Didžioji rašytojo Jono Avyžiaus meilėnuotraukos

2012 gegužės mėn. 13 d. 15:40:57 Perskaitė 4497

Koks buvo žmogus - vienas žymiausių XX a.lietuvių prozininkų Jonas Avyžius (1922-1999), kurio knygas skaito ir mokosi iš jų gyvenimo išminties? Iš jo parašytų knygų, beje, kai kurių vertintų prieštaringai, gali spręsti apie jo neabejotiną darbštumą, meilę paprastam žmogui, klaidžiojančiam istorijos kryžkelėse, gamtai, viskam kas gyva ir gražu. O jo žmona ir didžioji meilė Irena Litvinaitė-Avyžienė prisimena jį kiek kitokį - romantišką ir net kiek šelmišką.

Kas glosto širdį

- Tiek jo, tiek visos Lietuvos gyvenimo kryžkeles bene labiausiai atspindintis romanas „Sodybų tuštėjimo metas“ prieš kelerius metus rado garbingą vietą Lietuvos rašytojų sąjungos leidžiamame Anapilin išėjusių 30 žymiausių autorių kūrinių serijoje „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“. Jis yra vienoje gretoje su Žemaite, Maironiu, Vaižgantu, Jonu Aisčiu ir kitais rašytojais. Ar jums tai glosto širdį?

- Be abejo. Labai. Didžiulė garbė atsidurti tokiame iškiliųjų rašytojų literatūriniame panteone. Labai brangi Avyžiui buvo Žemaitė, kurią jis vadino mūsų literatūros motina, įėjusi į jo, dar vaiko, sąmonę, kai jo mama garsiai šeimynai skaitydavo Žemaitės apsakymus, jai, kaimo moteriai, tokius artimus ir suprantamus. Maironis ir Aistis buvo Jono mėgstamiausi poetai nuo gimnazijos laikų. Kokį elegišką vakarą ir man padeklamuodavo. O Aisčio, kuris sovietmečiu nebuvo spausdinamas, poezijos posmelius įdėjo į „Chameleono spalvų“ personažo Skirmonio lūpas.

- Ar rašytojas labai sielojosi, kai Lietuvai atgavus Nepriklausomybę kai kas bandė „nurašyti“ jo sovietmečio kūrybą?

- Labiau skaudino, kad visa sovietinio laikotarpio kultūra buvo pavadinta griuvėsiais. Neįsigilinant, kokiomis sąlygomis tada menininkai kūrė, į kokius ideologinius rėmus buvo įsprausti, kuriuose Jonas paprastai neišsitekdavo. Sunkiai skynėsi kelius į viešumą jo romanai „Chameleono spalvos“, „Degimai“, kurių rankraščius „aprobuodavo“ aukščiausia partinė nomenklatūra. O kai gerokai apgenėti „Degimai“ pagaliau išėjo, visą pusmetį spauda autorių talžė už „tarybinio gyvenimo juodinimą“. Ne visi žino, kad „Sodybų tuštėjimo meto“ II tomą toji pati visagalė instancija uždraudė spausdinti kaip antitarybinį romaną. Dienos šviesą romanas išvydo tik po penkerių metų, prasidėjus Atgimimui. Avyžius tikėjo, kad laikas viską sustatys į vietas. O objektyviai įvertinti, jo nuomone, įmanoma tik susiejus kūrinį su laikotarpiu, kai jis buvo parašytas ir išspausdintas.

Artimiausių draugų šiluma

- Veidmainių ir prisitaikėlių buvo ir yra visais laikais. Kokius draugus jis labiausiai vertindavo ir ar daug jų turėjo?

- Labiausiai vertino sąžiningumą, principingumą, padorumą. Jonas buvo uždaro būdo, nelengvai, atsargiai sueidavo į draugystę, pats į draugus nesipiršdavo. Tik pajutęs pasitikėjimą atsiverdavo, nors ne kartą yra ir nusivylęs. Pamenu, kai Londone svečiavomės pas rašytoją Kazį Barėną, išspausdinusį savo redaguojamame laikraštyje „Europos lietuvis“ tęsiniais visą romaną „Kaimas kryžkelėje“, jiedu (abu panašaus būdo - lėti, mažakalbiai) ilgai stebėjo vienas kitą, atsargiai rinkdami žodžius. O mudvi su energingąja jo žmona Marija išsyk susidraugavome. Kai vakarop paraginau Joną grįžti į viešbutį, tik tada jie, pajutę dvasinį bendrumą, prabilo ir prakalbėjo kiaurą naktį. Iki pat vyro mirties jiedu susirašinėjo, o vėliau su manimi. Retai susieidavo su Pauliumi Širviu, bet tas jų pasibuvimas būdavo ypatingas. O pirmą sykį susitiko Antrojo pasaulinio karo fronte, apkasuose, kulkoms švilpiant, ir iškart, kaip abu yra rašę, pajuto artumą. Ne kartą abu stebėjosi, kad tame Kuršo katile Aukščiausiasis nukreipė nuo jų atsitiktinę ar jiems skirtą kulką.

Artimiausi iš kolegų rašytojų jam buvo Aleksas Baltrūnas, Jonas Mikelinskas, Mykolas Sluckis, Algimantas Baltakis, kuris, man atrodo, yra visų rašytojų draugas. Tomis sunkiausiomis valandomis, kai užmerkiau Jonui akis, netikėtai paskambino Baltakis. „Kaip Jonelis?“ - paklausė. Nepamenu, ką atsakiau, jis sušuko: „Aš atbėgu“. Ir tuoj pat atbėgo su Mykolu Sluckiu. Ir nebepaliko manęs vienos nei per laidotuves, nei po jų... Iki šiol bendraujame, jaučiu jų moralinę paramą.

Aistringo romano pradžia

- Prisiminkite, kaip tarp jūsų užsimezgė artimas bendravimas, meilė, kuri iš tiesų verta romano.

- Tai taip brangu, asmeniška... Aš tikiu Likimu, kad viskas Aukščiausiojo valioje. Didelė laimė neprasilenkti, kaip man babūnė Veronika sakydavo, su tau skirtuoju. Mudviem su Jonu teko ilgokai paklaidžioti, kol atradome vienas kitą. Visad klausiausi širdies, o ji, lyg kaprizinga princesė, vis kuždėdavo: „Ne tas, ne tas...“ Mūsų pažinties istorija banali. Žurnalistė (tuomet Irena dirbo „Tiesos“ laikraščio kultūros skyriuje - aut. past.) atėjo pas rašytoją interviu. Nors iš kolegų buvau girdėjusi, kad Avyžius nešnekus, sunku jį prakalbinti, neprisileidžia žurnalistų, kažkaip natūraliai tarp mudviejų užsimezgė nuoširdus pokalbis. Atsirado abipusis supratimas, pasitikėjimo ir simpatijos gija. Mane sužavėjo jo paprastumas, neapsimestinis kuklumas, jokio susireikšminimo. Man visada patiko vyriški vyrai, stiprios asmenybės. O jis vėliau man laiške prisipažino, aš jam buvau seniai „įkritusi į akį“. Netrukus po to interviu buvo Vilniaus dramos teatro gastrolės Maskvoje, kurias buvau komandiruota aprašyti ir kurios prasidėjo spektakliu „Sodybų tuštėjimo metas“. Rašytojas, teatro paprašytas važiuoti į Maskvą, netikėtai atvyko, susirado mane ir nebepaleido mano rankos. Taip susikibę už rankučių ir pravaikščiojome dvi savaites Maskvoje. Paskutinį gastrolių vakarą pakvietė mane į restoraną „Septintasis dangus“, kalbėjo apie savo jausmus, atvėrė savo asmeninio gyvenimo kerteles ir galop jausmingai pasakė: „Būk mano žmona“. Be galo sutrikau, bet tada jam nieko neatsakiau. Svarbiausia - jaučiau dvasinį bendrumą ir simpatiją. Grįžusi į Vilnių, jau iš Prūdiškio kaimo Švenčionių rajone, kurį jis taip labai mėgo, gavau ilgą, net dvidešimties puslapių, pasipiršimo laišką. Jam buvo lengviau savo jausmus dėstyti raštu negu žodžiu...

Suskaitytos knygos

- Kuri J.Avyžiaus knyga (ar kelios) jūsų pačios labiausiai suskaityta? Kodėl būtent šios?

- Iki „Sodybų tuštėjimo meto“ Avyžius nebuvo „mano“ rašytojas. Gerbiau, vertinau jo kūrybą, bet man, trečios kartos miestietei, buvo tolima lietuviška tradicinė „kaimiška“ literatūra. Tačiau mano tėvai pirkdavo visas lietuvių autorių knygas. Mama pirmoji susižavėjusi perskaitė „Sodybų tuštėjimo metą“ dar „Pergalės“ žurnale ir ragino mane kuo greičiau jį skaityti. Kai įnikau, negalėjau atsitraukti, kol viso neperskaičiau. Tada susiieškojau visas šio autoriaus knygas. Taip atradau iš naujo „savo“ Avyžių. Myliu jo pirmąjį romaną „Į stiklo kalną“, labai nuoširdų, jautrų. Pastebėjau, kad visų Avyžiaus romanų pagrindiniai herojai pabaigoje atsiduria kryžkelėje - savo pasirinkimo kryžkelėje... Kaip ir kaimas, kaip ir Lietuva - istorijos kryžkelėje.

Vėl visas aliai vienos Jono knygas perskaičiau po laidotuvių likusi tokia vienui viena... Jo knygos man padėjo gedėti, teikė stiprybės toliau gyventi... Mieliausia man apysaka „Bardo nuotykiai ir žygiai“, tokia šviesi, optimistiška, tiek daug joje meilės ir gerumo, nukelianti mane į mūsų sodybą, ten, kur tokie laimingi mes buvome.

Apie kaimo romantiką


- Iš 77-erių savo gyvenimo metų rašytojas 55-erius pragyveno Vilniuje, bet, anot jo paties, visa esybe, prigimtimi išliko kaimo vaikas. Papasakokite apie jo buvimą sodyboje Labanoro girios pakraštyje.

- Jonas labai ilgėdavosi kaimo. Tad 1970 metais, kai tuometinė valdžia leido menininkams įsigyti kūrybai kaimo trobeles, Švenčionių rajone nusipirko paprastą kaimo trobą. Neturėjome kaime nei telefono, nei televizoriaus, kitokių miestiškų patogumų. Sodyba buvo ne poilsiavietė, o jo kūrybinio darbo žaliosios valdos. Jonas užveisė sodą, skiepijo medžius, bitininkavo, šienavo, pats meistravo avilius savo „baudžiauninkėms“ (taip vadino savo biteles), kalė paukšteliams inkilus. Anksti keldavosi, eidavo pasivaikščioti į mišką ar sodą - pamąstyti apie rašomą darbą - ir sėsdavo prie darbo stalo. Suprantama, mūsų gražuolis Bardas drybsodavo šalia arba jį lydėdavo į lauką. Kai juos pamatydavo vaikai, džiaugsmui nebūdavo galo. Gaila, bet 1992 metais, kai nuvertėjo mūsų santaupos, Jonas su skaudama širdimi nusprendė sodybą parduoti.

Tikros ir alegorinės pasakos

- J.Avyžius yra parašęs nemažai nuostabių knygų vaikams, o „Bardo nuotykiai ir žygiai“ prieš kelerius metus išleista pakartotinai, tad ją skaitė kelių kartų vaikai. Ko jūsų gražuolis niufaundlendas išmokė patį rašytoją?

- Per gyvenimą Avyžius yra parašęs nemažai pasakų, apysakų vaikams. Dauguma jų apie gamtą, nes norėjo, kad vaikai iš mažumės ją pamiltų, gerbtų, kad užaugę nežvelgtų į ją vartotojiškai. Svajoju, kad ir šiandieniniams vaikams jos būtų prieinamos, pakartotinai išleistos. Jonas pusę metų praleisdavo sodyboje, ten bitininkavo, tad apie bičių gyvenimą yra parašęs apysaką vaikams „Toks nuostabus pasaulis“. O štai mūsų numylėtinio Bardo nuotykiai, suprantama, rašytojo fantazijos pagražinti ir išplėtoti.

Bardas buvo mano dovana Jonui, kad nesijaustų kaime vienišas, kai aš dar dirbau redakcijoje. Šuo mokė mus atjautos, gerumo, tvarkos, drausmės. Bardas buvo Avyžiaus šuo, tik jam paklusdavo. Jonas juokdavosi, kad Bardas mane myli, o jį gerbia. Kai beveik po penkiolikos metų jo netekome, Jonas verkė nesigėdydamas ašarų.

- Rašytojas jums paskyrė alegorinę pasaką „Gėlė Mažylė“. Kokios jo parašytos eilutės jus labiausiai sujaudino?

- Beveik visi Jono laiškai man prasideda kreipiniu „Mažyle, didžioji mano meile“... Pirmąkart taip jis mane pavadino tame pasipiršimo laiške. Druskininkuose mudu susituokėme. Kitą vakarą jis užsidarė viešbučio kambaryje ir įniko į popierius. Kai kasmet vaikštinėju viena po auksinio rudens nuspalvintus Druskininkus, liūdnai galvoju, štai ką reiškia ištekėti už rašytojo, kuris net per medaus mėnesį negalėjo nerašyti. O jis tą pasaką rašė veikiau suaugusiesiems nei vaikams - subtilų poetinį pasakojimą apie tikrąjį grožį, kaip svarbu saugoti meilę. Vėliau dar parašė tris pasakas „Liūtas, Lūšis ir Dramblys“, „Fabijonas Kornišas“, „Juodažvaigždis arkliukas“. Jonas svajojo jas išleisti atskira knygele. Prieš ketverius metus patikėjau jas „Krontos“ leidyklai, kuri iš karto gavo Kultūros ministerijos finansinę paramą. Nors jau prieš porą metų ir iliustracijos buvo sukurtos, knygos kaip nėra, taip nėra. Nebetikiu, kad ji išeis, nes leidykla, ko gero, kitiems tikslams išleido Avyžiaus knygai skirtą paramą.

Svarbiausias palikimas - knygos

- J.Avyžius parašė 16 knygų suaugusiems ir 20 knygelių vaikams. Kaip manote, ar valstybė pasirūpino, kad būtų tinkamai išsaugotas rašytojo atminimas?

- Valstybė tegu pasirūpina skurstančiomis bibliotekomis, neuždarinėja kaimuose mokyklų, kad knygas ir pensininkai išgalėtų nusipirkti. Jonui buvo svarbiausia, kad jo knygos skaitomos. Labiausiai vertino skaitytojų nuomonę. Pamenu, koks jis buvo laimingas, kai Molėtų turguje žmogus, atpažinęs rašytoją, padovanojo slyvaitės sodinuką už „Sodybų tuštėjimo metą“, sakė, kad jame ir Lietuvos, ir jo gyvenimas sudėtas. Nors Vilniuje Avyžiui nėra jokio atminimo ženklo, jo gimtinėje daug yra nuveikusios jo vardu pavadintos Joniškio viešosios bibliotekos labai išradingai ir kūrybingai dirbančios, jo žodžiais tariant, „darbščiosios mūsų kultūros bitelės“.

Remiant savivaldybei, rašytojo gimtojoje sodyboje prieš 10 metų pastatytas ąžuolinis stogastulpis, prie kurio vyksta „Poezijos pavasario“ ir kitokie renginiai. Miesto parke, prie mokyklos, kurioje Jonas mokėsi, medžio tautodailininkas A.Vaištaras pernai sukūrė Avyžiui skulptūrą - tokį berniuką su paukščio plunksna rankoje.

Ir dar naujiena - įsteigta J.Avyžiaus literatūrinė premija, šį mėnesį per rašytojo jubiliejinį gimtadienį ji bus teikiama pirmą kartą. Jo gimtinėje, kuria persmelkta visa jo kūryba, J.Avyžiaus vardas labai gerbiamas ir vertinamas, o Joniškio kraštas man tapo savas ir mielas.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net