Romas Matulis: Dar vis ieškome susitarimo

- Sausio 18-ąją Vilniaus rotušėje aštuntą kartą bus išdalyti prestižiniai kultūros apdovanojimai „Auksiniai Feniksai". Ar nėra taip, kad rajonuose mažėja kultūros centrų, vadinasi, ir pretendentų į apdovanojimus vis mažiau?

- Kultūros centrų mažėjimo tendencija, vienu metu buvusi gana ryški ir labai visus neraminanti, dabar yra sustojusi. Situacija iš esmės stabilizavosi, nes žmonės, tiek politikai, tiek bendruomenės, suvokia, kad jie turi turėti kultūros įstaigas ir kad kiekvienas žmogus savo gyvenamoje vietoje turi turėti galimybę tenkinti kultūrinius poreikius, nes kitaip ta vieta tampa nepatraukli, neįdomi.

Galbūt yra kiti pavojai kultūrai, bet kultūros centrų, kaip institucijų, mažėjimo tendencijos nėra. Žinoma, jie kinta, galbūt kažkur dėl gyventojų stygiaus arba dėl finansavimo mažėja institucijų, kaip juridinių vienetų, skaičius, tačiau išlieka padaliniai, filialai, ieškoma kitokių būdų, kaip rajone išlaikyti kultūros židinį.

- Kaip apibūdintumėte šiandieninę kultūros politiką?

- Svarbiausia, kad ieškoma sprendimų, įvairių dialogo formų siekiant susitarti, kokie turėtų būti strateginiai tikslai, ypač regionuose. Tai tikrai vyksta, nes suvokiama, kad daug ko trūksta, kad yra daug neaiškumų. Tai yra labai margas ir platus sektorius, todėl jame sunku įvesti kažkokias taisykles, nubrėžti aiškias kryptis. Tarkime, formuojant švietimo politiką, viskas yra paprasčiau - galima priimti bendras nuostatas, taisykles, ko ne visada galima padaryti kultūroje.

Šiandien daug aktyvesnis dialogas vyksta tarp nevyriausybinio ir valstybinio sektoriaus, kas anksčiau atrodydavo visiškai neįmanoma. Taigi, veiksmas vyksta šioje srityje, ir visiškai to nematyti, būtų neteisinga.

- Ką atsakytumėte sakantiems, kad kultūra ir politikų galvose, ir veiksmuose vis tik yra paskutinėje vietoje?

- Tikrai taip yra. Nes kultūra turbūt yra prioritetas tada, kai norime pasidžiaugti, pasididžiuoti vienu ar kitu pasiekimu. Ir iškart ta pati kultūra pamirštama, kai reikia į ją investuoti, kai reikia ir fizinių, ir žmogiškųjų resursų. Tada kultūra staiga nebebūna tokia svarbi.