respublika.lt

Likimas ir meilė paženklinti teatro ženklu (0)

2012 rugsėjo 04 14:00:16
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Vieno garsiausių lietuvių teatro režisierių Jono Jurašo žmona Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, kartu su vyru atvykusi į Lietuvą iš Amerikos birželio viduryje, pastaruoju metu daugiausia laiko leidžia Kaune, Dramos teatre, kur gimsta naujas spektaklis pagal sovietmečiu neįvertintą tragiško likimo rašytojo ir aktoriaus Antano Škėmos (1911-1961) romaną „Balta drobulė“. Jį, kaip ir dar šešetą kūrinių, scenai pritaikiusi rašytoja įsitikinusi, kad gyvenimo laimė - būti šalia talento, o jųdviejų meilė paženklinta teatro ženklu.

×

- Simboliškas sutapimas - po keletą metų trukusios rekonstrukcijos atidaromoje Kauno dramos teatro didžiojoje salėje vyksiančią premjerą stato J.Jurašas. Tai režisierius, sovietmečiu pastatęs „Barborą Radvilaitę“ ir dar daug puikių spektaklių, tačiau išprašytas iš teatro ir tapęs „persona non grata“. Prie jo sugrįžimo į teatrą jau nepriklausomybės atgavimo metais nemažai prisidėjote ir jūs.

- Kaunas - mano gimtasis miestas, nors augau ir studijavau Vilniuje. O grįžimas į Kauną mums gyvenant Jungtinėse Amerikos Valstijose, žinoma, susijęs su Jono kūryba. Gyvenant Lietuvoje, visi jo geriausi spektakliai statyti Kaune, o dabar repetuojama „Balta drobulė“. Pagaliau jis grįžta į erdvę, iš kurios buvo išvarytas. Nepriklausomybės metais jo pastatyti spektakliai buvo rodomi kitose teatro erdvėse. Pirmasis iš jų pagal Johaneso Bobrovskio kūrinį „Smėlio klavyrai“ - mano sukurtas dar tada, kai dirbau Laisvosios Europos radijuje Vokietijoje, - buvo pastatytas Ilgojoje salėje. Ta medžiaga atrodė labai prasminga, nes tuo metu Lietuva tarsi atkasinėjo savo praeitį. Paskui buvo „Antigonė Sibire“, įprasminanti tremtinių lemtį. Ėmėmės šios temos, nes tai tautos tragedija, kurios nevalia pamiršti. O idėja pastatyti „Baltą drobulę“ kilo prieš porą metų visai negalvojant, kokioje salėje spektaklis išvys rampos šviesą. Simboliška dar ir tai, kad A.Škėma 1936-1940 m. pats vaidino šiame teatre.

- Kaip ir kada jums kilo mintis šį sudėtingą psichologinį kūrinį, kurio keletą metų nesiryžo spausdinti nė viena išeivijos leidykla ir kuris vėliau buvo pripažintas kaip talentingas veikalas, pritaikyti scenai?

- Ta talentingai parašyta knyga, kuri Lietuvoje ilgą laiką nebuvo prieinama, o literatūros žurnale išspausdinta 1988 m. Bet romanas mane buvo pasiekęs nelegaliai anksčiau iš išeivijos. Tada jis man padarė didžiulį įspūdį kaip pirmoji moderniosios literatūros kregždė mūsų literatūroje. Sunku patikėti, kad tas romanas, kuriame meistriškai pavaizduotas skersvėjų blaškomos kūrybinės asmenybės, patyrusios emigranto dalią, kopimas į viršūnes ir kritimas bedugnėn, iki šiol - per visą pusšimtį metų - nebuvo įkūnytas teatro scenoje. Žinoma, pritaikyti jį scenai ganėtinai sunku, nes knyga parašyta pagrindinio herojaus vidinio monologo stiliumi, kaip sąmonės ir pasąmonės srautas. Tačiau mes su Jonu visada mėgome iššūkius.

- Jus tikriausiai sujaudino romane pavaizduotas menininko, emigranto iš Lietuvos, likimas, kuris gal kiek siejasi su jūsų pačių dalia?

- Teisybę pasakius, mane pirmiausiai jaudina gera literatūra, o kai dairaisi po gerą literatūrą ir galvoji, kuo tavo siūlomas kūrinys galėtų patraukti režisierių, tada imi ieškoti ir sąsajų, kas mums patiems yra artima. Tad būtent „Baltoje drobulėje“ tų sąsajų yra. Žinoma, mūsų ir A.Škėmos bei jo herojaus likimų tapatinti negalima, bet bendrumų yra. Jau vien toji mums tekusi išeivio dalia, kai atsiduri svetimame krašte, svetimoje kultūroje su visais savo atsiminimais, refleksyvus Antano Garšvos mąstymas, tas nuolatinis grįžimas į vaikystę, į Kauną, į Aukštąją Panemunę, tėvų prisiminimai, bolševikmečio prisiminimai - mus suartina, nutiesia asmenines paraleles. Mes, kaip ir Garšva, gyvenome Niujorke, prie kurio ateiviui sunku priprasti.

- Kad ir kur gyventų mūsų krašto žmogus, jo prigimtis sako: lietuvis visur turi jaustis lietuviu. Ar ne tiesa?

- Be jokios abejonės. Yra gimtas kraštas, kurio aš ir Jonas niekada neatsižadėjome. Niekada nelaikiau savęs amerikiete, neafišavau savęs pasaulio piliete, nors man ir teko gyventi ne tik Niujorke, bet ir netrumpą laikotarpį Vokietijoje. Mano darbai, mano siekiai visada buvo susiję su lietuvių kalba, su Lietuva (rašymas, darbas Laisvosios Europos radijo lietuvių redakcijoje).

- O kaip žiūrite į tuos, kurie Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare pabrėžia ir didžiuojasi tuo, kad jie yra pasaulio piliečiai, nebevertindami savo tautiškumo?

- Man atrodo, kad žmogus turi būti savimi, išlaikyti savo autentiškumą, kurio dabar daug kas, ypač jaunimas, labai lengvai atsisako. Visi nori būti kažkuo kitu, gyventi pagal kažkokį madingą modelį. Ištrūkę iš sovietinės erdvės, jie skuba susipančioti kitais pančiais. Galbūt dėl to yra tokių žmonių, kurie nori kuo greičiau vadintis pasaulio piliečiais. Man regis, kad pasaulio piliečiu galima tapti horizonto platumos prasme, o ne atsisakyti lietuviškumo ir savo tapatybės. Mes pasauliui esame įdomūs tuo, kuo skiriamės nuo kitų.

- Jums gyvenant Amerikoje teko bendrauti su vietos meno ir mokslo žmonėmis, ne tik iš išeivių tarpo. Apie ką jūsų dažniausiai prašo papasakoti?

- Tai priklauso nuo pašnekovo. Vieniems įdomūs vieni, o kitiems kiti dalykai. Pastebėjau, kad jaunoji karta, kuri atvyksta į Ameriką, labai greitai stengiasi atsisakyti lietuvių kalbos. Vos atvykę uždarbiauti ar gyventi lietuvaičiai mikliai stengiasi į savo šnektą įterpti angliškų, amerikietiškų žodžių ar posakių, manydami, kad jie tokiu būdu įsilieja į amerikietišką visuomenę, kad tokiu būdu jie pakyla aukščiau už savo kaimišką prigimtį. Man visada tai atrodė truputį juokinga. Aš pati, kalbėdama angliškai, nepajėgiau atsikratyti lietuviško akcento, tačiau paaiškėjo, kad būtent jis patraukdavo pašnekovus ir jie sakydavo: „Madam, koks gražus jūsų akcentas“. Ir dažnai būtent nuo to akcento prasidėdavo kalba, kur ta Lietuva, kokia ji, ką tas kraštas patyrė, kokie žmonės ten gyvena. Ta skaudi Lietuvos istorija, kai mūsų kraštas daug metų buvo ištrintas iš istorinio žemėlapio, aiškinimas, kad mes ne rusai ir niekada jais nebuvome, kad nekalbame rusiškai, daugeliui amerikiečių būdavo atradimas. Dabar, žinoma, apie Lietuvą, kai ji atgavo nepriklausomybę, anapus Atlanto žmonės žino daugiau.

- Grįžkime prie Kaune statomo spektaklio, kuris labai aktualus ir dabar, kai iš Lietuvos ritasi ir ritasi naujos jaunų emigrantų bangos, kai ką gal ištinka panašus likimas kaip „Baltos drobulės“ pagrindinį veikėją Antaną Garšvą. Kaip jums atrodo, ar šis scenoje įkurdintas kūrinys sujaudins jaunąją kartą?

- Kai buvo inscenizacijos skaitymas, pirmosios repeticijos, kiek nustebau, kaip jauni, kūrybingi Kauno dramos teatro aktoriai domėjosi šiuo mūsų sumanymu, pačiu veikalu. Rengti jo sceninę interpretaciją nebuvo lengva, nes norėta išlaikyti autoriaus stilistiką, jo pasąmonės srauto ir atsiminimų, susijusių su Lietuva, Kaunu, refleksiją. Mudu su Jurašu pamatėme, kad jiems tai labai suprantama, savaip aktualu. Kūrinio herojus kalba apie žlungančias vertybes, subyrėjusią, suskilusią savo sąmonę, pasimetimą susvetimėjusioje visuomenėje. O tai, manau, būdingiau nūdienos jaunimui.

- J.Jurašo pastarųjų dešimtmečių spektakliai nebūtų atsiradę be jūsų idėjų, darbo rengiant scenai literatūros kūrinius - jie buvo tarsi molis skulptūrai, kurią išvysta teatro žiūrovas. Įdomu, ar ir jūsų meilė taip pat prasidėjo nuo teatro?

- Iš dalies gal ir taip. Mano likime, matyt, buvo įrašytas teatro ženklas. Kaip jau minėjau, esu baigusi lituanistikos studijas, dvylika metų dirbau „Vagos“ leidykloje redaktore ir turėjau galimybę gerai pažinti lietuvių rašytojus, kelerius metus buvau Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja. Tad prie teatro artėjau laiptelis po laiptelio... O mūsų gyvenimas su Jurašu (patetiškai tariant) suliejo meilę su teatru, skatino ir ugdė bendrus interesus. Pirmieji mūsų bendro darbo vaisiai buvo realizuoti Niujorke.

Dabar visa savo esybe esu įsitraukusi į „Baltą drobulę“. Mūsų kūrybinis ir kartu šeimyninis tandemas galbūt yra įdomus tuo, kad stambaus kalibro menininkui, kuriuo laikau savo gyvenimo draugą J.Jurašą, yra reikalingas žmogus, kuris kartasi gali būti tarsi kamertonas, kuris patikrintų jo jauseną ir kūrybos tikrumą. O idėjos kartais būna mano, bet jos būtų nieko vertos, jeigu nebūtų jo įgyvendintos scenoje. Tas dvyniškas dvilypumas, manau, kartais duoda neblogų rezultatų.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • TERAPIJA: Dėl pandemijos nesmagiai besijaučiančius kauniečius Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus kviečia lapkričio 7, 21 bei gruodžio 4, 18 dienomis apsilankyti terapiniuose užsiėmimuose suaugusiesiems „Dailės terapija: kitu žvilgsniu į save ir meną“.
  • GRASINIMAS: Laikraštyje „The Financial Times“ (FT) pirmadienį paskelbtame interviu Lenkijos ministras pirmininkas apkaltino Europos Sąjungą, kad ši, reikalaudama atšaukti šalyje vykdomas teismų reformas ir grasindama sankcijomis, „įrėmė mums į galvą ginklą.“
  • MAŽĖJIMAS: Per pirmąjį karantiną augęs nedarbo išmokų gavėjų skaičius, šių metų pradžioje pasiekęs 91.500, nuo to laiko tolygiai mažėja.
  • KONSTITUCIJA: Pirmadienį jau penkioliktąjį kartą rengiamas Konstitucijos egzaminas.
  • VAKCINOS: Pasak ministerijos Elektroninės sveikatos sistemos ir informacinių išteklių skyriaus patarėjo Luko Galkaus, rugpjūtį išpilta 4.000, rugsėjį – 4.400, o spalį – jau 5.600 vakcinos dozių.
  • MERAI: I. Petkevičius tapo naujuoju Kelmės, o A. Šatevičius Trakų rajono meru.
  • SUTARTIS: Vyriausybės įgaliota socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė bei keturios profesinių sąjungų organizacijos pasirašė Nacionalinę kolektyvinę sutartį 2022 metams.
  • FINIŠAS: Lietuvos-Lenkijos dujotiekio projektas pasiekė finišo tiesiąją. Atlikus vieną svarbiausių paskutinių darbų – pasienyje suvirinus auksinę GIPL dujotiekio siūlę – sujungtos abiejų valstybių dujų perdavimo sistemos.
  • NEKETINA: K. Navickas (žemės ūkio ministras): neketinu atsistatydinti ir atsisakyti žaliojo kurso.
  • TAISYKLĖS: JAV Federalinis rezervų bankas (FED) paskelbė naujas griežtas taisykles, draudžiančias centrinio banko vadovams prekiauti konkrečiomis akcijomis ir obligacijomis, taip pat apribojo kitas investicines veiklas.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar prieš suteikiant V.Landsbergiui valstybės vadovo statusą reikia tyrimo dėl galimų ryšių su KGB?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar Prezidentas G. Nausėda vetuos įstatymą dėl testavimo apmokėjimo iš darbuotojų kišenės?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-1 +9 C

+1 +9 C

 

+5 +10 C

+4 +9 C

+5 +11 C

 

+8 +12 C

0-7 m/s

0-6 m/s

 

0-10 m/s