respublika.lt

B.Vasiliauskas sulaukia ir pagyrimų, ir pabarimų

(0)
Publikuota: 2014 sausio 04 15:40:28, Deimantė ZAILSKAITĖ
×
nuotr. 4 nuotr.
B.Vasiliauskas sulaukia ir pagyrimų, ir pabarimų. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Vilniaus arkikatedros bazilikos ilgametis vargonininkas Bernardas Vasiliauskas besibaigiant metams buvo užgriūtas įvertinimais: ką tik įteikus apdovanojimą „Nešk savo šviesą ir tikėk“, pasivijo kitas - „Kristoforas“. „Jeigu žmogus jautiesi reikalingas, tai tavo gyvenimas yra įprasmintas“, - sako 75-erių muzikantas, tuo labiau kad vargonininku jis tapęs visai atsitiktinai.

„Viskas išėjo gana spontaniškai, neplanuotai ir nelauktai, nes akademiją aš baigiau kaip pianistas ir iš karto gavau paskyrimą dirbti akompaniatoriumi koncertmeisteriu. Dirbau kaip pianistas ir turėjau perspektyvų, bet tuo metu konservatorijoje buvo atkurta vargonų klasė. Man tiesiog pasidarė įdomu, nors negaliu sakyti, kad tai buvo man visai nepažįstamas instrumentas, - teko jį išbandyti ir anksčiau, bet atsirado galimybė imtis rimtų studijų“, - prisimena B.Vasiliauskas, kaip jis staiga peršoko prie vargonų.

Iš pažiūros gali pasirodyti, kad nuo vieno klavišinio instrumento pereiti prie kito - vieni juokai. „Tarp šių instrumentų bendra tik tiek, kad yra juodos ir baltos spalvų klavišai, o garso prigimtis visai kita. Ir klaviatūros „užgavimas“, rankų, pirštų judesiai taip pat yra skirtingi. Kartais pianistai klaidingai galvoja, kas čia yra: ir vienur, ir kitur klavišai, prisėsiu ir pagrosiu, bet tai ne tas pats. Negali sakyti, fortepijonas, klavesinas, vargonai yra giminingi instrumentai, bet labai skirtingos prigimties“, - paaiškina patyręs vargonininkas.

B.Vasiliausko namuose stovi pianinas, nors kitados iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos buvo pasiskolinęs nedidelius elektrinius vargonus. „Tai buvo tikrai labai reikalinga, tuo labiau kad mano žmona Vida - irgi vargonininkė. Mums turėti namuose instrumentą buvo didelis komfortas. Na, bet įsivaizduokite, blokiniame name Lazdynuose, kur garsas eina kiaurai sienas nuo pirmo iki penkto aukšto. Ir šeimyna pagausėjo, ir vietos ne tiek daug, todėl instrumento teko atsisakyti, bet kai man reikia, aš visada turiu galimybę ateiti ir pagroti Katedroje“, - džiaugiasi vargonininkas.

Atsidūrimas prie Arkikatedros vargonų Bernardui irgi buvo netikėtas. „Tai buvo laikotarpis, kai Katedra grąžinta tikinčiųjų bendruomenei - ši žinia visuomenės buvo sutikta su labai dideliu pakilimu ir džiaugsmu. Bet kartu atsirado reikalas formuoti Katedros kolektyvą. Ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, su kuriuo buvome iš anksčiau pažįstami, visai nelauktai ir netikėtai pakvietė mane būti vargonininku Katedroje. Beveik iš karto sutikau, bet man reikėjo minutę susivokti ir pamąstyti, nes pasiūlymas tiesiog pribloškė. Buvau nusiteikęs koncertiniam gyvenimui, o čia jau teko derinti koncertinį ir bažnytinį gyvenimą. Čia, Katedroje, reikalingiausias esu sekmadieniais, šventadieniais, - tai dienos, kai vyksta ir koncertai. Ir ne kartą teko rinktis, ar koncertas, ar Katedra“, - pasakoja vargonininkas, kurio nuomone, geriau koncentruotis ties viena profesija, nes tokiu atveju pasiekiama svaresnių rezultatų.

Arkikatedroje bazilikoje jau 25-erius metus dirbančiam Bernardui taip ir liko paslaptis, kodėl jo bendrapavardis vargonininku pasirinkęs būtent jį. Kaip B.Vasiliauskas teigia, ne taip paprasta dirbti bažnyčioje vargonininku: „Sakykime, kunigas liturgijos metu užgieda, vargonininkas privalo ar solo, ar kartu su choru atsakyti. Tai dar ne viskas - dar reikia pasigauti tonaciją, kad nebūtų taip, jog kunigas gieda vienu tonu, vargonininkas visai kitu tonu užgroja. Ta liturgija nėra tokia paprasta: kunigo giedojimas ir atsakymas turi daugybę variantų, kita vertus, vienose mišiose tas yra, kitose nėra. Todėl reikia žinoti, ką atsakyti, kokiu tonu, kokia melodija, koks tekstas. Bet metams bėgant viskas išmokstama - yra giesmynai, maldynai ir kitokia literatūra. Žinoma, iš pradžių po mišių buvo jaudulys, įtampa ir nuovargis. Buvo ir klaidų, ir prašovimų pro šalį. Jeigu jau labai šiurkšti klaida, priekaištų sulauki ir iš kunigų. Tarkim, užgieda choras giesmę, kuri visiškai netinka liturginiam laikui. Per ilgus darbo metus pasitaikė ir tokių atvejų“.

Tyla - labai nejaukus momentas mišių metu, ir dvasininkai prašo, jei aukojant mišias susidaro kažkokia pertraukėlė, tylą užpildyti muzikos garsais. Ir tai vargonininko būna padaryta. „Aš manau, kad esu mišių aptarnaujantis personalas, kunigai mano priešingai. O kaip iš tikrųjų - nežinau. Jeigu kunigas ir vargonininkas vienas kitą papildo, savaime užsimezga ryšys - tarkime, netgi tokiais atvejais, kai kunigas skaito Šventąjį Raštą, pasako pamokslą ir pamokslo nuotaika atsispindi muzikoje. Ir atsiranda tarp vargonininko ir kunigo kažkoks bendrumas, nes vargonininkas nėra asmuo, kuris tik laiku paspaudžia klavišus, laiku išjungia vargonus ir išeina“, - sako B.Vasiliauskas, kurio klavišų paspaudimais mišiose dažniausiai padedamas paskutinis taškas.

Bernardo žmona taip pat groja Arkikatedroje vargonais - tik su vaikų choru, daugiau laiko skirdama pedagoginiam darbui Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Sutuoktiniai užaugino tris dukras, iš kurių dvi pasuko muzikos keliais: viena pianistė M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kita smuikininkė, dirbanti Juozo Domarko vadovaujamame Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Trečioji irgi bandė muzikuoti, bet galiausiai tapo ekonomistė. Iš šešių anūkų kai kas irgi muzikuoja.

Iš kur tas paveldėtas Bernardo, užaugusio Kauno Žaliakalnyje, potraukis muzikai? „Šeimoje vargonininkų nebuvo. Bet tėvelis buvo muzikantas, mama muzikinių mokslų nebuvo baigusi, bet turėjo puikų balsą ir prieškariu dainavo choruose. O svarbiausia, kad buvo giliai tikinti šeima. Ir staiga sūnus pakviečiamas vargonuoti į bažnyčią, tai galite suprasti tėvų džiaugsmą ir pritarimą. Neslėpsiu, kartais buvo ir abejonių, kad laikas mesti vargonininko darbą, bet pagalvodavau apie tėvus - jiems tai būtų buvusi didžiulė nuoskauda... Iš dalies čia ir likau dėl tėvų, bet esu patenkintas, kad sėdžiu šitame poste. Tai yra garbingas postas, ir kūrybingas, nors muzikos solistų gyvenime kūrybai erdvės lieka kur kas daugiau. Čia viskas šiek tiek ribojama kanonų, mišių eigos, mišių trukmės, ir kartais net šiek tiek pavydžiu evangelikų vargonininkams, kuriems suteikiama daugiau laisvės solo grojimui ir improvizacijoms. Evangelikas vargonininkas prieš kiekvieną giesmę sugroja keleto minučių giesmės improvizaciją, visi kantriai laukia - improvizacijos metu bendruomenė atpažįsta, kokia tai bus giesmė, kas bus giedama. Paskui iš to išplaukia ir pats giedojimas. Čia jau yra vargonininkui galimybė šiek tiek pasireikšti kaip kūrėjui“, - sako B.Vasiliauskas.

 

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar gerai atidirbo Seimas šią pavasario sesiją?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar kada nors šaudėte iš šaunamojo ginklo?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+11 +19 C

+13 +22 C

+14 +22 C

+21 +26 C

+21 +26 C

+23 +27 C

0-4 m/s

0-4 m/s

0-3 m/s