respublika.lt

Paslaptys, visažinystė ir durys, už kurių tyko košmarai

(0)
Publikuota: 2020 birželio 29 16:24:02, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 5 nuotr.
Rašytoja Neringa Vaitkutė. Redakcijos archyvo nuotr.

Rašytoja Neringa VAITKUTĖ sako, jog būti žmogumi nelengva visais gyvenimo periodais. Ypač nelengva mūsų laikais, kada visi esame atsidūrę tarsi po didinamuoju stiklu. Biologijos mokytoja Lentvario M.Šimelionio gimnazijoje dirbanti rašytoja per septynerius metus yra išleidusi net devynias knygas. Pirmoji knyga „Vaivorykščių arkos“ buvo pripažinta geriausiu metų debiutu, „Klampynių kronikos“ pernai pelnė Pr. Mašioto premiją, šiemet rašytoja apdovanota ir Vaikų literatūros premija.

 

- Kas nukentėjo nuo tokio intensyvaus knygų rašymo? Juk niekada nebūna šventa trejybė: ideali žmona ir mama, ideali mokytoja bei ideali rašytoja - kažkas iš kažko vis atima, ar ne?

- Pamąsčiau apie septynerius rašymo metus, mintyse suvedžiau nuostolių ir pelno balansą ir padariau išvadas: nuo sėdėjimo prie kompiuterio nukentėjo mano fizinė forma ir namų šeimininkės pareigos.

Idealių mokytojų nebūna, net nesiekiu tokia būti. Dirbu nuoširdžiai, bet karjera švietimo srityje manęs visai nedomina. Nenoriu gintis aukštesnės kategorijos nei turiu dabar. Mokausi, žiūriu dokumentinius filmus, ieškodama informacijos naršau internete tik tam, kad pamokos būtų įdomesnės. Labiausiai apleista mokytojos darbo sritis - biurokratiniai reikalai. Dažnai vėluoju sutvarkyti kokius nors dokumentus, paskui sėdžiu apsikrovusi popierių kalnais ir galvoju, kad gyvenimas per trumpas tokiems beprasmiškiems dalykams.

Nesu ideali mama, bet ar tokia išvis egzistuoja? Aš nemoku ištirpti savo vaikuose ir gyventi vien jų poreikiais ir jų svajonėmis. Tačiau stengiuosi su jais praleisti tiek laiko, kiek tik įmanoma. Ir dažniausiai mums būna velniškai smagu. Būna dienų, kai negaliu skirti jiems tiek dėmesio, kiek norėčiau. Būna dienų, kai esu per daug pavargusi apskritai būti, ką jau bekalbėti apie buvimą tobula mama.

Būti rašytoja (ypač idealia) aš išvis nesvajojau. Kartais pagalvoju, kaip čia taip susiklostė, pamatau lentynose išrikiuotų devynių knygų nugarėles ir apima nuostaba. Tarsi šitas gyvenimo etapas būtų ne mano, o kitos Neringos.

Stengiuosi būti žmona, kuri myli. Mokytoja, kuri yra įdomi. Rašytoja, kuri rašo, ir mama, kuri supranta. Tikriausiai daug kam atrodys, kad šito negana, kad reikia bet kokia kaina siekti idealaus rezultato, bet... man jau keturiasdešimt šešeri, aš maža, stora, garbanota ir man seniai nusispjauti į tai, ką apie mane galvoja kiti.

- Ar pati sau galėtumėt apibrėžti, kokia yra geros knygos paslaptis?

- Asmeniškai man gera knyga yra tokia, į kurią nugrimzti. Knyga, kurią skaitydama vis pasižiūri, kiek puslapių liko iki pabaigos ir pagalvoji: velnias, kodėl tiek mažai? Knyga, kurią baigus dar ilgai vaikštai pilna galva žodžių ir vaizdų. Knyga, kurios sakiniuose norėtum susisukti lizdus ir gyventi. Tačiau geriausios knygos yra tos, kurios užkabina giliai iki pat gyvuonies. Išrėžia sąmonėje iki baltumo įkaitusius dryžius ir vieną kartą perskaitytos daugiau niekada tavęs nepalieka.

- Jūsų kūryba verstų galvoti, kad vaikystė bus prabėgusi kaime, tačiau enciklopedijoje parašyta, kad gimėte ir augote Lentvaryje. Išties, kaip toji gamtos pajauta bus įsikrausčiusi į jūsų pasakojimus?

- Mano vaikystė buvo dvipusė, tarsi baltai juodas popieriaus lapas: palaimingos basos vasaros kaime ir gyvenimas mažame miestelyje, kur visą laiką jaučiausi nesava. Visos mano vaikystės vasaros prabėgo Švenčionių rajone, Murmų kaime, pas senelius. Miškų ir pievų apsuptyje, po milžinišku dangumi, tarp paslaptingų ežerų ir pievomis atšliaužiančių vakarinių ūkanų. Kai buvau penkiolikmetė paauglė, tėvai gavo butą ir mūsų šeima išsikraustė gyventi į pačią keisčiausią vietą - Stirnių kaimą.

Tai buvo visai ne kaimas, o didelė prašmatni vaikų poilsio stovykla Neries regioniniame parke, kurios pakraštyje stovėjo dviejų aukštų gyvenamasis namas, pastatytas stovyklos darbuotojams. Į mano kambario langus žvelgė miškas. Netoliese tekėjo Saidės upelis, kalvos papėdėje - Neris. Aš išvaikščiojau slapčiausius aplinkinių miškų takelius. Išbraidžiojau kiekvieną Saidės duburį ir užutėkį. Valandų valandas be jokio tikslo klaidžiodavau Neries pakrantėmis, sustodama pailsėti ant baltų saulėje įkaitusių akmenų.

Tame pačiame name gyveno ir kiti vaikai. Mes iki vėlumos dūkdavom lauke, o mums virš galvų siausdavo šikšnosparniai ir vienas po kito žiebdavosi žvaigždžių žiburėliai. Rudens vakarais, po bulviakasio, ištempdavom į lauką senus čiužinius, gulėdavom kieme, spoksodami į dangų, o vasarinėje virtuvėje šurmuliuodavo suaugusieji: tėvai, seneliai, dėdė, teta. Kiemo žolė žėrėjo sidabru, virš obelų viršūnių kildavo mėnulis, geltonas ir didelis, tarsi plačiai atmerkta nakties akis.

- Kuo skiriasi jūsų ir jūsų vaikų vaikystė? Šiandienos vaikai laimingesni?

- Mano vaikystė buvo kitokia, tačiau vaikai kokie buvo, tokie liko. Maniškiai išeina į lauką ir grįžta tik po kelių valandų. Alkani, patyrę nuotykių, išlaipioję aplinkinius medžius, išglostę ir pamaitinę visas benames rajono kates. Kaip ir man, jiems reikia atradimų.

Va, dabar laukia nesulaukia, kada galėsim važiuoti į kaimą, kur prasidės „tikros atostogos“. O tai reiškia lakstymą basomis, ilgus vakarojimus kieme, maudynes, keliones po Švenčionių ir Ignalinos apylinkes automobiliu, sustojant visur, kur tik norim sustoti, žarijose keptas bulves, bites močiutės gėlynuose, žalčius dukters plaukuose, driežus ant pirties sienų, stirnų lojimą iš baugaus vakarėjančio raisto, šaudymą iš senelio pagaminto lanko į daržinės duris... ir tūkstančius kitų smagių dalykų, apie kuriuos dar nepagalvojome.

- Sakote, nelengva būti vaiku. Ar dėl to dažniausiai kalti tėvai? Ar teisinga bausti tėvus, atimant iš jų vaikus?

- Nelengva būti žmogumi kiekviename mūsų gyvenimo etape. Tėvais būti taip pat nelengva. Ypač šiais laikais, kada visi esame tarsi po padidinamuoju stiklu, o užsitarnauti „blogų tėvų“ etiketę lengviau nei kada nors anksčiau. Tačiau... aš jau ilgai gyvenu šiame pasaulyje. Taip ilgai, kad teko pamatyti išties siaubingų dalykų. Tikrai yra vaikų, augančių be meilės ir priežiūros. Vaikų, gyvenančių šviesos paribyje. Esu ne kartą jų sutikusi. Tokių vaikų akys tarsi senukų. Jie jau suspėjo per savo trumpą gyvenimą prisižiūrėti ir patirti sočiai bjaurasties. Jei manote, kad tokiems vaikams nereikalinga pagalba ir jie nenusipelno gyventi geriau, ką gi. Tebūnie tai jūsų sąžinės reikalas. Tačiau tai nereiškia, kad valstybinės institucijos turi važiuoti per šeimas lyg buldozeriai.

- Kodėl vaikystėje verkiant reikia skaityti knygas?


- Atsisukau per petį, pasižiūrėjau į savo vaikus. Sūnus palinkęs prie planšetės, žiūri „anime“, dukra skaito knygą. Kartais pakelia galvą, persimeta keliomis replikomis ir vėl grįžta prie savo pramogų. Aš ir pati nuodėminga: su malonumu naršau internete, klausausi muzikos, žiūriu serialus, įnikusi „skrolinu“ feisbuke ir žiūriu, kaip kitiems sekasi gyventi geriau už mane. Kitame kambaryje ant sofos guli atversta knyga, vakare prie jos sugrįšiu ir tikriausiai vėl skaitysiu iki paryčių. Knygas skaityti reikia. Tačiau nereikia kilti į šventą karą prieš naujas technologijas. Svarbiausia rasti balansą.

- Kokias išvadas pasufleravo mokymas nuotoliniu būdu? Gal šuolaikinių technologijų kontekste mokytojas apskritai atsidūręs šuns penktos kojos vietoje?

- Pagrindinė išvada, kurią padariau po nuotolinio mokymo maratono: labai nesveika tiek daug sėdėti. Nuo ištisinio tupėjimo prie kompiuterio pažeidžiau nugaros nervą. Tad procesas baigėsi skausmo ašaromis, vaistų injekcijomis, finale - pusiaugulomis.

Aš kalbėjausi su mokiniais. Jie žino, kad nereikia meluoti, kad man įtiktų, ir vis tiek dauguma sakė norintys grįžti į mokyklą. Dabar, kai baigėsi karantinas ir prasidėjo trumputė vasara, jie tikriausiai nenorėtų. Nors pasiilgau įprasto darbo ritmo, aš juos puikiausiai suprantu. Žinau, apie mokinių ir mokytojų santykius sklando visokiausių gandų, bet mokytojai prie mokinių prisiriša. Ir mokiniai prie mokytojų taip pat. Kol tokie ryšiai įmanomi, kol mes esame socialūs gyvūnai, nesijaučiu nei penktos, anei dešimtos kojos vietoje.

- Šių dienų mokykla pataikauja ir tėvams, ir vaikams. Jūs pritariate, jog sveika skatinti vaikų teises ir ignoruoti pareigas?

- Susidaro įspūdis, kad kalbame apie visai kitas mokyklas. Kai paskaitau komentarus po straipsniais, vienijamais temos „visi mokytojai - pinigų ištroškę pabaisos“, dauguma piliečių sutinka, kad mokytojauti yra svajonių profesija. Tik pagalvokite: dideli atlyginimai (nežinau, kodėl maniškis toks juokingas), beribės erdvės tobulėti profesinėje srityje. Pakalbi su mokiniais iki pietų, tada grįžti į namus, gali numigti grožio miegą ir gyventi likusią dienos dalį savo malonumui.

Žinote, o aš nejaučiu mokiniams jokios pagiežos, net jei sistema pataikauja vaikams ir jų tėvams. Vaikas vaikui nelygu. Protingi tėvai sugeba rasti balansą tarp vaiko teisių ir pareigų. Dėstau įvairaus amžiaus vaikams, nuo penktos iki dvyliktos klasės. Jie mane dažnai prajuokina ir kur kas rečiau suerzina. Nors ką čia slėpti - kartais ir aš juos erzinu iki dantų griežimo. Tenka ištverti paaugliškus „nikius“, bet net už tai neišeina ilgam supykti. Aš puikiai suvokiu: nėra protingesnio žmogaus, nei šešiolikmetis paauglys. Viską jie patyrę, visur pabuvoję, visko matę. Nuskriaustieji, turintys gyventi idiotų suaugusiųjų apsuptyje. Kai labai įsisiautėja su tokiu požiūriu, primenu - suaugę žmonės gamina antibiotikus, kompiuterius, telefonus, maistą, kuria jų dievinamas technologijas, siuva drabužius, atlieka chirurgines operacijas, tad mažiau susireikšminimo.

- Viename interviu sakėte skirianti savo knygas visiems, „kas giliai širdyje tiki - ten, už pilkos neperžvelgiamos rūko uždangos, kur susipina praeitis ir dabartis, vis dar yra stebuklų ir gali nutikti bet kas“. Nemanote, kad nūdienė pasaulio visažinystė yra kūrybiškumo stabdys?

- Jūsų klausimas verčia pakrizenti į kumštį. Nėra jokios visažinystės, tai tik iliuzija. Jei viską, ką turėtume ir galėtume žinoti apie pasaulį, būtų galima perskaityti knygoje, mes nė nebūtume jos įpusėję. Gerai pagalvojus, net nebūtume perskaitę įvado. Na tiek to. Mes žinome, kad yra tamsioji materija, surišanti visatą į visumą. Tačiau neturim žalio supratimo, kas tai yra. Žinome, kad yra tamsioji materija, skatinanti visatą plėstis vis didėjančiu greičiu. Greičiau, nei juda šviesa - greičiausia visatos bėgikė. Tačiau neturime žalio supratimo apie tai, kaip šitas procesas veikia. Nežinome, ar kosmose yra gyvybė. Nežinome, kaip ir kodėl buvo pastatytas seniausias Gobekli Tepe šventyklų kompleksas Turkijoje. Nežinome, kodėl mūsų protėviai išsivystė į mus pačius. Nežinome, kaip veikia mūsų smegenys. Dievulėliau, dauguma žmonių net nenaudoja šio organo pagal paskirtį! Nežinome, ar yra Dievas. Nežinome, ar yra paralelinės visatos. Mes net nežinome, ar turime sielą. Ir dar: mokėti naudotis telefonu dar nereiškia, kad galėtum jį pasigaminti. Priminkite sau šį faktą dažniau, - geras vaistas nuo visažinystės sindromo.

- Gyvename pasaulyje, kur, regis, viskas tirta ir ištirta ir, regis, nebėra durų, už kurių mūsų lauktų paslaptis. Galbūt tėra durys, už kurių mūsų tyko košmarai?

- Aišku, mes ir patys galėtume sukelti nemenką košmarą, tačiau nebūtina taip susireikšminti. Primenu, kad mes gyvename ant milžiniško kintančio uolienos elipsoido, siaubingu greičiu lekiančio per begalinę pavojingą visatą. Galėčiau ilgai rašyti apie mūsų tykančius pavojus, bet prisiminiau, ką karantino pradžioje man pasakė sesuo: „Baik tu čia su savo pasaulio pabaigos scenarijais. Va, jau apie pandemiją prisišnekėjai!“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s