respublika.lt
 

Marcelijus atsisveikina su Kukučiu

2013 balandžio mėn. 01 d. 09:18:24
Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“ žurnalistas

Tarp gausybės planuotų, rengtų, skubintų knygų, idant suspėtų pasirodyti drauge su žiemos pabaiga nuošusioje Knygų mugėje, šiame grandioziniame renginyje buvo pristatyta ir lietuvių literatūros klasiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, ko gero, didžiausio iš gyvųjų lietuvių poetų Marcelijaus Martinaičio legendinė knyga „Kukučio baladės“. Čia sugulė visi iki šiol parašyti „kukučiai“, o kliaujantis liūdnu, bet tvirtu poeto pažadu - daugiau jų jau nebeatsiras.

Septyniasdešimt septintojo poeto gimtadienio išvakarėse šnekėjomes su Marcelijumi Martinaičiu apie „kukučių“ prasmes, bylojusias anuomet, apie prasmes, ryškėjančias šiandien, ir apie rizikingą žingsnį - naujus pakeitimus visuomenės atmintinai mokamuose eilėraščiuose.

- Ar šioje knygoje visi „kukučiai“? Gal šį leidimą galima vadinti galutiniu, „kanonizuotu“ ir nekintamu? Kiek jų, rašytų Lietuvai atgavus Nepriklausomybę? Pasigedau, pavyzdžiui, eilėraščio apie Žuvelį, einantį per griežčių laukus. Suprantu, tai ne Kukutis - Žuvelis, bet argi jo vieta ne prie Kukučio? Juk atskiros Žuvelio baladžių knygos nebus?

- Atrodo, kad šioje knygoje sudėtos visos „kukutiškos“ baladės, kiek jų turiu, ir daugiau nebus. Iš senų juodraščių įterpiau tik vieną kitą tekstą. Nenorėjau „sukukutinti“ Žuvelio. Ką man pasakytų Kernagis, kuris mėgo tą tekstą dainuoti? Šis eilėraštis buvo parašytas žymiai anksčiau, nenorėjau jo sprausti į šiek tiek kito veikėjo tekstus, nors jie gana panašūs.

Džiaugiuos, kad nepadariau vienos kvailystės: laiku nustojau rašyti Kukučio balades, kada sėkmė, atrodė, buvo garantuota, pats veikėjas ėmė lyg ir savaime kalbėti, siūlyti temas, siužetus skaitytojai, vertėjai, kai kurie ir kitomis kalbomis ėmė rašyti „kukučius“. Žodžiu, galėjau tęst ir tęst nesustodamas. Ir kas iš to? Kai nežinai, kada sustoti, kūryba baigiasi, gresia grafomanija.

Nepadariau dar ir kitos kvailystės. Galvodavau apie baigtinę „kanonizuotą“ knygą, nuoseklią Kukučio gyvenimo istoriją nuo jo gimimo iki mirties. Bet joks nuoseklus pasakojimas jo negalėtų sutramdyti: jis gyvena ir negyvena, miršta ir prisikelia, meluoja ir sako teisybę. Joks siužetas jo negali suvaldyti.

Gal nepadoru girtis, bet jis priklauso tokių pasakojimų tipui, kada tarsi palieka autorių, jis gali gyvuoti net be tekstų, beveik be knygų kaip veikiantis   mitinis ar folklorinis veikėjas. Apie jį gali būti sukurta daug tekstų arba nieko.

Neįsivaizduoju konkretaus Kukučio vaizdo, veido, kaip jis atrodytų dailininko pavaizduotas knygoje, teatro scenoje. Manau, jeigu jį kas nors labai sukonkretintų - sukarikatūrintų.

Vieną kartą supratau, kad jis atsiskyrė ir nuo manęs, gal visam laikui: aš jam jau visai nereikalingas. Šiaip kelerius metus linksmai pagyvenau. Tekstai man nesuprantamu būdu tapo virtualiu kūnu, beveik jaučiau jo buvimą keisčiausiose situacijose, beveik be tekstų.

- Smagu būtų, jei pakomentuotumėte taisymus senuose, jau chrestomatiniuose tapusiuose „kukučiuose“. Pavyzdžiui, „pašalpa“ vietoj „premija“ ir kitos vietos. Kodėl taip darote? Nebijote, kad senąsias versijas atmintinai mokanti publika užpyks ir pataisymų nepripažins?

- Labai suprantu, kad blogai dariau kai ką pataisydamas. Pykstu ir aš pats, kai randu kito poeto pataisytą eilėraštį. Galėjo būti dar blogiau. Peržiūrėdamas knygai rengiamus senus tekstus, tiesiog užsimiršau ir pradėjau juos redaguoti, taikydamasis prie dabartinio žodyno ir konteksto. Tik atiduodamas spaudai tekstus susigriebiau: ką aš padariau? Kiek galėdamas daug ką atstačiau. Pasidarė kažkaip nejauku, kad mano taisymų jau negalėtų pripažinti skaičiusieji, kurie tuos tekstus skaitė prieš keletą dešimtmečių, lyg aš dabar norėčiau pakeisti jų supratimą.

Kai kas iš tų taisymų liko, sakysim, „pašalpa“ vietoj „premijos“. Redaguodamas „kukučius“, pajutau, kaip yra pasikeitusi kai kurių žodžių prasmė, gali būti nesuprantamos ano meto realijos. Kai žodį „premija“ pakeičiau į „pašalpą“, neliko to meto sovietinio sarkastiško konteksto, kuris dabar tame žodyje jau yra išsikrovęs.

Premijos reiškė papirkimą, skatinimą prisitaikyti, o mano eilėraštyje net tariamai miręs Kukutis „tikisi“ būt premijuotas už „paklusnumą“. Dabar suprantu, kaip vienas žodis gali viską pakeisti, iškrauti prasmes, o štai „pašalpa“ dabar tapo tik socialinės paramos sąvoka. Matai, kaip vienas žodis viską gali supainioti.

- Kiek kartų skaičiau apie saulei išmuštus dantis revolverio rankena, apie instituciją, kur kalami ir apmokomi „teisingi“ žodžiai, apie pakartą Kukutį, protą atgavusį, visada klausiu: kaip Marcelijaus nepasodino už tai? Ar jums šiandieną toks klausimas nekyla?

- Kyla, ir ne man vienam. Ir anais laikais po kokio literatūrinio renginio kas nors priėjęs paslaptingai klausdavo: „Kaip tas Kukutis praėjo?“ O „praėjo“ be didelių nuostolių. Gyvenime būna keistų dalykų, kurių ne tik aš negaliu paaiškinti.

Tada tekstai leidyklose būdavo atidžiai skaitomi, prirašoma pastabų. Leidžiant knygą ir Kukutis kažkieno buvo iš visų pusių aprašinėtas. Prisimenu, mane pasikvietė net leidyklos vyriausiasis redaktorius, peržiūrint tas paslaptingo skaitytojo pastabas, man netikėtai pasakė maždaug taip: tegu eina tas kvailys, kas jį rimtai besupras! Bet, pasirodo, po to jį labai rimtai suprato.

Tais laikais būdavo visokių paradoksų. Kukutis už mane būdavo sodinamas, atgaudavo protą, sakydavo „teisingus“ žodžius, mirdavo ir keldavosi iš numirusiųjų, slapstėsi pomirtiniame pasaulyje.

Dabar suprantu, kad tie tekstai galėjo atsirasti tik tam tikru laiku. O tai buvo metas, kai buvusi sistema vis labiau darėsi absurdiška, kai žodžiai ėmė atsiskirti nuo prasmės, forma nuo turinio, protingiausi žmonės pradėti uždarinėti į psichiatrijos ligonines.

- Keitėsi epocha, politinė santvarka, valstybių sienos ir pavadinimai, o Kukutis liko ir, kiek žinau, puikiai klesti - verčiamas į įvairias kalbas, sulaukia po keletą leidinių. Jei ne kaip poetas, tai kaip buvęs universiteto dėstytojas pasakykite, ką jums ir jūsų eilių adresatui reiškia Kukutis? Ar visi minėti virsmai benk kiek pakeitė Kukučio pasaulėjautą, misiją?

- Kukučio jau niekas negali pakeisti, net aš pats. Kaip matai, mėginau redaguoti, keisti žodžius, bet viskas veltui - daug kur reikėjo grįžti prie pirminių variantų. Jo jau niekaip nepakeisi.

Dabar, kai viskas galima, baladžių tikrai neparašyčiau, net neateitų į galvą, kad galėtų atsirasti tokie tekstai. Kartais teigiu tokią iš pažiūros absurdišką mintį: kartais neįmanoma kūryba atsiranda tokiuose siauruose represiniuose laiko ruožuose, o po to jos pakartoti jau neįmanoma.

Represinė brežnevinė valdymo sistema vis labiau darėsi absurdiška, ėmėsi pasaulyje nematytų slopinimo ir persekiojimo būdų, vadinamosios baudžiamosios psichiatrijos, nes jau neturėjo jokių ideologinių resursų, kuriais būtų galėjusi motyvuoti savo persekiojimus. Tos savo marazmatiškos ideologijos gal net ir bijojo. Buvo paranku apsimesti tos sistemos lojaliu kvailiu, ką darydavo įvairūs prisitaikėliai. Juk Kukutis kaip tik buvo „prisitaikęs“, todėl ir absurdiškas, graudus, o kartais juokingas.

Šios sistemos atžvilgiu literatūroje ir mene ėmė reikštis ir dar viena pusiau vieša „opozicija“, vadinama absurdo teatru, absurdo poetika. Vyresni gerai prisimena to meto spektaklius, Vlado Šimkaus, Vytauto Bložės eiliuotus tekstus, o jis tuo metu gal ir buvo žymiausias „absurdistas“. Tada ypač buvo domimasi kai kuriais prancūzų, lenkų, Lotynų Amerikos autoriais.

Paranojiška sistema jau buvo tapusi anekdotų temomis, ir ne vien „virtuvėse“, bet ir viešumoje. Teko tada pagyventi tokį absurdo gyvenimą, kai vienaip gyvenama, kitaip daroma ir juokiamasi iš to „darymo“ taip, kaip „reikia“.

Daug kas susiję ir su to meto menine bohema, kuri gerokai skyrėsi tiek nuo ankstesnės, tiek nuo dabartinės. Būdavo suvaidinama tam tikra elgsena gatvėje, kavinėje, oficialiose vietose, sakysim, prie Lenino paminklo. Tai vadindavome „bepročiavimais“. Tai buvo tada dar savo vardo neturintys performansai. Gal ir „kukučiai“ yra tokie literatūriniai to „bepročiavimo“ meto performansai? Štai viena keistenybė - absurdas taip pat buvo laisvėjimo ženklas.

Sistemą pribaigė anekdotai, absurdo spektakliai. Režimas jau buvo pralaimėjęs, galėjo laikytis tik savo beprotybe - savo pačių ir tų, kurie tokie sutikdavo būti, neišskiriant nė Kukučio.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

×
Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • BLOKAVO: Ispanijos Katalonijos regiono nepriklausomybės šalininkai pirmadienį, toliau protestuodami prieš devynių Katalonijos separatistų lyderių nuteisimą ilgomis kalėjimo bausmėmis, blokavo eismą greitkelyje, jungiančiame Ispaniją su Prancūzija.
  • GRIKIAI: Lietuvoje spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje didėjo daugumos grūdų kainos, labiausiai – grikių, nurodo Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 4

Dienos klausimas

Kaip manote, ar Lietuvoje buvo CŽV kalėjimas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip manote, ar Lietuvoje ne per anksti pradedamas kalėdinis laikotarpis?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +6 C

+1 +3 C

 

+6 +7 C

+6 +8 C

+6 +8 C

 

 +10 +12 C

0-3 m/s

1-6 m/s

 

0-4 m/s