respublika.lt
 

Meno čia esama, kultūros - ne

2010 spalio mėn. 30 d. 12:33:46
Rimvydas STANKEVIČIUS, “Respublikos” žurnalistas

Gintaras MAKAREVIČIUS - dvylikos kino filmų autorius, bene trims dešimtims spektaklių yra kūręs scenografijas, du iš jų - režisavęs pats, dailininkas, sulaukęs tarptautinio pripažinimo, jo darbais prekiauja netgi Paryžiaus galerijos... Šiandien jis - vienas iš Nacionalinės kultūros ir meno premijos nominantų. Tačiau menininkas prisipažino, kad gavęs šį - aukščiausią Lietuvos kūrėjui - įvertinimą nesidžiaugs. Nes jau nežinia, ką reiškia ši premija šalyje, kurioje kultūra priskiriama asmeniniams menininkų interesams.

×
nuotr. 1 nuotr.
Gintaras Makarevičius. Sauliaus Venckaus nuotr.


- Esate apžiojęs labai nemažai menų. Pradėjote nuo architektūros, pasukote į tapybą, užsienyje esate pripažintas kino kūrėjas, Lietuvoje - scenografas... Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad ir eilėraščius rašote.

- Rašau.

- Tad ir noriu paklausti apie jūsų daugiaplaniškumą - esate kaip Leonardas da Vinčis, sakęs: “Jei jau esi menininkas, tai turi kurti viską”?

- Na, tokių žmonių yra labai daug - tereikia apsidairyti. Kuo labiau giliniesi į vienus ar kitus dalykus, tuo daugiau galimybių atsiveria kitiems domesiams. Problema yra ne gebėjimai, o jų realizavimas. Gyvenimas yra labai trumpas, kiekvienas darbas, įgyvendinama idėja, kūrinys, jei tik dirbama nuoširdžiai, reikalauja ne tik menininko talentų ir energijos, bet pirmiausia - jo laiko. Tad gana sudėtinga suspėti save realizuoti keliose plotmėse.

Štai ir aš jau keleri metai jaučiu vidinę disharmoniją dėl savo kūrybos daugiaplaniškumo. Jaučiu, kad man reikia apsispręsti ir pasirinkti kurią nors vieną meno sritį, mat dirbdamas keliais frontais esi priverstas skubėti, o skubotumas neišvengiamai palieka įvairių spragų, neišbaigtumų... Tačiau kolei kas nepavyksta sau atsakyti, kuri meno sritis man svarbiausia (juokiasi). Antai siurrealistai tyčia kaitaliodavo meno formas, kad tokiu būdu išvengtų klišių savo kūryboje, neimtų virti savose sultyse.

Mano blaškymasis po skirtingus menus, geriau įsižiūrėjus, nėra joks blaškymasis. Man labai patiko architektūra, bet studijuodamas supratau, kad kurti nusistovėjusioje sovietinėje sistemoje man niekas neleis - mano gyvenimas prabėgs perbraižant svetimų projektų planus, o norėjosi kurti. Todėl ėmiau studijuoti tapybą, piešti. Nuo tapybos iki vaizdo instaliacijų meno - ne taip jau toli, o vaizdo instaliacija jau priartina prie kinematografijos. Instaliacijos menas labai glaudžiai siejasi ir su scenografija, nors neslėpsiu - užsiimti ja paskatino ir duonos kąsnio paieškos.

- Šiandien esate kaip ir du menininkai viename - Lietuvoje jus labiausiai skanduoja kaip puikių scenografijų spektakliams autorių, o užsienyje jūsų pavardė siejama su kinematografija. Kaip tai nutiko?

- Sėkmės dalykas. Rimčiausias mano, kaip kino kūrėjo, įvertinimas buvo 2002 metais, kai mane pakvietė į prestižinę keliaujančią po Europą parodą “Manifesta”. O jau paskui tokių parodų buvo labai daug. Visų net ir savo CV nesugebėčiau surašyti. Mano filmas “Žiemos paralelės” Luganos festivalyje laimėjo pirmąją premiją. O į tą festivalį jau vien patekti yra didžiulis pasiekimas - į jį nepakliūsi vien asmenine iniciatyva, per pažintis - ten atranka vykdoma pagal pačius aukščiausius kriterijus...

- Tad belieka palaukti, kol jūsų kūryba kine išaugs iki pilnametražio vaidybinio filmo?

- Kodėl gi ne? Tiesą sakant, jau būtų taip ir nutikę, tačiau daug savo laiko išeikvojau teatre. Buvo labai daug pastatymų, labai daug pasiūlymų, teatralai ėmė rodyti man dėmesį... Turtingos ir kultūringos šalies menininkas galėtų sau leisti papildomais darbais apskritai neužsiimti, bet lietuviui reikia dar sugalvoti ir iš kur valgyti gauti. Be to, negaliu pasakyti, kad į scenografiją žiūriu atmestinai ar man tai mažiau įdomu nei kiti menai. Žinoma, čia negaliu sau leisti visiškos kūrybos laisvės. Kad ir kaip būtų liūdna, viskas atsiremia į finansines teatro galimybes - idėjas tenka apkarpyti, supaprastinti. Daugelyje mano scenografijų esama ir vaizdo meno dalykų. Tad štai jau keleri metai negaliu realizuoti kai kurių savo sumanymų, nes nė vienas Lietuvos teatras tokių galingų vaizdo projektorių, kokių reikia, neturi. (Juokiasi.)

- Ką apskritai manote apie Lietuvos kultūrinę padėtį? Menininkų tarsi ir turime, tačiau neturime kultūrinio konteksto, tad kūrėjai kapanojasi po vieną tuštumoje, o visuomenė tesidomi jų finansine padėtimi - ne kūryba.

- Visi yra nepatenkinti esama situacija, tačiau teisingai suvokti padėtį nepakanka, reikia dar ir dėti pastangų, kad kas nors keistųsi. Mes dar visi esame kupini naivių vilčių, kad kultūros raida vyksta savaime. O iš tiesų, jei patys nieko nepadarysime, tai ir nieko savaime neatsiras. Kultūros erdvę reikia puoselėti. Juk pažvelkite į aplinkas, kuriose brendo meno genijai - jie augo įdirbtoje kultūros dirvoje, kur buvo rūpinamasi ir menu, ir visuomenės švietimu, ir jų dvasiniu ugdymu... O Lietuva tokių formų kultūrai klestėti niekada nebuvo sukūrusi. Geresniu istoriniu laikotarpiu vis atsiranda kokia asmenybė, norinti viską sulipdyti, tačiau taip ir užgesdavo nespėjusi padaryti to iki galo.

Antai paklaustumėte manęs, kodėl netapau tapytoju, atsakyčiau, kad tapyti tiesiog neturėjau kur - gyvenau skvotuose (apleistuose namuose, kur dailininkai įsikurdavo studijas), iš jų vis buvau išvaromas, o nuomotame kambarėlyje juk nepritapysi.

O kol menininkai, menas ir kultūra nustumti į valstybės domesių paribius, kol manoma, kad menininkai yra skurdžiai pinigų kaulytojai, o jų kūryba - jų asmeninis rūpestis, tol ir negali būti kitaip. Jei manęs paklaustumėte, kas laukia Lietuvos, mano logika lieptų sakyti, kad jos laukia krachas, tačiau... Jau penkiolika metų dėstau Dailės akademijoje ir vis sulaukiu ir sulaukiu ateinančių jaunų, subtilių, išprususių, talentingų žmonių. Vadinasi, vilties dar tebėra. Jų kartoms gal pavyks sukurti kultūringesnę valstybę, nei turime šiandien.

Tačiau pirmiausia reikia sudėlioti vertybių skalę ir kultūros raidos strategiją. Tada ims rastis ir sveikesnis, gilesnis, kultūringesnis požiūris į save ir pasaulį. Antai kad ir premijos. Jeigu šiandien menininkas įvertinamas Nacionaline premija, žmones tepasiekia žinia, kad kažkas gavo solidžią sumą pinigų. Pavydas, apkalbos... O jo kūrinių meno vertė - neįdomi, visi pozityvūs dalykai nutylimi, galop viskas priskiriama interesų kovos laukui. Žodžiu, jei menininkas kuria, net jei ir genialius, unikalius, kultūrai neįkainojamus dalykus, mes skelbiame, kad jis tesirūpina savo interesais. Kitos šalys skuba pasidžiaugti, pagirti, palaikyti sėkmės pasiekusius menininkus. Tik ne Lietuva, kuri težino vieną vertinimo kriterijų: apsimoka - neapsimoka.

- Pastebime vykstant įvairių revoliucinių procesų kultūros fronte - kad ir teatralų protestai dėl Nacionalinio dramos teatro veiklos kokybės... Gal tai įsiplieskiančio kultūrinio sąjūdžio ženklai?

- Na, šie revoliuciniai judėjimai vyksta pernelyg žemo lygmens instancijose, kad kas nors pasikeistų. Reikia pradėti nuo prioritetų susidėliojimo. Reikia pradėti nuo Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų veiklos. Nuo jų padėties, jų svarbos kitų šalies ministerijų būryje.

- Jūsų paties pavardė - tarp šiemetinių pretendentų į Nacionalines kultūros ir meno premijas. Esant tokiai kultūros padėčiai, ko gero, ir tą premiją nėra taip malonu gauti?

- Žinoma. Pamenu laikus, kai Nacionalinės premijos kultūros pasaulyje buvo didelis įvykis, sutelkiantis visuomenės dėmesį ties kultūra. O dabar?.. (Juokiasi.) Dabar tik pajunta laureatams antipatiją, pasąmoningai juos priskirdami prie nesąžiningai praturtėjusiųjų genties. O apie meną, kultūrą, mano, kaip kūrėjo, darbus premija šiandien, deja, nepasako nieko. Apmaudu dėl to. O dar apmaudžiau, kad taip yra ne tik su premijomis - vertybės niveliuojasi visose srityse, žmonės nebesidomi niekuo, išskyrus asmeninius interesus, todėl dvasines, kultūrines, pilietines, moralines vertybes taip pat laiko kažkieno asmeniniais interesais.

- O Europos Sąjunga Lietuvos kultūrai ir menininkams yra labiau viltis ar labiau grėsmė?

- Argi mes turime pasirinkimą? Argi tokie dalykai nuo mūsų priklauso? Ant mūsų visa tai plūsta kaip vandenys. Upės vanduo, ežero vanduo, jūros vanduo... Mes tegalime viena - išmokti plaukti.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Žalgiris"

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • GAISRAS: šeštadienį šiaurės vakarų Prancūzijoje esančioje naftos milžinės „Total“ naftos perdirbimo gamykloje kilo gaisras, kuris greitai buvo suvaldytas, nukentėjusiųjų nėra, teigė vietos institucijos.
  • NETEKTIS: sulaukęs 86 metų amžiaus po trumpos ligos mirė amerikiečių aktorius Danny'is Aiello; jis žinomas už vaidmenis filmuose „Pamišę“, „Krikštatėvis II“ ir „Elkis teisingai“.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 4

Dienos klausimas

Ar esate prietaringas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip manote, ar prekybos centrai turėtų dirbti per Kalėdas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 +2 C

+2 +3 C

 

+3 +4 C

+1 +2 C

+2 +3 C

 

+3 +4 C

2-7 m/s

1-6 m/s

 

0-5 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.1174 PLN - 4.2726
RUB - 69.9930 CHF - 1.0982
GBP - 0.8351 NOK - 10.0630