Rimšaitė-Gilaitienė: žmonės Rimšynę mėgo visais laikais

2009 birželio mėn. 24 d. 16:05:44 Perskaitė 3541

"Rimšyne" vadinamoje sodyboje, kurios statiniai sudaro jaukų uždarą kiemą su "smetoniška" gėlių klomba viduryje, ne iškart atskirsi, kas dera šiandienos gyvenimui, o kas - čia apie 40 metų veikiančiam muziejui. Vartų stulpą, vietos tremtinių rūpesčiu, ką tik paženklino atminimo lentelė: šioje sodyboje 1945-46 metais veikė Lietuvos partizanų Tauro apygardos pogrindinė spaustuvė. Du drąsūs patriotai - senųjų sodybos šeimininkų sūnus Jurgis Rimša ir pas juos ūkvedžiu dirbęs Jonas Kulboka čia spausdino laikraštį "Laisvės žvalgas".

Plati Rimšų giminė apie tai neseniai sužinojo: paslaptis saugota net ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Ką gali sovietai, Rimšynė patyrė, kai Jurgio seseriai Uršulei, tarpukariu nutekėjusiai į turtingesnį nei tėvų ūkį, po karo "atsivėrė Sibiro platybės". Iš tremties ji grįžo silpnos sveikatos, praradusi regėjimą. Kiti buvę sodybos gyventojai tremties išvengė Jurgio brolio, garsaus skulptoriaus Petro Rimšos nuopelnų dėka. Sako, ir Paleckio užtarimas padėjęs...

Dabartinė sodybos šeimininkė - Jurgio Rimšos duktė Ona Rimšaitė- Gilaitienė su Gedulo ir vilties dieną Rimšynę aplankiusia Eltos korespondente mielai sutiko pakalbėti apie garbią giminę.

- Labai gražiai apie Jūsų sodybą yra atsiliepęs poetas Robertas Keturakis: "Šviesi Menininko ir Žmogaus dvasia gyvena po šia padange, po medžių lajom, po stogu, įspėdama, kas yra laikina ir menka, o kas amžina, išdidu ir gražu". Tai - apie Rimšą kūrėją, skulptorių. Bet giminėj būta kitų garsių žmonių, pavyzdžiui, Jūsų dėdė Juozas Rimša - knygnešys ir ūkininkas. Ar muziejus, kuriam Jūsų tėvai pusę senelių statyto namo atidavė, jiems abiem skirtas?

- Dabar taip, - abiem. Kai tėvai apie 1968-1969-uosius muziejų kūrė, knygnešio nuopelnus nutylėjo. Ne tie laikai buvo.

Dėdė Juozas - mano senelių Simono bei Magdalenos Rimšų sūnus, garsus ūkininkas siekė Rimšynę paversti pavyzdiniu ūkiu. Caro ištremtas į Odesą (už tas knygas), jis dar kalėjo Kalvarijos kalėjime. Paskui, per Pirmąjį pasaulinį, vokiečių nelaisvėje pabuvęs, dėdė sakydavo Pomeranijoje išmokęs ūkininkauti taip, kaip ligi tol jo gimtajame Margių kaime niekas nemokėjo.

Mano tėtis Jurgis Rimša linko į menus, mokėsi keramikos mokykloje. Paimtas į kariuomenę, per tą patį karą Petrapilyje liejo šovinius. Sugrįžęs į tėviškę, dirbo valstybės tarnautoju Lietuvos draudime. Kitas dėdė - Petras Rimša- talentingas ir garsus skulptorius - ūkininkavimu nesidomėjo.

Senieji Rimšai iš dvylikos ar trylikos jiems gimusių vaikų išaugino tik penkis: tris sūnus ir dvi dukras. Kitus pakirto ligos, net ir kunigu tapti pasižadėjusį Antanuką. Teta Uršulė jaunystėje išgarsėjo kaip artistė: vaidino pirmuosiuose "Amerika pirtyje" pastatymuose. Ji, kaip ir jos sesė Magdalena, netruko ištekėti, paliko tėvų namus. Gyveno netoli, dažnai užsukdavo į tėvų namus. Ypač, kai iš užsienio kelionių grįždavo menininkas brolis Petras.

- Prie keliuko, vedančio į Jūsų sodybą, yra nuoroda turistams "P. Rimšos tėviškė", ar būsimas skulptorius Petras Rimša nuo pat gimimo šioje sodyboje ir gyveno?

- Ne, iš pradžių Rimšai kūrėsi kitoje vietoje. Čia gyvenamasis namas pastatytas tik 1924 metais. Giminaičių teigimu, devyniolikto šimtmečio pabaigoje, gal šešiolikos, P. Rimša paliko gimtinę, pasiryžęs pėsčias pasiekti Paryžių. Pasiekė Varšuvą, paskui kažkas jam bilietą Paryžiun nupirko. Vėliau Paryžiuje Rimša savo kūrinius eksponavo ir Pasaulinėje meno parodoje. Dar rodė juos ir Rygoje, Krokuvoje, Klyvlende, Bostone, Niujorke, Smolenske, Varšuvoje, Baltimorėje. Daugelį miestų aplankė, bet mieliausias jam visada buvo Paryžius.

Smetonos laikais P. Rimša iš kelionių grįždavo su dovanomis artimiesiems. Mūsų giminės istorijoje gyvas atsiminimas apie tai, kaip savo šeimos neturėjęs skulptorius brolienei (mano mamai) iš Paryžiaus atvežė papuošalų ir šilkines kojines, kad pasipuoštų kaip tikra paryžietė. Tais laikais tokių kojinių kaimas buvo nematęs. Kai su vyru ir jo broliu mama nuėjo į bažnyčią, visos kaimynės apie jos kojines šnabždėjosi. Kol kunigas nutraukė pamokslą ir liepė moteriškėms liautis "tokioje vietoje ir tokią valandą" triukšmavus.

- Jūs pati gimėte jau po Antrojo pasaulinio karo, Rimšynėje?

- Gimiau per patį karą, priartėjus frontui. Tuo metu rusai pas mus buvo įrengę karo ligoninę. Iki tol sodyboje nuo nacių slapstėsi dėdės Petro iš Kauno atvežta jauna žydaitė. Ji vėliau pasitraukė su rusų kariuomene, dabar gyvena Izraelyje. Tarp kitko, mūsų sodyba garsi ir tuo, kad sovietmečiu išvengė kolūkinės dalios. Pirmajame "steigiamajame" susirinkime Rimšai buvo išvadinti buožėmis, "kurių tarp kolūkiečių negali būti". Kai mokykloje reikėdavo nurodyti kilmę, sakydavau: esu iš valstiečių.

Iš savo vaikystės prisimenu retas viešnages dėdės Petro Rimšos namuose, Kaune. Turėjo butą prie Karo ligoninės. Rengdavo labai gražias vaišes giminaičiams, smagiai papokštaudavo.

- Kaip ir kūryboje? Mačiau kai ką panašaus į skulptoriaus išdaigas Jūsų sodyboje, muziejuje...

- Žinau, apie ką kalbate - apie praėjusio šimtmečio pradžioje P. Rimšos sukurtus medalius. Dėl vieno iš jų mano tėvelis Smetonos laikais važiavęs į Berlyną, buvo sulaikytas lenkų pasienyje ir tardomas. Išsiaiškino, jog jis visai ne menininkas, tada paleido.

- Kuo dar garsus buvo tarpukario Suvalkijos ūkininko Juozo Rimšos išpuoselėtas pavyzdinis ūkis?

- Prie mūsų namo tebėra 1933 metais pastatyta labai erdvi virtuvė. Jos pastatymo datą, tėčio ranka užrašytą, pastogėje, ant medinės sijos, prieš trejus metus aptiko mano brolis Aidas Rimša. Jis gyvena Kaune, visuomenei žinomas kaip vienas iš Lietuvos Atgimimo šauklių ir nuoširdžiai rūpinasi Rimšų palikimo išsaugojimu. Dalį jo perdavė Lietuvos muziejams. Kai mes iš tėviškės duodam žinią, kad Rimšynėje laukiam didesnės ekskursijos, jis mielai atvažiuoja įdomių dalykų papasakoti apie dėdę Petrą, su kuriuo turėjo laimės daugiau bendrauti negu aš, nes 15 metų už mane vyresnis.

Mūsų ūkis turėjo pieninę (ją susidėję pasistatė keli kaimynai, o sodybos šeimininkas davė žemės statybai). Žemės dėdė Juozas valdė nedaug - apie 18 hektarų, bet moderniam ūkininkavimui elektros prireikė. Todėl patvenkė upeliuką prie sodybos, nuo 1936-ųjų gaminosi elektrą, įsirengė malūną. Tiesa, per potvynius elektros neturėdavom, perkričio nebuvo. O po karo, kai praėjo melioracija, užtvanką išardė, tinklus iki sodybos nutiesė, prisijungėm, ir elektrinės nereikėjo.

Buvo ūkyje netgi moderni mėšlidė - pašiūrė, į kurią būsima trąša važiuodavo elektra varomu konvejeriu. Pabuvusi kiek reikia, iš mėšlidės keliavo į laukus "užnugariniu" taku, kad po kiemą kvapai nesklistų. Dabar pašiūrėje - malkinė.

- Kas dar iš tų laikų išliko ir ko daugiau šiandien turite: džiaugsmo ar rūpesčio iš viso to paveldo?

- Liko obuolių spaudykla: yra sodas, sulčių prisispaudžiam. Kluonas irgi nestovi tuščias. Kai jį pastatė, tėvai yra pasakoję, Rimšynėje po darbų vykdavo vakaruškos. Dažnai prasidėdavo nuo vaidinimų.

Kada vasarą linksmuolis dėdė Petras tėviškėn atvažiuodavo, visokių išdaigų prikrėsdavo. Kartą su bernais padarė "šipkartę" kaimynei, išleidusiai vaiką Amerikon. Aplinkiniai moteriškės nemėgo, pikta buvo. Vyriokai perdavė jai tą, atseit, dokumentą: ruoškis, tuoj ateis laivo bilietas, plauksi už jūrų marių. Patikėjo ir visiems pasakojo, kaip ten turtuose paskendusi gyvens. Kaimui buvo juoko.

- Tokia istorija - toks turtas, tai džiaugsmo vis tik daugiau iš to paveldo?

- Būtų, jei jis pats savaime susitvarkytų. Jį reikia atstatyti, restauruoti, ir tai, pasirodo, tik sodybos šeimininkų rūpestis. Muziejus pajamų neduoda, nei mes bilietus spausdinam, nei eksponatus moksliškai tvarkome. Galėtume galvoti, kad tik mums vieniems visa tai įdomu, bet kad sulaukiame lankytojų iš visos Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, net iš Amerikos kartais užklysta mūsų tautiečiai.

Esu našlė. Sodyboje būnu tik savaitgalį, nes tebedirbu hidroinžiniere Marijampolėje. Turiu ten vieno kambario butuką. Dukra Jurga Būdienė gyvena Vilniuje. Ištekėjusi už matematiko Sigito, ji - mokslų daktarė, dirba Chemijos institute. Su šeima atvažiuoja namo pailsėti. Ūkyje dabar šeimininkauja mano sūnus Andrius su žmona Sonata. Tiesa, ji vyrui ūkyje padėti neturi kada: šeima du mažus sūnelius augina - Simoną ir Martyną.

Pajamų iš Rimšynės ūkio - tik mokesčiams susimokėti užtenka, o duonai dar ir mano algos prireikia. Juk už pieno litrą supirkėjai vos 35 centus sumoka, tai iš kur rasi galių, žmogau, atkurti smetonišką pavyzdinį ūkį šiais laisvos Lietuvos laikais?

Šiandien sodybai, į kurią prie Smetonos važiuodavo ekskursijos iš Lietuvos ar Latvijos, reikia naujų stogų, langų. Kai anuomet namą statė, čerpes liejo iš betono čia pat, ūkyje. Dar turim išsaugoję senąsias formas, bet kas išlies? Paveldo departamentas? Jie greičiau bauda pagrasins, kad vinies neįkaltum į "valstybės saugomo" objekto sieną.

- Negi niekada valdžios pagalbos muziejui neprašėte, gal kokia Europa iš savo fondų būtų ką nors davusi? Pagaliau, kai privačių dvarų festivaliams šimtai tūkstančių litų per tris dienas iš valstybės biudžeto "sušeriama", negi nesirastų ten ir keliasdešimt tūkstantėlių Rimšų muziejaus langams?

- Iš kur, juk krizė? Mano tėvai galvojo, kai jie mirs, ir muziejus pasibaigs. Bet likome mes, ir muziejų tebelaikome. Kaip matot, seklyčia namiškiams, ypač mažiesiems - "draudžiama zona". Iš lauko į namus einam per virtuvę, muziejaus įėjimas - tik svečiams.

Buvo ne kartą čia užsukę valdininkų iš Kultūros ministerijos, skambino iš savivaldybės. Sakė, būtų geriau, jei visą sodybą valstybei padovanotume. Klausiau, o kur mums tada pasidėti? Aiškino: ministerija butams pinigų neturi, tai dovanojimo aktas ir neįvyko. Tarp kitko, apie muziejaus ateitį tada kalbos nebuvo, sodybai kitokius planus audė. Lyg tai biblioteką įkurti žadėjo, lyg - vaikų darželį, bet tai buvo seniai. Dabar nei kas Rimšyne domisi, nei paramos siūlo, nei žada.

Nors, tiesa, gal prieš porą metų mus prisiminė: ministerija pasiūlė man priimti į Rimšynę kai kuriuos senovinius žemės ūkio padargus iš netoli esančios kito didžio Lietuvos vyro - Vinco Kudirkos klėties-muziejaus. Mirus jį prižiūrėjusiam šeimininkui, turtą perėmė kiti žmonės, jiems muziejai nerūpi. Nesutikau svetimo gero imti, savų rūpesčių užtenka.

Iš Europos fondų pinigų gali prašyti, jei antra tiek pats turi. Santaupų neužgyvenom, tai ir negaliu pasakyti, ar dar ilgai Rimšynėje visuomeninis memorialinis Rimšų muziejus bus. Ar kas nors tebesaugos čia gimusio "Vargo (Lietuvos) mokyklos" kūrėjo atminimą.

 

 





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net