Sklandantis STASIO paukštis viršum Lepšiųnuotraukos

2019 liepos mėn. 22 d. 17:41:05 Perskaitė 1708

Tuščias darbas bandyti nubraižyti pasaulinio garso lietuvių dailininko, jau kadai kadės Lenkijoje gyvenančio Stasio EIDRIGEVIČIAUS, kūrybos geografiją - ko gero, jo kūriniai yra apkeliavę visus žemynus, ir ne kartą, o be jo plakatų sunkiai išsiverčia solidesnė tarptautinė plakato paroda. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, įsiveržusiam į priešakines pasaulio plakatistų eiles, paklūsta ir kiti vizualaus meno žanrai - tapyba, koliažas, kaukės, piešinys, grafika, scenografija, performansas, instaliacija ir pan.

 

Liepos 24-ąją dailininkui sueis septyniasdešimt.

- Jei žiūrėtume į jūsų gyvenimą matematiškai, galėtume pasakyti, kad bemaž pusė jo liko XX amžiuje. Kas podraug pasiliko itin brangaus anapus XXI amžiaus slenksčio?

- Mano vaikystė, jaunystė bėgo Lepšių kaime prie Panevėžio. Nuo pat mažumės buvau pasaulio stebėtojas, na, ir savotiškas kūrėjas. Ir dabar matau mamą, amžinai dirbančią, matau tėvą, prašantį jam padėti stogą lopyti, matau šlubą Napalį, beieškantį, kur višta bus pametusi kiaušinį, matau laimingą Petrą, grįžtantį iš Šilagalio parduotuvės su batonu už 12 kapeikų... Matau tėvų kaimynę Šipelienę, ateinančią su gėlėmis mamos vardadienio proga, girdžiu kieme Antanaitienės balsą, girdžiu už širdies griebiantį giedojimą per laidotuves, girdžiu lojant šunį - Ališauskai atvažiuoja iš miesto, girdžiu žąsų gagenimą, karvės mūkimą, arklio žvengimą, girdžiu girgždant svirtį - sesuo Genutė semia vandenį; girdžiu kitą seserį Apoloniją sakant: eikime ravėti burokų, - vagos tokios ilgos... Aš juos fotografuoju, tai netikėtai, tai prašydamas stabtelėti... Tada man buvo dvidešimt ir, kas įdomiausia, - šiemet japonų profesionali komisija dalį tų fotografijų atrinko rudenį Tokijuje vyksiančiai mano darbų parodai. Tėvai tose nuotraukose man lieka amžinai gyvi. Viskas buvo lyg vakar.

- Ir jeigu tebežiūrėtume matematiškai, galėtume spėti, jog tiek praėjusiame, tiek šiame amžiuje aktyvios kūrybos metų būta daugmaž po lygiai. Kuris periodas buvo dosnesnis?

- Studijų metai. Laimei, buvau darbštus, išnaudojau kiekvieną minutę kūrybai ir savo kelio ieškojimui. Savo kelio, pabrėžiu, savo. Laimei, turėjau gerus dėstytojus - Rimtautą Gibavičių, Joną Švažą, Silvestrą Džiaukštą, Algirdą Petrulį. Įsiklausydavau į kiekvieno pastabas, nesiginčijau. Svarbiausia man buvo išreikšti savo fantazijas, vaizdinius, - realizuoti savo sumanymus. Viskas prasidėjo nuo ekslibrisų draugams, dėstytojams, žmonėms, kuriems norėjau padaryti dovaną, pvz., aktoriams Laimonui Noreikai, Rūtai Staliliūnaitei, dailininkams - Gražinai Didelytei, Jonui Švažui, Jonui Daniliauskui, draugui Feliksui Jakubauskui, poetams Antanui Olbutui, Lidijai Šimkutei, Justinui Marcinkevičiui ir t.t. Malonu, kad po tiek metų darbai nepaseno - 215 mažosios grafikos darbų, beveik visas lietuviškas kūrybos etapas, bus eksponuojami mano retrospektyvinėje parodoje Tokijuje.

- Jūsų parodos ne sykį su pasisekimu vyko Japonijoje. Gal radote kokių nors lietuvio ir japono pasaulėvokos bendrumų?

- Mano nuomone, japonai yra labai jautrūs kiekvienam žodžiui, geram menui. Jiems būdingas preciziškumas, puikus erdvės pojūtis, begalinis darbštumas. Per trisdešimt metų lankiausi ten gal 12 kartų - kartais su plakato menu, kartais - su piešimo performansais, kartais - dėl darbo žiuri komisijoje, ar su studentais, ar pakviestas atsiimti apdovanojimo. Jaučiuosi ten kaip namie, nors japoniškai težinau vos kelis žodžius. Kiekvienas susitikimas su Japonija man yra kaip ypatingos iškilmės.

- Vis dėlto turbūt dažniau esate sutinkamas Lietuvoje. Kas jus čia traukia, ką būsite čia pamiršęs?

- Beveik kasmet esu Vilniaus knygų mugės svečias. Pastaraisiais metais pasirodė dvi mano knygos „41 ilganosio nuotykis“ ir poema „Giedanti gaidžio galva“. Viena vertus, čia visuomet miela sugrįžti, kita vertus, jaučiuosi tarytum niekada ir nebūčiau iš Lietuvos išvykęs, - tik gyvenantis kitame mieste. Retkarčiais dėstau Dailės akademijoje, jau dvidešimt metų rašinėju kelionių per pasaulį įspūdžius „Kultūros barams“, kartais lankau seseris Apoloniją ir Genutę, kai jos pakviečia į Dubų kaimą prie Panevėžio...

- Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje veikia jūsų bičiulio, žinomo fotomenininko Stasio Povilaičio paroda „Stasys apie Stasį“. Ką pasakytumėt apie savo bendravardį?

- Mažakalbis Povilaitis mėgsta žaidimą: kai aš jam atsiunčiu kalendorių su arkliais (S.Povilaitis garsėja žirgų fotografijomis - D.Š.), jis iš savo archyvų ištraukia man nematytą, prieš daugelį metų darytą, nuotrauką. Toje parodoje yra pagautos dvi stebuklingos susitikimo su dailininke Gražina Didelyte akimirkos. Susitikimai su Gražina man buvo kaip improvizuoti nuoširdūs spektakliai.

Ačiū Povilaičiui ir už tai, kad anuomet supažindino mane su Juozu Miltiniu. Sėdėdamas režisieriaus bute prie raudonojo prancūziško vyno taurės, klausiausi jo kaip užkerėtas - Miltinio žodžių junginiai man atrodė neįtikėtinai originalūs. Jaučiau, kad prieš mane - unikali asmenybė. Tada Miltinis man pasakė: „Kodėl mes taip vėlai susitikome?“... Netrukus jis mirė. Panevėžio kapinėse tylomis tęsiau pokalbį prie jo kapo...

- Esate tituluotas, apdovanotas, pagerbtas, pašlovintas. Ar jums svarbu būti įvertintam Tėvynėje?

- Geriausia dovana - žmonių nuoširdumas. Gaunu laiškų, kurių autoriai prisipažįsta, kaip mano kūryba padėjo formuotis jų pažiūroms, kaip padėjo net pasirenkant gyvenimo kelią. Tas suteikia naujos energijos, kuri taip reikalinga kuriančiam žmogui. Malonu, kai įvertinimas užklumpa netikėtai. Pvz., pernai metams baigiantis buvau apdovanotas premija už rašinius „Kultūros barams“. Bet kiekviena premija - tik kaip šampano taurė, - akimirka maloni, bet trumpa.

- Kada tenka pasijusti Mokytojo kailyje? Gal manote, kad mūsų laikais jo pastangų reikia vis mažiau?

- Mokytojo kailyje esu visur ir visada. Žmones reikia mokyti, daug ko mokyti. Turiu idėją Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje paskaityti paskaitą „Parodos anatomija - saviveikla ir profesionalumas.“ Mano kasdienybėje būna įvairių, net kurioziškų, situacijų. Pvz., šiemet buvau pakviestas į Bolivijoje vyksiančią tarptautinę plakatų bienalę, tačiau norėdamas pasiųsti plakatą oro paštu, sužinojau, kad tai neįmanoma, nes atitinkamos tarnybos nėra pasirašiusios sutarties. Vadinasi, bienalės rengėjai gan aplaidžiai žiūrėjo į technines parodos rengimo aplinkybes.

- Kaip reaguojate į aistras, užvirusias dėl S.Eidrigevičiaus meno centro Panevėžyje, keliems tūkstančiams kultūros ir meno veikėjų pasirašius peticiją dėl kino teatro „Garsas“, kuriame ir turėtų būti įkurdintas jūsiškis centras, išsaugojimo?

- Prieš kiek metų esu nutapęs pastelinį paveikslą: didžiulį paukštį, išskėtusį sparnus virš mano tėvų sodybos, lyg statinį, lyg skulptūrą, - tai ir būtų mano muziejaus poetinė užuomina. Toji vieta, Lepšių kaimas, man ypač svarbi. Ne kartą esu sakęs - tai mano vaizduotės ir prisiminimų oro uostas, iš kurio pakylu ir leidžiuosi beveik kasdien. Pastaruoju metu atsakydamas į klausimą, kada pasirodysiu Panevėžyje, sakau: tada, kai bus nauja autobusų stotis, pavirtusi į SEMC (Stasio Eidrigevičiaus meno centrą - D.Š.)... Užuot klausius rietenų, visiems siūlyčiau sekmadieniais pažiūrėti per Lietuvos televiziją rodomas pasakas pagal Brolius Grimus ar Anderseną ir bent valandą pabūti pasakos pasaulyje, - ten tiek išminties. Tikrai verta iš to mokytis.

- Kaip jūs įsivaizduojate šią diskusijas sukėlusią meno buveinę pats?

- Pavyzdys - puikus MO muziejus. Buvo sumanyta, pastatyta, dabar muziejuje meninis gyvenimas virte verda. Na, o jeigu diskusijos griauti „Lietuvos“ kino teatrą ar palikti būtų nesiliovusios, tai ir šiandien tęstųsi girdėtas aikčiojimas, stenėjimas, mekenimas, žvengimas, kriuksėjimas, bliovimas, kranksėjimas...

- Ko žvaigždžių ar Dievo prašytumėt artimiausią dešimtmetį?

- Duok Dieve, sveikatos, jėgų, naujų sumanymų, leisk sutikti mielų nuoširdžių žmonių, tarp kurių galėčiau atsiverti, pajuokauti ir padainuoti „Kada noriu, verkiu, kad noriu dainuoju, nuo sunkių darbelių neišsivaduoju“...





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net