respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Lietuviški pėdsakai Rusijos platybėsenuotraukos (8)

2019 gegužės mėn. 21 d. 07:53:09
Irena BABKAUSKIENĖ

Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas Viktoras BILOTAS, paklaustas, kuo gyva tautos genocido atmintis, sako, jog šiandien dar sunku atsakyti į šį klausimą. Bet viena aišku tikrai - istorikai beveik netyrinėjo ištremtų bei į lagerius Sibire išsiųstų lietuvių gyvenimo, jų likimų, kaip ir lietuviškų pėdsakų apskritai Rusijoje. Todėl Sibire gimęs ir augęs tremtinio sūnus V.Bilotas, prieš ketvertą metų grįžęs gyventi į protėvių žemę, panoro užpildyti nepažintus mūsų istorijos puslapius ir kartu su kitais mokslininkais ėmėsi ieškoti lietuviškų pėdsakų Rusijos archyvuose.

×
nuotr. 5 nuotr.
Stasio Žumbio nuotr.

 

- Kas jus paskatino tyrinėti lietuvių diasporos Sibire paveldą - ieškoti dokumentų, nuotraukų, bylų, susijusių su lietuvių tremtimis ir gyvenimu Sibire?

- 2015 metais, kai grįžau gyventi į Lietuvą, teko dalyvauti VDU Lietuvių išeivijos instituto organizuotoje konferencijoje apie lietuvių diasporą užsienyje. Visi pranešimai buvo apie Vakarus - lietuviai Amerikoje, lietuviai Anglijoje ir pan. Paklausiau kolegės dr. Daivos Dapkutės, kodėl apie Rytus nieko nekalbama - juk ten tūkstančių tūkstančiai lietuvių buvo ištremta. Ir dauguma ištremtųjų - tautos šviesuoliai: geriausi ūkininkai, mokytojai, dvasininkai. Išeivių iš Lietuvos buvo ir ankstesniais laikotarpiais. XIX a. pabaigoje Rusijoje galėjo būti apie trečdalį milijono tremtinių ir kolonistų iš Lietuvos, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jam vykstant - dar daugiau. Ir apie didžiąją tų žmonių dalį mažai kas žinoma, nes beveik niekas Lietuvoje to netyrinėja. Vienas kitas darbelis, straipsnis buvo, bet gilaus sisteminio tyrimo - nėra.

Norėjau užpildyti tą Lietuvos istorijos spragą. Tad su kolegomis VDU ir KTU mokslininkais įsteigėme asociaciją „Lietuvių tiltai“, kad galima būtų daryti tokius tyrimus, ieškoti kontaktų su lietuvių diaspora svetur. Norėdami imtis Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo Sibire paieškų bei archyvinių dokumentų sugrąžinimo į Lietuvą, parengėme projektą „Lietuvių Sibiriada“. Lietuvos kultūros taryba jį patvirtino ir finansavo - taip 2016 metais pirmąkart vykome į Sibirą ieškoti čia gyvenusių lietuvių ir jų palikuonių pėdsakų.

- Į Rusijos archyvus nelengva patekti ir šiaip, bet kalbant apie XX a. vidurio istoriją - durys uždarytos. Rusija pratęsė NKVD-KGB 1917-1991 m. duomenų įslaptinimo terminą iki 2044 metų. Tad dokumentai, susiję su masinėmis represijomis, neprieinami ne tik istorikams, bet ir nukentėjusiųjų giminėms. Į kokius archyvus pavyksta patekti?

- Ne viskas įslaptinta. Yra ir tokių, pavyzdžiui, 60-ųjų-70-ųjų metų dokumentų, kurie neturi grifo „slaptai“ - jie yra prieinami. Represinių struktūrų dokumentai gali būti ir Stalino, ir senesnių laikų. Kadangi Stalino laikų laikotarpis yra „uždarytas“, radome išeitį - kol kas projekte „Lietuvių Sibiriada“ nagrinėjame tik duomenis apie carinės Rusijos laikų trėmimus. Imame laikotarpį iki 1917 metų - šie archyvai prieinami. 1941-1951 m. trėmimų kol kas neliečiame, kad nebūtų kliūčių dirbti.

- Vien stalinizmo represijų laikotarpiu (1941-1953 metais) buvo ištremta, įkalinta beveik 300 tūkstančių Lietuvos žmonių. „Ant ko“ laikosi tautos genocido atmintis?

- Dar per daug emocijų, kad atsakytume į šį klausimą. Vienas Sibiro istorikas sakė: istorija prasideda po 200 metų. Iki to laiko yra politologija. Labai daug emocijų dar kunkuliuoja - mokslininkai dar negali „šaltu protu“ pažiūrėti į tą laikotarpį. Ir dėl genocido taip pat yra įvairių nuomonių. Ar iš tikrųjų tie bolševikai norėjo sunaikinti tautą? Ar, jų terminais kalbant, tai buvo „klasių kova“? Jei tauta palanki bolševikams, priima „teisingą ideologiją“, niekas jų nelietė. Turi būti atlikti rimti tyrimai iš kelių „varpinių“, pagrįsti visų pusių liudijimais, nes emocijos į klausimus neatsakys.

- Į Lietuvą iš Rusijos archyvų parvežėte nemažai istorinių dokumentų kopijų. Koks dokumentas jums buvo netikėčiausias? Koks reikšmingiausias?

- Kiekvieno žmogaus istoriją liudijantys dokumentai yra svarbūs, bet, žinoma, kai žmogus yra įžymus, svarbus Lietuvai, tai atrodo ir atradimas įdomesnis. Išskirčiau Sankt Peterburgo gimnazijos gimtazisto Antano Smetonos, vėliau tapusio Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataru, pirmuoju Lietuvos prezidentu, bylą.

- Kaip pavyko aptikti šią bylą, kurios dar niekas nebuvo radęs?

- Taip, dar niekas iš ankstesnių Sankt Peterburgo archyvų tyrinėtojų nebuvo aptikęs tos bylos. Gal taip atsitiko dėl to, jog dokumentuose buvo parašyta ne „Antanas Smetona“, o „Anton Smėtano“. Buvo nuostabu vartyti šią bylą. Iš pradžių net sunku buvo patikėti, kad taip lengvai galima pamatyti tokio garsaus žmogaus dokumentus. Abejojau, tikrinau kelis kartus, paprašiau kolegų pažiūrėti, ar tikrai Smetona, nes juk kitaip parašyta pavardė. Šiuos archyvus tyrinėti planavome su kolega VDU doktorantu Gediminu Kasparavičiumi, bet jam nepavyko išvažiuoti, tad vykau ten vienas.

- Į Sankt Peterburgo gimnaziją A.Smetona įstojo po to, kai buvo pašalintas iš Mintaujos gimnazijos Latvijoje „už carui priešišką veiklą“ (atsisakė dalyvauti pamaldose rusų kalba). Kaip jam čia sekėsi - ką atsleidė jūsų rastoji gimnazisto A.Smetonos byla?

- Įdomu, jog prašymą priimti sūnų į Sankt Peterburgo gimnaziją, parašė A.Smetonos motina. Pažvelgus į atestatą matyti, jog mokslai gimnazijoje jam nelabai sekėsi - daug trejetukų. Nesu A.Smetonos biografijos specialistas, tad galiu tik spėlioti. Gal jam nesisekė dėl vokiečių kalbos, kuria buvo dėstoma Mintaujos gimnazijoje. Kad ir koks gabus žmogus būtų, jei jis nesupranta, ką mokytojas sako, sunku perprasti dėstomą dalyką. Tad į Peterburgą galbūt jis atvyko jau su žinių spragomis. Bet tai tik mano spėlionė.

- Iš Sankt Peterburgo archyvų parvežėte ir studentiškų bylų kopijas ne vieno šiame mieste studijavusio Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro. Ką įdomaus pamatėte?

- Šiame archyve studentiškos Jono Vileišio, Stanislovo Narutavičiaus, A.Smetonos bylos jau buvo žiūrėtos. Pakankamai seniai, gal 1960 metais. Bet pastebėjau, jog lietuvių tyrinėtojų nevartytos buvo Stepono Kairio ir Jokūbo Šerno studentiškos bylos. Jos gana tipiškos: atestatas, metrika, nuotrauka. Padariau visų fotokopijas.

Įdomių faktų yra A.Smetonos, studijavusio teisę Sankt Peterburgo universitete, studentiškoje byloje. Pavyzdžiui, joje įsegta rekomendacija, kurią stojančiam į universitetą A.Smetonai, parašė garsus inžinierius, lietuvybės puoselėtojas Petras Vileišis. Daug ką pasako ir paties A.Smetonos rašyti prašymai. Matyt, žmogus gyveno skurdžiai, nes prašė pašalpos sumokėti už mokslus.

- Daug lietuvių Sibire gyveno dar iki sovietinių tremčių. Kaip jie ten atsidūrė?

- Daugiau kaip pusė rastų dokumentų, buvo susiję su tremtiniais. Įdomiausia buvo pamatyti, kokie buvo tremtinių dokumentai, savotiški jų pasai. Rusiškai jie vadinosi „Stateinyj spisok“. Tremtinys važiavo su dokumentu, kuriame surašyta viskas: amžius, ūgis, akių spalva, kur gimęs, už ką nuteistas, kur nukreiptas, kokios konfesijos, kokia šeima, kokia profesija. Tiesiog savotiškas žiniaraštis. Kalbu apie tremtinius į Sibirą po 1863 metų, sukilimo. Sukilėlius ir jų rėmėjus carinė Rusija trėmė ir po Kosčiuškos, ir po 1831 metų sukilimo. Tad Krasnojarske, Tobolske stengėmės nukopijuoti tokius „pasus“ („Stateinyj spisok“) visų žmonių, tremtų iš lietuviškų gybernijų - Vilniaus, Suvalkų ir Kauno. Faktiškai, jei atsirastų šios temos istorikas, tyrinėtojas, galėtų būti labai įdomūs tyrimai. Pavyzdžiui, kas į Tobolsko guberniją iš Lietuvos ištremtas, iš kur ir už ką. Nes Tobolske didelis dokumentų kompleksas rastas - šimtai tokių lietuvių atvyko. Įdomu skaityti ir tremtinių prašymus. Pavyzdžiui, vienas žmogus prašo ne tik išleisti į Lietuvą, bet ir pašalpos grįžti, nes neturįs pinigų.

Po 1918 m. vasario 16-osios į Lietuvą panoro grįžti daug lietuvių emigrantų, buvusių tremtinių ir karo pabėgėlių. Krasnojarske ir Tomske radome sąrašus žmonių, kurie norėjo grįžti į gimtinę. Jie atėjo į biurą, prisistatė kaip Lietuvos piliečiai. Įdomu, kad lietuvių pagal tautybę gal tik pusė jų buvo - į Lietuvą norėjo grįžti baltarusiai, žydai ir kitų tautybių žmonės.

- Kalbant apie Sibirą ir lietuvius, tinka ir žodis „kolonistai“ - ir savo noru vykome ten gyventi ar ne?

- Taip, valstiečiai savo noru važiavo iš Lietuvos XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje. Vieni važiavo į Vakarus, kiti - į Rytus. Tomsko srityje, pavyzdžiui, buvo mažiausiai trys kaimai lietuvių kolonistų - Šeduva, Baisogala ir Andrejevskis. Deja, lietuviškai sena tarme bekalba tik viena kita lietuvių palikuonė, bet ir tai jau sunkiai. Bendravau su vienos lietuvių šeimos palikuoniais. Jie pasakojo savo šeimos istoriją - esą vienas karys lietuvis tarnavo Sibire, jam čia patiko, pamatė, kad labai daug žemės, parašė giminėms laišką: ko jūs vargstat ten, Lietuvoje, be žemės, atvažiuokit čia - žemės daug, imk, kiek nori. Tai viena iš istorijų.

Buvo darbininkų, savo noru važiavusių į Rusiją dirbti, pavyzdžiui, tiesti geležinkelį, buvo pareigūnai, gavę paskyrimą čia dirbti. Vienas Tobolsko gubernatorius, pavyzdžiui, buvo gimęs Lietuvoje. Daug dvasininkų buvo, dalis jų buvo ištremti ir čia pasiliko, kiti - paskirti vyskupo. Palyginti su kaimynais, lietuviai gana gražiai gyveno, turtingai.

- Radote ir sėkmės istorijų, kai lietuviai sukūrė sėkmingą verslą, praturtėjo?

- Taip, iš dokumentų matyti, jog Sibire dirbo daug sėkmingų lietuvių verslininkų. Jie statė malūnus, pienines. Kai jau buvo nutiestas geležinkelis iki Rygos, tai daug kas pardavinėjo sviestą. Nežinau, kodėl, bet Sibiro sviestas buvo labai populiarus. Tada praturtėjo daug žmonių. Tarp jų ir lietuviai. Toks lietuvis Milinis vienas pirmųjų Tomsko srityje pradėjo net kurortų verslą, kai pastebėjo, jog čia tyvuliuojančiuose ežeruose yra ypatingo, gydomųjų savybių turinčio, purvo. Tobolske ne vienas ėmėsi medienos verslo.

Galima pasidžiaugti, jog 2016 metais Tomsko srities archyve radome Tomsko universiteto studentų, būsimųjų Lietuvos valstybės veikėjų, brolių Yčų, bylas. Martyną Yčą, vėliau tapusį tarpukario Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministru, studijuoti Tomsko universitete pakvietė vyresnysis brolis Jonas, dirbęs Tomske gimnazijos dėstytoju.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (8)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ALYTUS: Valstybės ekstremalių situacijų komisija nutarė ekstremalios padėties valstybės mastu neskelbti; vis dėlto Pramonės rajone esančioms įmonėms komisija uždraudė dirbti.
  • SPRĘS: šeštadienį Bendruomenių Rūmų nariai susirinks į Didžiosios Britanijos parlamento nepaprastąjį posėdį, kad pritartų arba atmestų naują sutartį dėl „Brexit“ sąlygų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams turėtų būti didesnės?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

 +9 +10 C

 

+10 +11 C

+15 +18 C

+14 +16 C

 

 +12 +13 C

0-2 m/s

0-4 m/s

 

0-4 m/s