Ne išeivis ir ne litvakas. Algis Griškevičiusnuotraukos

2014 balandžio mėn. 04 d. 12:27:36 Perskaitė 5483

Tarp šiųmečių Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatų yra ir menininkas Algis Griškevičius. Jis - ne tik vienas geriausių lietuvių dailininkų, bet ir vienas ryškiausių šiandienos fotografų, kuriantis, be to, dar ir įdomius skulptūrinius objektus. Vieną jų - žiogą, Konstitucijos prospekte prilipusį prie bendrovės „Krašto projektai“ pastato sienos, - dažnas vilnietis kasdien paglosto akimis.

Jei to paskatinti norėtumėt pamatyti jo hipnotizuojančią kūrybą, turėtumėt braukti į Europą, kokion Austrijon ar Danijon, Vokietijon, nes Lietuvoj jo parodos šiuo metu nėra ir turbūt nebus. Apskritai Lietuvoje iki šiol nebūta dailininko įvairiapusį talentą iliustruojančios ekspozicijos. Žinoma, A.Griškevičius būtų nieko prieš savo šešiasdešimtmečiui, kuris neišvengiamai rudenį ateis, parengt išsamią ataskaitą, tačiau laureato vardas, regis, namuose surengti parodą nepadės.

- Ar tu laureatas, ar ne laureatas, visiškai nieko nereiškia nei Lietuvoje, nei užsienyje, kur kiekvienąkart norėdamas dalyvaut parodoje turi pereiti atranką, - sako Algis Griškevičius. - Spėju, kad kartais ne vienam Nacionalinės premijos laureatui ji pasirodytų neįveikiama kliūtis. Gali būti labai žymus namie, bet tavo žinomumas gali baigtis ties valstybės siena. Šiemet pirmą kartą norėjau padaryt didesnę parodą, įtraukdamas objektus, tapybą ir fotografijas (gana dažnai tokių mišrių mano kūrybos parodų būta užsienyje), bet, pasirodo, ne visiems norams lemta išsipildyti, o norint pretenduoti į Nacionalinę galeriją turbūt reikia pradžiai bent jau numirti...

- ...būti litvaku, emigruoti - atrodo, kad tokie autoriai geidžiamiausi šioje galerijoje.

- Numojau ranka, nieko jubiliejui nedarysiu, nesureikšminsiu. Neįvyks Vilniuje, įvyks kitur.

- Beveik vienu metu su premija išėjo ir savotiškas kūrybos katalogas „Vilnius. Upė teka apačioje“: jūsų tapyba ir Antano A.Jonyno eilės.

- Knygos idėja buvo kilusi gan seniai, bet, būdavo, susitikę pakalbam ir vėl pamirštam. Su Antanu esame geri bičiuliai, tarp mūsų net šiokios tokios giminystės esama - mano močiutė Jonynaitė. Esam pažįstami nuo tų laikų, kai vienai pirmųjų siurrealistinių teatralizuotų fotosesijų, skirtų Juozo Erlicko knygai „Raštai“, pozavo jis, Vladas Braziūnas ir Valdas Kukulas, o aš dariau scenovaizdžius; tada dar fotoaparato nebuvau paėmęs į rankas. Trikalbėje knygelėje „Vilnius. Upė teka apačioje“, kurią galima laikyti ir suvenyrine, sutilpo penkiolika Antano eilėraščių ir 45 mano darbai. Daugumos jų jau nebėra Lietuvoje, į parodą jų niekada nebesurinksiu. Knyga padėjo man įamžinti tuos paveikslus, kurie jau išsivaikščioję po pasaulį. Kai kuriuos žinau kur, kai kurių net nežinau.

- Viena vertus, dailininkas tuo galėtų ir pasididžiuoti.

- Jei niekam nebūtų reikalingi tie darbai, nelabai turėčiau iš ko gyventi ir tapyti. Dabar jau išgaliu lietuviui kolekcininkui nuolaidą suteikt, žinodamas, kad tas darbas liks Lietuvoje.

- Iš patriotizmo?

- Nežinau, gal galima tai pavadint ir patriotizmu. Smagiau, kad kai kurie darbai, ypač dabar, kai gyvenimas pakrypo vakarop, lieka Lietuvoje.

- Gal pagaliau muziejams labiau rūpi savų dailininkų kūriniai?

- Galiu pasakyt: per Nepriklausomybės metus nė vieno mano darbo Dailės muziejus neįsigijo, jei ką įsigijo, tik sovietmečiu, ir aišku, kodėl. Buvo investuojama į plytas, kultūros pinigai tekėjo į Valdovų rūmus. Gal kas nors pasikeis, kai juos pastatys, bet nelabai tikiu. Ramiai į šitą reikalą žiūriu - jei pasirodys, kad tie kūriniai išlaikė laiko egzaminą, ir norės, žiūrėk, ims ir perpirks iš užsienio kolekcininkų ar muziejų. (Juokiasi.) Mūsų laimei, yra žmogus, kuris nuoširdžiai atidirbinėja už valstybę. Tai Viktoras Butkus, jis išsaugos šiuolaikinės lietuvių dailės kolekciją. Gaila, jam nepavyko Neries pakrantėje pastatyti Modernaus meno muziejaus, bet jis žmogus ambicingas - pastatys kitur.

- Vilniuj gimęs, Vilniuj augęs, pažįstat miestą kaip nuluptą. Kodėl jūsų paveikslais jis spinduliuoja tokią įtampą?

- Tapydamas aš tik perteikiu tai, ką jaučiu mieste. Juk aš tapau ne konkrečias miesto vietas, nors jos ir atpažįstamos, o miesto būseną. Ta būsena žmogiška, universali. Jis man kaip bet koks gyvas organizmas: ir kvėpuoja, ir dūsauja, ir išgyvena, ir dar yra prievartaujamas, kai jį, seną miestą, bandoma dirbtinai atjauninti... Žinoma, dar yra dalykų, kurie nuo tavęs nepriklauso, tu tiesiog kaip koks mediumas esi.

- Ne veltui prieš kelerius metus, kai jūsų paroda veikė Jungtinėse Valstijose, buvot pavadintas „pranašu“.

- Žmonės vienus dalykus sureikšmina, kitų - ne. Gyvenime daug atsitiktinumų, kuriuos, jei norim, galim palaikyt pranašiškais, jei norim, galim net neatkreipt dėmesio. Atsimenu, rugsėjo 11-ąją „Vartų“ galerijoje atidarytoje parodoje buvo paveikslas „Restauruojamo Sfinkso šešėlis“, vaizduojantis pastato šešėlį danguje. Kai kam jis irgi atrodė pranašiškas - tą dieną buvo nušluoti Niujorko „dvyniai“, bet tokių dalykų juk nenumatysi.

- Kodėl jūs niekada netapėt „mūzų?

- Jaunystėje esu nutapęs portretų, tarp jų ir Eimunto Nekrošiaus tėvą, ir jį patį... Ir savo tetos Gražinutės portretą nutapiau po jos mirties (sovietmečiu jis tapo Dailės muziejaus nuosavybe). Mane jaudino jos skaudus likimas: septyniolikos iškritusi iš kriaušės susižalojo stuburą ir liko kuprota, tačiau ir tokią ją ištrėmė į Sibirą, kur ji dvylika metų anglių šachtose atrinkinėjo akmenis iš vagonėlių. Tad portretų buvo nemažai, o aktų niekad netapiau, - bet fotografijose atsigriebiu su kaupu.

- Fotografuojate tik tai, ko negalit nutapyti, ir atvirkščiai?


- Nebūtinai. Dažnai nusifotografuoju, ką norėsiu tapyt, bet niekad netapau pačios natūros pačiame mieste. Aš galiu tapyt tiktai studijoj ir nesivaržydamas keičiu natūrą, nes meninė tiesa daug svarbesnė negu tiesa už lango. Paveikslas galbūt ir neatitiks natūros, bet pavykęs paveikslas žmogaus refleksijoje bus įtikinamesnis ir teisingesnis negu natūra.

- Jūsų fotosesijos yra kaip filmai. Kiekvienai surandat originalią idėją, sukuriat scenarijų, scenovaizdį, kuriame kiekvienas herojus atlieka jam skirtą vaidmenį. Taip pernai gimė „Mutantų“ serija. Kas bus šiemet?

- Dar nežinau, bet jau koks mėnuo, kai su nerimu į pavasarį žiūriu. Iki gegužės rytais vis dar tapysiu, kai po pietų saulė ims blizginti langų stiklus, persiorientuosiu prie skulptūros. Žinau, paskui bus sunkus momentas, kai turėsiu perjungti smegenis į fotografiją, turėsiu sugalvot naują istoriją, tai yra pats sunkiausias kūrybinio proceso momentas. Tapymas yra stresas, na, ne stresas, bet kasdienis maudulys - kaip sportininkas trasoje turi būti susitelkęs, turi išgyventi tam tikras emocijas, kad galėtum jas perkelti į paveikslą. Tapyba yra nervinės įtampos reikalaujanti veikla. Gal kiti gali jos išvengt, man taip neišeina. Teptukas tampa atviru nervu.

- Tai kaip psichoterapija: paišai paišai ir nerimas atšlyja?

- Kai energiją perkeli į paveikslą, kurį laiką savyje junti tuštumą ir nuo vieno paveikslo iškart pereiti prie kito negali. Kai baigi paveikslą, kokią savaitę nuėjęs į dirbtuvę arba sėdi ir žiūri į sieną, arba naują drobę ant porėmio tempi...

- Tokiu atveju turėtumėt bijoti, kad ateis diena, kai tas nerimas išnyks, tiesiog baigsis...

- Visiems baigsis...

- Donaldas Kajokas labai gražiai viename savo romane sako apie neišvengiamybę mirti: visiems pavyksta, pavyks ir tau, bet ne šitą neišvengiamybę turėjau galvoje.

- Kalbat apie tai, kad išseks energija? Taip, aš to bijau. Nebijau, jeigu ji baigsis kartu su gyvenimu, tai būtų idealu, bet jeigu ji išseks, ir dar reikės gyventi, va šito aš tiesiog paniškai bijau. Žinoma, ir toliau galėtum tapyti, bet ir pats matytum, kad kažkas nesusidėliojo, kad kažko pritrūko. Siužetas menininkui juk ne pats svarbiausias. Juk van Gogo „Saulėgrąžos“ taip vertinamos ne dėl tų žiedų, kuriuos daug kas gali nupaišyt, bet dėl to, kad į tą paveikslą dailininko tiek savęs įdėta, kad jis nupaišytas su tokia nepaprasta aistra... Juk mene nesvarbu kas, svarbu kaip; čia yra esmė.

- ...nes viskas pasakyta jau seniai?

- Kiekvieno patirtis kita, kiekvienas žmogus kažkokiu kampiuku yra unikalus. Esi kaip deimantas: kuo daugiau jį šlifuoji, tuo daugiau briaunelių jis įgyja. Juo labiau esi grumdomas gyvenimo, tuo daugiau ir atspindėt gali.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net