seneliai iš tėvo pusės. Čia su broliu neretai leisdavome atostogas, patiko miesto jaukumas, teatras, kuriame kitados dainavo ir Kipras Petrauskas, ir net pats Fiodoras Šaliapinas“, - prisiminė pašnekovas.

Jaudulys būtinas

Patirtis didelė, jėgų per akis, o ar J.Geniušas jaudinasi prieš išeidamas diriguoti? „Nežinau, ar yra bent vienas dirigentas ar artistas, kuris nesijaudintų prieš spektaklį. Jeigu abejingas darbui ir publikai, blogai. Manau, svarbu, ar tas jaudulys kliudo, ar mobilizuoja atlikti tą kūrinį geriau. Mano jaudulys pirmąjį darbo dešimtmetį buvo vienoks, gal kiek susijęs su baime, kad kas nors nenumatyta spektaklyje neatsitiktų, o dabar - kiek kitoks. Juk nuo dirigento muzikiniame spektaklyje labai daug kas priklauso. Net ir mano dirigavimo ir muzikos mokytojas, padaręs man didžiausią įtaką (žinoma, be mano tėvo), dirigentas Jonas Aleksa jaudindavosi. Bendravimas su juo man labai daug davė. Jis mėgdavo vasarą pasikviesti mane į savo sodybą Molėtų rajone ir tos neformalios pamokos buvo bene pačios vertingiausios“.

Apie rimtus dalykus su humoru


Humoras, pasak Juliaus, - visos Geniušų giminės bruožas. „Didžiausią humoro jausmą iki pat paskutinės dienos turėjo mūsų tėvas. Jis net ir sunkiai sirgdamas bei būdamas blaivaus proto sugebėdavo šmaikščiai ir taikliai pajuokauti. Mums, jo sūnums, tas optimistinis požiūris į gyvenimą taip pat persidavė ir pravertė. Aš tą linksmą būdą sieju ne su charakterio lengvumu, bet su tam tikra filosofija. Žmogus yra arba pesimistas, arba optimistas. Mes, Geniušai, esame optimistai. Esu optimistas ir bet kokioje situacijoje bandau įžvelgti teigiamas ir linksmas puses“, - tvirtina muzikas. Žinoma, rimtus ar tragiškus dalykus paversti humoru, anot jo, būtų kvaila, bet gera nuotaika žmogui padeda ir pačiam, ir aplinkiniams maloniau bendrauti. Sukiužėlių, paniurėlių ir visada burbančių juk niekas nemėgsta. Vyras apgailestauja, kad atėjo toks metas, kai aplinkui tų niurzglių ir pesimistų ne mažėja, o daugėja. „Na, žinoma, ne iš gero gyvenimo žmonės nepatenkinti, puola ieškoti, kas kaltas, bet tos kaltės nė kiek neprisitaiko sau. Tas inertiškas piktinimasis, kai pats nė piršto nepajudina, man nesuprantamas“, - kalba pašnekovas.

J.Geniušo profesija - darbas su artistais, orkestrantais, choristais, studentais - priverčia būti ir geru psichologu, ir pedagogu. Jis dar yra ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, kuriam pernai suteiktas profesoriaus vardas. Pedagogas teigia, kad jam tenka kritiškai vertinti kitus atlikėjus. Tai jis stengiasi daryti geranoriškai, patarti, kaip sugroti ar padainuoti vieną ar kitą motyvą geriau. Štai čia jam kartais ir praverčia koks nepiktas, bet pamokantis juokas ar anekdotas.

Muzikų dinastija tęsiasi

Su Petru yra panašūs tiek, kad žmonės neretai supainioja... Petras paveldėjo iš tėvo pianisto profesiją, o Julius - dirigento. Mat garbusis maestro, sulaukęs 91 metų ir šių metų sausį išėjęs anapus, buvo pianistas, o vėliau dirigentas, pusę amžiaus atidavęs Lietuvos valstybiniam operos ir baleto teatrui. „Jeigu būtų šeimoje trečias brolis, tai turbūt būtų paveldėjęs mamos talentą ir tapęs dailininku“, - šypsosi pašnekovas. O iš mamos paveldėjo mokėjimą bendrauti ir tikėti žmonėmis, darbštumą, nuoseklų tikslo siekimą. „Mama - visiškai atsidavusi namams. Ji ir sergantį tėvą kantriai prižiūrėjo, nesiskųsdama, neprašydama mūsų su Petru pagalbos, nes nenorėjo trukdyti mūsų darbams. Pamenu, vaikystėje, kai tėvas, mėgstantis turistauti vadinamuoju laukiniu būdu, pasiimdavo mus su broliu ir veždavosi į kelionę, mama likdavo namie. Ji tiesiog negalėjo įsivaizduoti, kaipgi čia galima ilsėtis, kai namie tiek darbų. Mus išruošdavo su šypsena ir palinkėdavo klausyti tėvo. Mes jo ir klausėme, nes jis buvo reiklus. O tos kelionės ir nakvynė kartais po atviru dangumi mums buvo gera grūdinimosi mokykla. Matot, kokie išaugome gabūs muzikai, - juokiasi. - Ir muzikalius vaikus išauginome“.

Petro sūnus pianistas Lukas jau garsina Lietuvos vardą pasaulyje, o Juliaus dukra Marija, kurią užaugino, kaip pats sako, su jo vienintele mylima moterimi žmona Jolanta, mokosi dainavimo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete.

Trumpai

J.Geniušas apie savo darbus:

Pirmasis spektaklis - 1986 metų rudenį miuziklas „Mano puikioji ledi“.

Per 25 metus dirigavau 2400 spektaklių, 40 pavadinimų operų, operečių, miuziklų. O kur dar dirigavimas simfoniniams koncertams, kurių būta apie 100.

Žymesni spektakliai: pirmoji pastatyta opera V.A.Mocarto „Visos jos tokios“. Iš viso teko diriguoti 17 operų („Traviata“, „Rigoletas“, „Don Žuanas“, „Pajacai“, „Užburtoji fleita“, „Meilės eliksyras“, „Pikų dama“, „Jūratė ir Kastytis“ ir kt.).

Operečių ir miuziklų kiek mažiau, bet jie taip pat labai svarbūs.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net