O.Koršunovo žūtbūtinė kova su saviminuotraukos

2015 vasario mėn. 22 d. 13:10:20 Perskaitė 4776

Prieš 25 metus pirmąjį savo spektaklį publikai pristatęs režisierius Oskaras Koršunovas (45) šiandien užsimena, kad po tiek laiko, praleisto teatre, vis dažniau susimąsto apie tai, ką daryti toliau. Nors Oskaro Koršunovo teatrą (OKT) prieš 15 metų įkūrusiam ir iki šiol jam vadovaujančiam scenos meistrui idėjų naujiems kūriniams nestinga, kaip pats pripažįsta, nebelieka laiko atidėliojimams. "Arba dabar, arba
niekada", - sako O.Koršunovas.

 

- Teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė apie jus yra pasakiusi, kad esate tas režisierius, kuris tarsi nuolatos esti kovos lauke. Su kuo kovojate šiandien?

- Galbūt Ramunė, sakydama tai, turėjo galvoje savo kolegų kritikų cechą, su kuriuo kartais irgi tenka savotiškai pakovoti, tik ta kova būna produktyvi ir prasminga. Bet šiaip menininkas yra savotiškas karys, kuriam reikia kovoti už savo pasaulį, už savo suvokimą ir idėjas. Kovoti yra labai daug su kuo. Gal skambės ir netikėtai bei gana drastiškai, bet visų pirma menininkas kovoja su pačiu įstatymu. Nesupraskite neteisingai, ta kova nėra įstatymo laužymas. Menas į reiškinius ir žmogų žiūri giliau. Vadinamasis normalus gyvenimas ir moralė aprėpia tik siaurą žmogaus gyvenimo dalį. O kas slypi už viso to? Būtent menas ir bando atsakyti į šį klausimą, skverbtis giliau, kovoti su įprastomis taisyklėmis, rutina, įprastais požiūriais. O ką jau kalbėti apie neišsenkamą pasaulio neteisybę, su kuria susiduria menininkas.

- Bet reikia pripažinti, kad šiandien į tą sąvoką "normalus gyvenimas" įeina daugiau dalykų negu, tarkim, prieš kokius dvidešimt metų. Sakykite, ar šiandien dar įmanoma atrasti tą neįprastą požiūrį? Ar nesunku žiūrovą nustebinti?

- Nesunku, nes nėra taip, kad gyvename vis laisvėjančioje, išmintingėjančioje ir vis tobulesnėje visuomenėje. Iš tikrųjų viskas labai keičiasi ir pulsuoja. Šviesos ir tamsos kova vyksta nuolat. Štai kad ir dabar - ar galėjo kas nors prieš kokius penkerius metus pagalvoti, kad atsidursime tokioje gana keistoje situacijoje - vos ne ant karo slenksčio ribos? Deja. Taigi temų apmąstymams atsiranda nuolat.

- O kaip dėl kovų su pačiu savimi? Laikui bėgant jų daugėja ar mažėja?

- Jos tampa radikalesnės. Kuo toliau, tuo labiau ta kova su savimi tampa žūtbūtinė. Laikas eina, tu suaugi, bręsti ir supranti, kad nebeturi galimybės atidėti ir galvoti, jog kažkada gal ateityje. Supranti, kad arba dabar, arba niekada. Tą temą aš asmeniškai paliečiau spektaklyje "Hamletas". Būtent ten nagrinėjama atsakomybės sau pačiam drama. Hamletas nebeturi laiko atidėlioti, jis turi apsispręsti dėl visų savo veiksmų. Ir nors dažnai galvojama, kad Hamletas yra dar jaunas, kad visa tai tėra tokie maksimalisto siekiai, jam jau 30 metų - tai brandos, Kristaus amžius. Tad jis turi atsakyti, ar keršija už tėvą, ar prisiima visą atsakomybę tapti karaliumi.

Paradoksalu yra tai, kad kuo sąmoningesnis tampi, nuo to netampa lengviau. Kita vertus, atsiranda daugiau išminties, kuri padeda išmintingai susitaikyti su savimi.

- Teatre dirbate jau 25 metus. Kokie buvo lemtingi lūžiai?


- Ko gero, patį lemtingiausią lūžį aš išgyvenu dabar, suvokdamas, kad jau 25 metus esu teatre. O tai yra labai daug. Kyla klausimas, ką daryti toliau, ar bedaryti ką nors toliau. Tai yra savotiškas išbandymas. Pačioje pradžioje viskas buvo paprasčiau. Teatras man visuomet buvo kaip kelionė į dar nepažintas ir neatrastas šalis. Dirbdamas bandžiau suprasti ne tik teatro prigimtį, bet ir save. Dabar galbūt atėjo kitas etapas.

- Matyt, pati pradžia buvo irgi savotiškas lūžis?

- Taip. Pirmas spektaklis "Ten būti čia" tapo labai populiarus ir reikšmingas. Jo pavadinimas aprėpia mano tolesnį kūrybos kelią, kuris yra neatsiejamas nuo mano asmeninio gyvenimo. Į svarbius gyvenimo klausimus ieškojau atsakymų teatre ir atvirkščiai, daugelis pastatymų labai artimai susiję su mano gyvenimiškomis patirtimis, atradimais ir praradimais.

- Emocijos jums kūryboje padeda ar trukdo?

- Būna, kad ir trukdo. Tam, kad kurtum, turi būti labai švarus, pakylėtas, tam tikra prasme nepriklausomas nuo visų gyvenimo negandų, nuo vargų, meilių ir kitų dalykų. Ir nors kartais tie išgyvenimai trukdo dirbti, emocinės patirtys yra neatsiejama, bet ne svarbiausia kūrybos dalis. Svarbiausia yra talentas. Jaunas žmogus gali sukurti labai daug, bet ateina etapas, kai tavo asmeninė patirtis, ypač tavo praradimai, tampa esminiu kuru. Pavyzdžiui, neįmanoma statyti Antono Čechovo, kuris kalba apie kažką negrįžtamai praradusius žmones, jei pats to neišgyvenai. Sunku pasakyti kaip, bet tavo asmeninis gyvenimas labai glaudžiai susijęs su kūryba, ir atvirkščiai. Kūryba kartais duoda labai daug jausmų, emocijų, sukrėtimų, kurie padeda gyventi.

- Užsiminėte, kad pagalvojate apie teatro prigimtį. Šiandien teatro formų yra labai daug. Kokią jūs matote teatro misiją? Jis skirtas linksminti ar šviesti?


- Ne, teatras jokiu būdu neatlieka linksminimo funkcijos. Pagrindinė jo misija yra įprasminti mus pačius, duoti būties prasmės dimensiją mūsų kasdienybei ir buičiai. O kaip tai padaryti - ar per juoką, ar per ašaras - jau yra kitas klausimas.

- O jūsų, kaip režisieriaus, kokia misija kūrybos procese?

- Režisierius visų pirma turi visus įkvėpti kūrybai. Teatras yra kolektyvinė kūryba, o režisierius yra tas žmogus, kuris yra viso ko pradžia ir viso ko pabaiga. Jis yra be galo svarbus, bet taip pat jis turi mokėti ir netrukdyti.

- Visai neseniai jūsų spektaklį "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija" perėmė vaidinti jaunos kartos aktoriai. Ar matote skirtumą tarp jų ir praėjusios kartos?


- Kaip jauni žmonės jie yra geresni. Jie ne tokie ciniški, bet kartu ir ne naivūs. Mane jie stebina. Tiesą pasakius, jie labai gabūs ir talentingi. Aš apskritai dabar pasigendu atgarsių apie šiuolaikines naujas kartas. Kartais girdi tik stereotipines frazes, kad jaunimas šiandien yra toks ir anoks. O aš matau, kad ateina labai gabūs žmonės. Gal tuo ir pasižymi laisvė, kad ta jaunoji karta nėra tokia nihilistiška, ciniška, frustruota ir kompleksuota.

- Stereotipai sklando, matyt, ne tik apie jaunimą, bet ir apie jūsų teatrą. Su kokiais susiduriate dažniausiai?

- Yra labai daug neteisingų stereotipų. Dažnai jie kuriami bandant nuvertinti OKT teatrą, nes kaip reiškinys jis išties labai ryškus ir galbūt daug ką trikdantis. OKT teatras jau penkiolika metų intensyviai dirba. Išleidžiame labai daug spektaklių, jie sulaukia daug dėmesio. Daug gastroliuojame, bene daugiausia pristatome savo spektaklių svarbiausiose užsienio scenose. Esame įvertinti Naujosios teatro realybės prizu už indėlį į Europos teatro raidą.

O stereotipų girdėjau įvairių. Tarkim, kad esame komercinis teatras, kas visiškai nėra tiesa. Taip, mes lankomas teatras, bet tai neturi jokio ryšio su tokia sąmoningai apskaičiuota komercija. Dažnai girdžiu, kad savo spektakliuose sąmoningai naudojame skandalus ir vulgarumus, o tai irgi nėra tiesa. OKT teatras visų pirma yra labai gilus ir atsakingas už tai, ką rodo ir kokį poveikį galų gale daro, teatras. Kartais galvojama, kad mes tiesiog bet kuriomis priemonėmis stengiamės nuskambėti, įtikti ir patikti. Tiesa yra kitokia - mes turime savo rimtus kūrybinius principus, kuriuos puoselėjame. Man dažnai sako, kad OKT teatre yra daug nuogybių. Negalėčiau pasakyti, kas ten toks labai jau nuogas. Bet štai nuogos tiesos ten iš tikrųjų labai daug.

- Neseniai knygynuose pasirodė knyga "Kelionė su Oskaru Koršunovu". Ar ji pateisino jūsų lūkesčius?

- Pateisino, ir su kaupu. Išėjo labai įdomi knyga, ir ne tik teatriniu požiūriu. Dovilę Zelčiūtę įsileidome, kaip juokavome, į vilkų voljerą. Laimei, ji ten nebuvo suplėšyta, sugebėjo tyliai būti, sąveikauti, stebėti mūsų darbą. Juk, kaip jau ir minėjau, kūryba yra labai artimai susijusi su asmeniniu gyvenimu, todėl tai, kas vyksta teatre, yra labai intymu, ir įsileisti svetimą žmogų nėra paprasta. Bet ji sugebėjo įeiti ir tapti nematoma.

- Tai kokia vis dėlto yra ta kelionė su Oskaru Koršunovu?

- Įvairi ir labai skirtinga.

- Sakoma, kad geriausiai žmogų pažinsi kelionėje. Su kokiu žmogumi jūs nesiryžtumėte keliauti?

- Tiesą pasakius, niekada nedariau atrankos ir keliaudavau su įvairiais žmonėmis tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Gal daug ką praradau, kad keliaudavau ne su tais žmonėmis, su kuriais reikėjo. Bet į tai žiūrėjau kaip į tam tikrą patirtį - į kaip man, kaip menininkui, reikalingas "nereikalingas keliones".

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net