respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Poezijai reikia užaugtinuotraukos

2019 balandžio mėn. 16 d. 09:50:00
Agnė Vidugirytė

Pasikviesti Aldoną Vilutytę pokalbiui nėra lengva - aktorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, radijo laidų vedėja, filmų dubliuotoja ir viešojo kalbėjimo trenerė nuolat darbų sūkuryje. Vis dėlto A.Vilutytė atranda laiko ir dar vienai mylimai sričiai, reikalaujančiai bent trumpam ištrūkti iš kasdienybės - poezijai.

×
nuotr. 3 nuotr.
Aldona Vilutytė: „Geras eilėraštis sukuria jausmą, jog yra parašytas būtent apie tave - taip poeto dėka individualus dalykas tampa visuotiniu". Linos Adinavičienės nuotr.

Balandžio 12 d. Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ studijoje aktorė drauge su savo buvusia studente, o dabar - scenos bendražyge Justina Smieliauskaite klausytojus pakvietė į poezijos skaitymų ciklo „Po arkomis“ vakarą, kurio metu pasidalijo mėgstamų autorių kūriniais. Su Aldona kalbamės ne tik apie eiliuoto teksto vaidmenį, bet ir apie darbą spektaklyje „Brangioji mokytoja“.

 

- Aldona, kaip poezija atsirado jūsų gyvenime? Gal net prisimenate pirmą kūrinį ar autorių, kuris jums atvėrė šį pasaulį?

- Ji visada buvo šalia, bet sąmoningas susidūrimas įvyko gana vėlai. Ilgą laiką labai jos bijojau ir žiūrėjau atsargiai. Paauglystėje buvau tikra knygų rijikė, bet tikrai ne poezijos - tai buvo kita literatūra, įvairūs romanai. Ko gero, iki poezijos reikėjo užaugti. Tiesa, vaikystėje turėjau knygutę, kurią tėvai išsaugojo dar iš savo vaikystės, o vėliau iš jos skaičiau savo sūnui - viename puslapyje ten buvo iliustracijos, o gretimame - eilėraštukas. Aš visą tą knygutę mintinai mokėjau. Tuo metu eiliavimas buvo tarsi žaidimas. Mano tėvai bendravo su Sigitu Geda, One Baliukonyte, Jurgiu Kunčinu, geri bičiuliai yra su Antanu A.Jonynu, tėvas iliustravo nemažai poezijos knygų. Mūsų namų visos sienos apkrautos knygų lentynomis. Paauglystėje irgi bandžiau rašyti eilėraščius, taip pat ir skaičiau, tačiau tai buvo introvertiškas poezijos skaitymas, savasties ieškojimas per poeziją. Taip pat prisimenu, jog mokykloje kartą lietuvių kalbos mokytoją pakeitė poetas Robertas Danys. Jis net nedėstė pamokų, o tiesiog kalbėjosi su mokiniais - kas mums patinka, ko mes klausomės, ką skaitome... Atsimenu, kad tuomet skaičiau jo poeziją ir ji man labai patiko, vėliau atlikdama aktorinę užduotį pirmame kurse panaudojau jo kūrybą.

Esu tarybinis vaikas, todėl, žinoma, turėjau ir rusų poezijos etapą - skaityta ir Ana Achmatova, ir Marina Cvetajeva. Tačiau tuo metu poezija gyvenime egzistavo nesąmoningai, priebėgomis. Daugiau jos atsirado studijų metais. Be aktorystės, taip pat Vilniaus universitete studijavau filologiją, ten patyriau dar kitokį susidūrimą su literatūra. O garsiai poeziją skaityti išdrįsau tik pradėjusi dėstyti - tai įvyko labai sąmoningai. Iki tol nebuvau ta aktorė, kuri skaitydavo poeziją - iki pradedant dėstyti atrodė, kad poezija skirta tik sau pačiam. Kai pradėjau dėstyti, pagalvojau, kad neturiu teisės dėstyti, kol pati neatrasiu savo būdo skaityti eilėraščius kitiems. Esu dėkinga studentams už paskatinimą domėtis ir pačiai bandyti skaityti - tai buvo didžiulis iššūkis, ilgai ieškojau tiek kūrinių, tiek tinkamiausio būdo, kol galiausiai pati sau įvardijau, jog skaitydama esu tarpininkė tarp poeto, jo eilėraščio ir klausytojo.

- Koks yra šis jums artimiausias būdas skaityti poeziją, kurį atradote?

- Manau, kad skaitydamas poeziją negali būti abejingas ir neatviras. Turi būti imlus ir nebijoti, kad kažkas su tavimi pačiu gali įvykti skaitant eilėraštį. Geras eilėraštis sukuria jausmą, jog yra parašytas būtent apie tave - taip poeto dėka individualus dalykas tampa visuotiniu. Į skaitymus žiūriu labai atsargiai - turiu galvoti, kaip į juos nepridėti per daug savęs, neintonuoti, neprikišti į jį to, ko ten nėra, kaip būti tinkama tarpininke, klausančiajam palikti erdvės ir duoti tik tam tikras užuominas.

Skaitymams atsakingai ruošiuosi, turiu daug kartų perskaityti sau eilėraštį, kol išdrįstu tai padaryti garsiai - tol, kol savo jausmais, savo patirtimi suprantu, apie ką jis yra. Dėl šios priežasties niekada neskaitau spontaniškai. Kiekvienas eilėraštis yra atskiras pasaulis, prie kurio turi atrasti savitą prieigą. Tik, mano galva, yra kelios nesulaužomos taisyklės: negali nepaisyti ritmikos, struktūros ar eilėraščio melodijos, kaip ir negali tik įgarsinti struktūrą, pamesdamas turinį. Viskas turi susijungti.

Man labai patinka skaitymų „Po arkomis“ formatas - ten telpa nedaug žmonių. Esu kamerinio skaitymo atstovė. Žinoma, norisi, kad klausytojai susirinktų, tačiau mažoje erdvėje susikuriantis intymumas man yra labai reikalingas. Juk skaitydamas sau esi vienas su eilėraščiu, nori užsidaryti nuo išorinių dirgiklių... Manau, kad poezija yra galimybė pabėgti nuo rutinos, kasdienybės. Man poezija yra prabanga - neturiu jai daug laiko. O skaitymuose kviečiame žmones sustoti ir nuo visko atsitraukti, pabūti drauge su mumis, o tuo pat metu - su savimi: pafantazuoti, mintimis pakeliauti po kitokį pasaulį.

- Kiekvienas skaitymų ciklo renginys turi daugiau ar mažiau išryškėjančią temą. Kaip kilo idėja skaityti su Justina?

- Justina buvo mano studentė - ji mane ir pakvietė kartu skaityti poeziją. Mudvi taip pat turime bendrų spektaklių. Aš tai labai branginu, nes dėstant visuomet džiugu, kai pasibaigus mokslams su tais jaunais žmonėmis ir toliau užsiimi kūryba. Mano dėstymo būdas yra dalytis tiek gera, tiek bloga patirtimi, asmeniniais atradimais ir auginti žmones, su kuriais pati norėčiau dirbti scenoje. Dėstydama akademijoje ne kartą girdėjau, esą aktoriai šiais laikais nebeskaito. Visiškai negaliu su tuo sutikti - čia yra daug dainas, eilėraščius kuriančių aktorių; tarp studentų turime ir skaitytojams jau pažįstamų poetų.

Pastebėjau dvi visuomenėje vyraujančias nuomones: vieniems atrodo, kad aktoriai prastai skaito poeziją, o kiti negali klausytis, kaip patys poetai skaito savo kūrybą. Apie tai galvojant man kilo „Literariumo“ idėja. Pradžioje jis vyko tik Sluškų rūmuose, norėjau padaryti eksperimentą ir sujungti dvi puses - jaunus, dabar rašančius žmones su jaunais scenos žmonėmis. Bet renginys sulaukė didžiulio susidomėjimo. Justina buvo viena iš studentų, kuriuos pakviečiau ten dalyvauti. Labai smagu, kad ji pati ėmėsi tokius skaitymus organizuoti „Atvirame rate“, kur mes abi turime spektaklius. Visi skaitymai „Po arkomis“, nors ir panašaus formato, yra labai skirtingi - viskas priklauso nuo pasirodančių žmonių ir skaitomų eilėraščių.Mudvi ilgai svarstėme, kaip pasirodyti, kam tai gali būti įdomu, ir galiausiai supratome, jog visai nebūtina galvoti kažką ypatingo - reikia tiesiog būti apie tai, kaip yra. Turime daug pasikartojančių susidūrimų: mes abi aktorės, aš esu jos dėstytoja, ji - mano studentė, aš ją mokiau pati mokydamasi, ji mokydamasi ir mane mokė tam tikrų dalykų, aš atėjau į akademiją iš Keistuolių teatro ir „Atviro rato“, ji po akademijos atėjo ten. Tai yra dvi kartos tame pačiame kontekste, tose pačiose erdvėse. Dėl to sugalvojome skaitymams pasirinkti skirtingų kartų poetes. Mano pasirinktosios - vyresnės kartos, jos - jaunesnės kartos: Vislava Šimborska (Szymborska), Daiva Čepauskaitė, Indrė Valantinaitė...

Klausydamasi Justinos skaitomų kūrinių suprantu, kad jie man jau yra praėjęs etapas, galbūt taip stipriai nekabina ir nebeveikia, ir labai gražu, kad Justina juos išgyvena dabar. Tuo tarpu skaitydama V.Šimborskos eilėraštį suprantu, jog jai dar per anksti pamatyti tai, ką aš jame matau ir atrandu.

- Jūsų profesijoje gana natūralu, jog ilgainiui su mokiniais atsiduriate vienoje scenoje, tuose pačiuose teatruose. Ką jūs, kaip dėstytoja, išmokstate iš mokinių ir ką jums reiškia darbas su žmonėmis, kuriuos pati atvedėte į teatrą?

- Yra didelis skirtumas tarp dėstytojų teoretikų ir dėstytojų praktikų. Esu praktikė, ir tai didžiulė atsakomybė, nes kažko reikalaudama iš studentų ir pati turiu tai daryti. Galėčiau daug kalbėti apie tai, kaip kas turi būti, tačiau kas bus, jei nuėję į spektaklį jie pamatys, jog pati neįveikiu tos užduoties? Turiu atsakyti už savo žodį. Viena yra jiems būnant scenoje sakyti pastabas iš šalies, tačiau atsidurti toje scenoje kartu - kas kita. Savo patirtį reikia sugebėti teisingai paversti veiksmu. Jaučiu atsakomybę už tai, kas vėliau bus mano studentams. Kiek leidžia galimybės, neatsisakau vaidinti studentiškuose darbuose, priimu jų kvietimus, nes manau, kad tai mano pareiga. Ypač gera, kai tie bendri darbai būna pastebėti ir įvertinti.

Normalu, jog dalis studentų po studijų nenori turėti nieko bendro su savo dėstytojais ar atvirkščiai - juk tai yra asmenybių susitikimas, ir jis arba pavyksta, arba ne. Ne su visais studentais santykis vienodas, tačiau su kai kuriais dirbdamas supranti, kad sutikai žmogų visam gyvenimui. Tai labai brangu - galimybė būti kartu su jauna karta, nesustabarėti ir neįsitaisyti ant pjedestalo. Ant jo būti ir žiūrėti iš aukšto vyresniam aktoriui, ypač dėstytojui, yra labai patogu, tačiau itin pavojinga. O toliau dirbti su jaunąja karta man yra iššūkis, kurį vertinu ir priimu su smalsumu.

- Pati esate pedagogė, o ir spektaklyje „Brangioji mokytoja“ vaidinate mokytoją. Kaip pavyksta kurti ryšį su personažu ir ką jums reiškia šis spektaklis?


- Tai labai sudėtingas spektaklis. Dieną prieš jį neramiai gyvenu, o ir po jo ne iškart galiu grįžti į normalų gyvenimą. Mokytojo ir mokinio situacija, galios ir manipuliacijos tema, moralės klausimai, svarstymai, kiek esi vertas būti mokytoju - ten kabinama daug temų, kurios yra arti mūsų. Spektaklio struktūra - tarsi antikinės pjesės: pačioje pradžioje jau supranti, kad baigsis blogai, bet tiek žiūrovams, tiek aktoriams įdomu stebėti, kaip tai įvyks. Tai reikalauja didelės stiprybės, koncentracijos ir provokacijos - būdami geri bičiuliai, scenoje esame negailestingi vienas kitam. Tačiau tai teatras. Kartais manau, kad būdami kultūringi, empatiški žmonės kasdienybėje mes tuo spektakliu netgi pasinaudojame kaip galimybe išmesti visus susikaupusius neigiamus dalykus, išsikrauti. Teatras tarsi suteikia galimybę iš savęs išleisti tai, ką padarius tikrame gyvenime pasekmės būtų sudėtingos. Šiame spektaklyje negali būti abejingas ar atsiribojęs, jis kaskart veikia labai stipriai - neretai būna ir ašarų. Mes, aktoriai, turime savo ritualą - minutę po spektaklio stovime apsikabinę. Tai tarsi sugrįžimas į realų pasaulį, atsiprašymas už tai, ką scenoje padarėme ir pasakėme.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ALYTUS: Valstybės ekstremalių situacijų komisija nutarė ekstremalios padėties valstybės mastu neskelbti; vis dėlto Pramonės rajone esančioms įmonėms komisija uždraudė dirbti.
  • SPRĘS: šeštadienį Bendruomenių Rūmų nariai susirinks į Didžiosios Britanijos parlamento nepaprastąjį posėdį, kad pritartų arba atmestų naują sutartį dėl „Brexit“ sąlygų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams turėtų būti didesnės?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

 +9 +10 C

 

+10 +11 C

+15 +18 C

+14 +16 C

 

 +12 +13 C

0-2 m/s

0-4 m/s

 

0-4 m/s

 

USD - 1.1144 PLN - 4.2843
RUB - 71.3066 CHF - 1.0996
GBP - 0.8644 NOK - 10.2198