Šlovės spinduliams užgęsus

Puošnios suknelės, šlovė, aplodismentai, į tave nukreipti scenos prožektoriai, aukštai iškelta galva ir liekna figūra - taip, žvelgiant pro rožinius akinius, atrodo baleto artisto profesija. Tačiau buvusi baleto solistė kalba ir apie kitą medalio pusę - nuolatinį badavimą, traumą, asmeninio gyvenimo aukojimą, ankstyvą karjeros pabaigą ir keleto šimtų litų socialinę išmoką.

- Baleto artistai vieni anksčiausiai išeina į pensiją. Kaip valstybė jais pasirūpina?

- Baleto artistai, baigę savo karjerą, atšokę teatre 20 metų, iki kol jiems sueis pensinis amžius, gauna vadinamąją socialinę išmoką. Tai yra 520 litų. Normalią pensiją gausiu, kai man sukaks 63 metai.

- Su tokiomis išmokomis sunku baleto artisto profesiją vadinti prestižine.

- Pasiryžusių siekti baleto aukštumų į M.K.Čiurliono menų mokyklą ateina daug, o baigia tik vienetai. Pavyzdžiui, šiemet baigs tik viena mergaitė. Tai yra labai sunki specialybė, ne visi atlaiko tokius darbo krūvius. Dažnai pakliūva vaikai, kurių tėvai nori, kad jie čia mokytųsi, bet baleto profesija yra tokia, kad norėti turi pats. Vaikai čia mokosi beveik be atostogų. Pamokos vyksta 6 dienas per savaitę, o sekmadieniais dažnai tenka šokti spektakliuose. Vasarą irgi būna spektaklių, todėl poilsiui skiriamos vos kelios savaitės. Balete reikia dirbti kiekvieną dieną, todėl nepajėgiantys pakelti tokio krūvio išeina. Kita vertus, mokytojai irgi stebi, kaip keičiasi mergaičių kūno formos, ne visos tinka baleto scenai. Berniukams lengviau, kadangi jų nuolat trūksta, reikalavimai nėra tokie griežti.

- Ar mergaitės neateina su tokiomis rožinėmis svajomis apie baletą, kad tai tik gražios suknelės, šlovė ir dėmesys?

- Anksčiau taip būdavo, bet dabar yra truputį kitaip. Nors vaikai dabar kaip ir anksčiau į baleto klasę yra priimami nuo penktos klasės, prieš tai - jau pirmokėliai - yra kviečiami į paruošiamuosius kursus. Juose vaikai užsiima gimnastika, vėliau įgyja klasikinio baleto pagrindus, todėl į penktą klasę ateina mergaitės, jau žinodamos, kas jų čia laukia. Rožinės svajonės greitai išsisklaido.

- Jūsų dukra nepasuko baleto keliu?

- Ne. Mano buvęs vyras labai to norėjo, bet ji griežtai atsisakė. Pasakė, kad jokiu būdu ten neis ir nesikankins taip, kaip kankinosi mama su tėčiu. Matote, ji nuo pat vaikystės augo teatre, šokių salėje. Kai po gimdymo grįžau į sceną, ji bėgiodavo salėje, o aš repetuodavau. Prisižiūrėjo ir suprato, kad čia nelengva duona.

- Kaip sugebėjote suderinti motinystę ir baletą?

- Kažkaip pavyko. Praleidau dvejus metus - vienus, kol buvau nėščia, kitus, kol maitinau. Paskui pasakiau sau, kad užtenka, ir grįžau į sceną. Bet grįžti buvo labai sunku. Kūnas buvo jau nebe toks.

- Alinančios repeticijos, badavimas, traumos, asmeninio gyvenimo aukojimas - dėl ko visa tai? Kokių pranašumų turi baleto profesija?

- Judėjimas yra gyvenimas. Šokdamas nuolat palaikai fizinę formą. Net ir dabar, kai jau nebešoku, vis tiek prisižiūriu.

- Į Lietuvą atvykote beveik prieš 40 metų. Niekada nekilo minčių ieškoti geresnio gyvenimo kitur?

- Gimiau Suchumyje, studijavau Maskvoje, dirbti atvažiavau į Lietuvą ir pasilikau. Čia mano antrieji namai. Man čia labai patiko. Nesu didelių megapolių mėgėja, man patinka Vilniuje. Kita vertus, mano karjera čia klostėsi labai gerai. Kol šokau, su partneriu dešimt metų važinėjome po visą pasaulį, aplankėme 32 šalis. Teatre šokau visus pagrindinius vaidmenis. Turėjau pasiūlymų šokti Sankt Peterburge, ten dalyvavau labai dideliame konkurse - suvažiavo šokėjai iš visos Europos. Atrinktos buvo tik dvi balerinos - aš ir dar viena. Be to, ne kartą buvau kviesta dirbti į Maskvą, Olandiją. Bet atsisakiau. Dideli miestai ne man.