respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Prieš srovę Maironiu nešinas

2012 lapkričio mėn. 11 d. 14:00:53
Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“ žurnalistas

120-ąjį vieno kertinių lietuvių literatūros poetų Vinco Mykolaičio-Putino jubiliejų (per Tris Karalius) pasitinkant, knygynų lentynas pasiekė naujutėlaitis jo romano „Altorių šešėly“ leidimas (išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos iš serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“). Įteikdamas jį man, leidėjas Valentinas Sventickas palinkėjo ypatingesnio dėmesio skaitant, juk tai esą svarbiausias romanas visoje lietuvių literatūroje.

Šių žodžių paakintas apie V.Mykolaičio-Putino ir šio romano svarbą lietuvių literatūrai, taip pat apie naujojo leidimo ypatumus panūdau pasikalbėti su pirmojo mokslinio V.Mykolaičio-Putino „Raštų“ leidimo Redakcinės komisijos nare, knygos apie poetą „Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai“ autore, lietuvių literatūros mokslininke Viktorija DAUJOTYTE.

- Profesore, ar iš jūsų lūpų galėčiau išgirsti patvirtinimą, kad „Altorių šešėly“ - svarbiausias romanas visoje lietuvių literatūroje?


- Taip. O dar pridurčiau, kad ir gražiausias. Neabejoju, jeigu būtų sudarytas svarbiausiųjų Europos XX a. romanų dvidešimtukas - jame figūruotų ir šis V.Mykolaičio-Putino romanas, nepaisant to, ar dvidešimtuką sudarytų vokietis ar prancūzas, ar rusas...

„Altorių šešėly“ atitinka visus gero romano kriterijus - yra įdomus, turi pakankamą intrigą, turi puikiai išplėtotą pamatinę meilės liniją, turi gelmę, vidinę introspekciją, psichinės-dvasinės analizės lauką ir - būtina paminėti - gana skvarbią socialinę analizę...

- Norėsiu pasikalbėti ir apie romaną, tačiau pirmiausia man knieti paklausti, ar esate mačiusi V.Mykolaitį-Putiną gyvą?

- Buvau jauna studentė, tad taip ir buvo, kaip įprasta jaunimo patirtims, - tu matai, tik tavęs nemato... (Juokiasi.) Bėgau, menu, kartą iš universiteto kasdieniu taku pro Katedros aikštę, ir matau priešais ateinantį Putiną. Žengia iš lėto, pasižvalgydamas... Vieną akimirką praeidamas jis lyg ir žvilgtelėjo į mane, tačiau negaliu tvirtinti - iš drovumo ir pagarbos tuojau pat nudelbiau akis...

Antrą kartą mačiau jį jau paskutiniais gyvenimo metais, kai pasiramsčiuodamas lazdele lėtai žingsniavo į Bernardinų sodą Vilnios linkui... Stebėjau jį iš nugaros, tačiau jo povyzos su niekuo neįmanoma supainioti... Kokį jį įsiminiau? Liesas, sausas ir lengvas žmogus, vidutinio ūgio, atrodytų, nieko įspūdingo, tačiau matydamas jį kiekvienas, net ir nepažinodamas jo kažkokiu būdu suvokdavo, kad tai ne bet kas eina - šviesi ir galinga asmenybė...

Na, o po to - jau laidotuvės. Tai buvo 1967 metai. Buvau baigusi keturis kursus, gulėjau lovoje Tauro bendrabutyje, žiūrėjau į lubas ir stebėjau ant jų plytinčią tamsos dėmę, nors kambaryje degė šviesa. Ta dėmė taip ir liko mano atmintyje - neišsklaidomos tamsos dėmė, reiškianti: „Putino nebėra“. Paskui universiteto V.M.Čiurlionio gatvės aktų salė, minios žmonių, gėlių... Pėsčiomis lydėjome karstą iki pat Rasų...

- Rodyti pernelyg didelę pagarbą Putinui anuomet buvo nesaugu?


- Studentai, matyt, visais laikais yra laisvi žmonės. Nieko nebijojome. Galbūt todėl, kad nedaug ką supratome. Baimę ar įtampą jautė vyresni žmonės - Justinas Marcinkevičius, kiti, suprantantys, kas iš tiesų vyksta. Be abejo, laidotuvėse buvo ir daugybė žmonių, turėjusių jose vienokių ar kitokių „profesinių“ pareigų, nes nerimavo taip pat ir konjunktūros žmonės - kad kas antitarybinio nenutiktų...

Verta prisiminti frazę, kurią ištarė ne šiaip kas, o tuomečio šulo Aleksandro Gudaičio-Gudzevičiaus žmona: „Numirė paskutinis Lietuvos rašytojas. Liko vien tik tarybiniai“. Tą frazę vėliau girdėjau daugybę kartų - metų metus ji sklandė visuomenėje, virtusi formule, drauge su tariama intonacija atskleidžiančia ir visuomenės savimonę, ir požiūrį.

- Putino laikyseną, apsisprendimą likti Vilniuje stebėjo ir įsidėmėjo autoritetu jį laikę anų dienų jauni žmonės - J.Marcinkevičius, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, jūs - galbūt iš jo perimdami ir garsiai nesuformuluotą misiją: likti, kad saugotum tautos ir jos kultūros savastį?

- Putinas įvairiais būdais keletą kartų yra akcentavęs tą pačią mintį: „Niekada nesigailėjau pasilikęs Lietuvoje“, o kas slypėjo už šių žodžių, buvo gana aišku - ir vertybių saugojimas, ir polemika su pasitraukusiaisiais... Tiems, kurie baigė universitetą 1948,1949,1950 metais, kai ten profesoriavo V.Mykolaitis-Putinas, jis virto tvirčiausiąja atrama. Tos atramos jutimą aiškiausiai formulavo Irena Kostkevičiūtė, tvirtinusi, kad net ir rinkinyje „Sveikinu žemę“, kuriame daugiausia ideologiškai išprievartautų eilėraščių, aiškiai juntama tikroji poeto pozicija - tuose eilėraščiuose tarp geležinių ritmų deklaratyviai nedalyvauja nei poeto sąmonė, nei širdis, nei siela. Ano meto žmonėms žinia, jog Putinas yra su jais, buvo nepalyginti svarbesnė už žinojimą, kad jis parašė sau svetimų eilių, - žmonės neabejojo, kad jis parašys ir tai, kas tikra, kas visiems jiems yra be galo svarbu.

Kalbėdamas apie savo kurso nuotrauką, kurioje V.Mykolaitis-Putinas nufotografuotas tarp studentų pačiame centre, J.Marcinkevičius ne kartą sakė, kad tas buvimas centre buvo ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme - Putinas daugeliui pasilikusiųjų buvo ašis, formavusi visuomenės laikyseną tiek kultūrine, tiek tautine prasme.

Tačiau nebuvo viskas taip aišku ir vientisa. Kitai jaunimo daliai - žmonėms, kurie dėl laisvės ir lietuvybės pateko į sovietinius lagerius, atrodė visai kitaip - kaipgi jų profesorius, idealistas, įkvėpęs idealus ir jiems, dabar kolaboravo su sovietais ir kaip niekur nieko profesoriauja toliau? Putinas buvo gavęs iš ištremtųjų laišką su sunkiais kaltinimais - kaltinimais Lietuvos išdavyste.

Labai skaudžiai išgyveno kaltės jausmą. Ir dėl jų, ir dėl legendinio, nuorašais plitusio nepasirašyto savo eilėraščio „Vivos plango mortuis voco“, dėl kurio nukentėjo nemažai jaunų žmonių... Jūsų minėtas Monsinjoras K.Vasiliauskas taip pat buvo tardomas dėl šio eilėraščio - iš jo buvo reikalaujama patvirtinti, kad eilėraščio autorius - V.Mykolaitis-Putinas. Tačiau Monsinjoras buvo linkęs verčiau prisiimti autorystę, nei Putiną išduoti. (Juokiasi.) Nepyko ant jo nė akimirksnį - visuomet, net giliausiame lagerių pragare, laikė jį didžia asmenybe ir savo autoritetu. Negana to, jautėsi laimingas, gavęs galimybę už Putiną kryžių panėšėti.
O Putinas žvėriškai kentėjo - kiek žinau, ne kartą dėl eilėraščio buvo beeinąs prisipažinti... Juk žinojimas, kad dėl tavęs kenčia kiti, ko gero, didžiausia įmanoma kančia.

- O kaip dėl Putino darbų tęstinumo jūsų, J.Marcinkevičiaus darbuose?

- Apie mane šiam kontekste nelabai tinka kalbėti - nebuvau tiesioginė Putino studentė, esu jaunesnės kartos, tačiau kas link misijos perdavimo Justinui, - tai buvo akivaizdu tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Na, kad ir Putino paskelbimas, esą pradėto versti Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ jis daugiau nebevers, o šį vertimą užbaigs J.Marcinkevičius. Paskui dar stebėjosi, kad Justinas išklausė šį Putino sprendimą ir nieko neatsakė - nei „taip“, nei „ne“.

Betgi pavestą darbą, kaip žinome, atliko...

Tokių estafetės perdavimų lietuvių literatūroje būta - ir labai įspūdingų. Kaip Justinas perėmė estafetę iš Putino, taip kitados Putinas ją perėmė iš Maironio. Irgi ne vien perkeltine prasme. 1924-aisiais Palangoje vasarojo nemažai rašytojų, tarp jų ir Maironis. Keliaudamas į Šventąją kūrėjų būrys turėjo nusiauti batus ir perbristi per upelį. Gerbdamas Maironio stotą ir amžių tuomet dar visai jaunas Putinas paėmė Maironį ant rankų ir pernešė jį per upelį. Maironis dar pasistebėjo: „Nemaniau, kad šitas „kėkštas“ turi tiek sveikatos“... Įspūdinga simbolika, ar ne?

Atidžiau žvilgtelėję į kūrinį „Altorių šešėly“, be abejo, pastebėsime, kad romanas parašytas neatskiriamai nuo Maironio - jame juntama visa Maironio temų amplitudė - nuo pasiryžimo per kunigystę dirbti lietuvybei, iki Vilniaus ir Trakų - lietuviškumo aukščio ir kanauninko Kimšos, kelis kartus pakartojančio jauniems seminaristams: „Giedojau meilę, jauną viltį, skambėjo stygos man saldžiai“...

- Šis V.Mykolaičio-Putino romanas buvo leistas gal šešiolika kartų. Tekstą daugiau ar mažiau juntamai „koregavo“ laikmetis, skirtingos buvo ir paties autoriaus pratarmės šiam kūriniui... Ieškant kanoninio šio kūrinio teksto, buvo sudaryta solidi mokslininkų komisija, tarp jų buvote ir jūs. Sunkus buvo komisijos darbas?

- Buvo, regis, 1992-ieji. Toje komisijoje buvau pats menkiausias žmogus tarp solidžią patirtį turinčių Vytauto Kubiliaus, J.Marcinkevičiaus, Jono Lankučio, Aleksandro Žirgulio, buvusio daugelio ankstesnių šio romano leidimų redaktoriumi... Sovietiniai leidimai buvo gerokai iškupiūruoti, nors tie kupiūravimai nebuvo itin drastiški. Na, vienuose leidimuose gruodžio perversmo sutikimas buvo entuziastingesnis nei kituose, pratarmės taip pat buvo kitokios - privalomai akcentuojama dvasininkijos kritika, kuri kartais sovietams vis tiek atrodė nepakankama - pavyzdžiui, 1949-ųjų metų leidimo tiražas buvo sulaikytas ir sunaikintas - yra išlikęs vienas vienintelis jo egzempliorius...

Dėl kūrinio „Altorių šešėly“ leidimų gausos ir teksto įvairavimų atsirado reikiamybė apsispręsti, kurį iš leidimų laikysime kanoniniu. Paprastai kanoniniu laikomas tas leidimas, kuriame išreikšta paskutinė autoriaus valia. Turėjome tokį - 1959-ųjų leidimą, redaguotą A.Žirgulio, kuriame Putinas sužiūrėjo ir patvirtino visus teksto niuansus. Tačiau minėtoje komisijoje laisvos Lietuvos laikais pats A.Žirgulys kategoriškai pareiškė, kad būtina grįžti prie pirmojo 1932-1933 metų leidimo. Buvo sunku priprasti prie smetoninės „senovinės“ kalbėsenos, turiu prisipažinti, prie 1959-ųjų metų leidimo buvau labai prisirišusi, tačiau šiandien neabejoju, kad pasirenkant kanoniniu pirmojo leidimo tekstą buvo pasielgta teisingai.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

×
Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Kaip vertinate prezidento G. Nausėdos 100 dienų darbą?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+11 +13 C

 +11 +12 C

 

+10 +11 C

+17 +19 C

+12 +14 C

 

 +15 +17 C

0-5 m/s

0-5 m/s

 

0-3 m/s