Nijolė Sadūnaitė: Svarbu tikėti, kad pergalė yra Tiesos pusėje

- Netrukus išauš šv.Velykų rytas. Kaip jas pasitinkate jūs su sesėmis vienuolėmis?

- Labai išgyvename dėl karo Ukrainoje. Su sesėmis meldžiame Dievulio, kad šventoji dvasia nušviestų tuos, kurie apsėsti šėtoniškos neapykantos naikina taikius žmones. Aš meldžiuosi už visus suklaidintus, kaip kažkada meldžiausi už mane kankinusius kagėbistus. Dabar blogis vėl plinta kaip koks maras, kurį jau išgyvenau.

- Turite omeny buvusį karą, nes jūs, gimusi 1938-aisiais, esate karo ir pokario vaikas?

- Prisimenu vaizdus, kai, baigiantis karui, frontas ėjo pro mus. Buvau labai smalsi, viską norėjau pamatyti. Atsimenu, buvo tokia situacija - ant kalniuko buvo įsikūrę vokiečiai, ten buvo kaimo troba, kurioje buvo jų sužeistieji. O apačioje ėjo Raudonoji armija. Prasidėjo toks apšaudymas, o aš, vaikas, nelabai ten bijojau, iškišu galvą ir žiūriu, kas vyksta. Kai rusai pakilo ant to kalnelio, vokiečiai traukėsi, bet nespėjo pasiimti savo sužeistųjų. Tada rusų kareiviai suguldė visus sužeistuosius ant vieškelio ir pervažiavo tankais. Tas vaizdas liko akyse. Tokie kruvini prisiminimai apie rusų kareivius.

Kai Lietuvą 1944 metais užklupo antroji rusų sovietinė okupacija, gyvenome Dotnuvoje, tėvelis dirbo Žemės ūkio akademijoje. Mano tėvai buvo labai geros širdies, abu kilę iš gausių kaimo šeimų, daug vargo patyrė, kol baigė mokslus, todėl jie buvo labai atjautūs vargstantiems, visada padėdavo tiems, kurie, kaip sakoma, buvo „iš kumečių išėję". Todėl vieną naktį, kažkur po dvyliktos, atėjo vienas iš tų tėvelio šelptų vargdienių, jau spėjusių įstoti į Komunistų partiją ir prisijungusių prie „draugų", atkeliavusių iš Rusijos, ir pasakė: „Sadūnai, bėk, trečią valandą pradės vežti į Sibirą." Buvau beveik šešerių metų, broliukas - vyresnis, jam ėjo devinti, kai palikome namus. Sėdome į vežimą, net nežinau, iš kur tą arkliuką gavome, ir per visą Lietuvą nukeliavome į Telšius. Kaip dabar atsimenu kelionę - pakeliui buvo matyti apleisti namai, tokios gražios kaimo sodybos, bet žmonės dėl antrosios okupacijos iš jų buvo išbėgę.

Telšiuose mus priglaudė vyskupas Vincentas Borisevičius, davė būstą. O kai po kiek laiko kagėbistai pradėjo ieškoti tėvelio, patraukėme į Anykščius. Tada dar nebuvo pasų režimo, tad kagėbistams buvo sunkiau susigaudyti, kas kur yra.

Apsigyvenome Anykščių priemiestyje - pusantro kambariuko turėjome išsinuomavę. O už mūsų kiemo tvoros buvo stribų būstinė. Ten stribai kankindavo partizanus, paskui kruvinus, sužalotus lavonus išmesdavo prie šulinio kieme - stribokai šlapinasi ant jų, o mes, vaikai, žaidžiame šalia esančiame kieme. Paskui jie tuos partizanų kūnus išmesdavo miestelio aikštėje - išdraskytus, išnuogintus, ant organų rožančius užvyniodavo. Toks buvo susipažinimas su rusų okupantais. Ir jų akivaizdus žiaurumas, sadizmas.

- Tad dabar tai, ką daro rusų kareiviai Ukrainoje, jūsų nestebina?

- Visa tai man jau matyta. Tik pagalvoju - koks baisus žmogus be Dievo. Na, jeigu rusų kareiviai tikėtų, kad mes visi broliai, vieno tėtuko vaikai, taip nesielgtų. Juk net gyvuliuko, paukščiuko gaila, o čia... šitaip kankinami žmonės. Protu nesuprantami dalykai.

- Šv. Velykas vienaip ar kitaip švęsime. Ko palinkėtume?

- Visiems linkiu optimizmo ir pasitikėjimo. Vienas kitu. Ir Dievu. Kai mane KGB rūsiuose tardė, kankino, kaip niekad arti jutau Dievą, tokią ramybę. Tada kagėbistams sakiau: mes vis tiek laimėsime, nes jūs einate su melu, o mes einame su tiesa. O tiesa anksčiau ar vėliau laimi.

Pažiūrėkite, kaip per tą baisų genocidą, per tas baisias žudynes Ukrainoje atsivėrė mūsų žmonių širdys - į savo namus priimame pabėgėlius, visaip padedame. Mes tikrai prašviesėjome. Tikiu, kad po tos golgotos kiekvieno žmogaus, ypač kenčiančio, laukia prisikėlimas.

Linkiu visiems daugiau meilės, šviesios vilties ir tikėti, kad pergalė yra gėrio ir tiesos pusėje. Ir Dievas su mumis.