respublika.lt

Kunigas A.Toliatas linki Lietuvai gydančio prisikėlimo

(150)
Publikuota: 2023 balandžio 08 12:52:20, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Algirdas Toliatas. Stasio Žumbio nuotr.

Nuostabu, kad kiekvienąkart sugrįžtantis pavasaris žmogui neatrodo kaip banalus pasikartojimas, - dažniausiai jis ištinka kaip netikėtumas. Todėl kaskart ateidami ir į Velykas, regis, renkamės į šventę, kuri nekartoja buvusios, pernykštės, bet būdama ištikima tradicijai, kaskart esti visiškai kita dėl kintančios visuomenės būties. Kunigo, Lietuvos policijos kapeliono, septynių knygų autoriaus Algirdo TOLIATO klausiame, kuo ypatingos šių metų Velykos, kokio prisikėlimo jis viliasi ir mumyse.

 

- Šiųmetis Velykų kontekstas yra labai jautrus, vis dar gyvename jausdami karo gaudesį, - sakė kunigas A.Toliatas. - Bet, suvokdami savo egzistencijos trapumą, jau nebegalime pasislėpti už įvykių arba juos išgyventi paviršutiniškai, išvengdami gelminio klausimo, kam mes esame šioje žemėje ir kokia yra Velykų prasmė. Šv.Velykų prasmė - perėjimas iš Egipto į Pažado žemę, iš nuodėmės į santykį su mylinčiu Dievu, iš savinaudos į pasiaukojimą. Pažado žemė yra Dievo patirtis, kuri gali keisti ir keičia mūsų gyvenimą. Todėl tos mūsų Velykos, nepaisant nesiliaujančio karo Ukrainoje ir bėdų, kurių apstu ir Lietuvoje, nuteikia viltingai: mes turime progą savo problemas paversti galimybėmis.

- Kristaus patirtis, Prisikėlimas toli gražu neliudija patogios, malonumais nusagstytos būties, greičiau, atvirkščiai, byloja apie išbandymus pažeminimu, išdavyste, kančiomis...

- Pirmas vaizdas, kuris sukyla, išgirdus šitą frazę, - yra baisus Ukrainoje vykstančio karo reginys. Tai didžiulė tragedija, kurios užklupti žmonės, beje, tokie pat vartotojai, kaip ir diduma visuomenės, yra pasiryžę mokėti aukščiausią kainą - aukoti savo laiką, savo karjerą ir net gyvybę dėl savo šeimos ir tėvynės laisvės. Nori nenori šitoks elgesys užgauna ne tik fronte besikaunančių ukrainiečių, bet ir kitų Vakarų civilizacijos šalių gyventojų, įpratusių gyventi pakankamai patogiai ir saugiai, jautriausias žmogiškumo stygas.

Mūsų gyvenamu laiku vykstantys žiaurumai mus išjudina ir priverčia užduoti esminius klausimus, o kas yra dorybė ir kodėl. Jeigu laisvė vis dėlto - vien patogus vartojimas, tai tokia laisve gal ir būtų galima prekiauti. Žmonių, kurie mobilizuojasi ginti savo kraštą, tampa dar labiau vieningi kaip viena tauta, laisvės supratimas yra kitoks, - šiuo atveju laisvė tikrai kainuoja labai brangiai. Juo daugiau tokių šviesių žmonių pasaulyje, tuo labiau jų pavyzdys palies kitus, ir, atvirkščiai, juo labiau toleruojame blogį, tuo labiau tas blogis kabinasi net į tuos, kurie, atrodo, tiesiogiai nėra su tuo susiję.

Jei užsimerktume prieš tai, kas vyksta Ukrainoje ir niekaip nereaguotume, tai tas blogis, ta neteisybė padarytų mus dar kietaširdiškesnius, dar labiau nutolusius nuo ukrainiečių tragedijos ir dar labiau nelaimingus.

- Girdėjau jus sakant, kad lengva pavargti daryti gerus darbus, jei juos darome iš žmogiškumo, bet ne iš tikėjimo...

- Jeigu žmogaus gerumas eina tik iš jo paties, nepalaikomas šviesos, kuri į mus ateina iš tikėjimo, jis greit pasibaigs, išseks mūsų jėgos ir kantrybė. Kai esame kupini Dievo šviesos, esame kaip mini saulės baterija, kuri pati pasikrauna. Pagaliau galime nekalbėti apie Dievą, nekalbėti apie Kristų, bet kalbėti apie principus, kurie kyla iš Dievo, tuos gerumo, sąžinės, tiesos principus, ir jais atsiremti į Kūrėją.

Kaip drugelis turi išsiplėšti iš kokono, kad susiformuotų jo sparnai, taip ir žmogaus sparnai susiformuoja, kada jam pavyksta mylėti kitą, kada pavyksta gyventi dėl kito, kai pavyksta išgyventi laisvę, kuri siekia daugiau nei asmeniniai interesai, kitaip tariant, laisvas žmogus esti tuomet, kai pats tampa kūrėju, atspindinčiu Kūrėjo šviesą.

Laisvė šioje žemėje ir yra atspindėti šviesą. Viena yra irtis valtele per vandenyną ir kita - plaukti per jo vandenis su išskleista bure, - pagautas šventos dvasios žmogus gali toliau nukeliauti nei savo rankų raumenimis galėtų. Žinoma, jeigu jo tikslas - vien auginti raumenis, galbūt burių ir nereikia. Jei gyvenama be kilnesnio tikslo, galbūt nei vėjo nereikia, nei krypties,- šiandien plūduriuoji į vieną pusę, ryt į kitą. Bet jeigu žmogaus tikslas yra kelionė, svarbu pasinaudoti visomis priemonėmis, vedančiomis tikslo link.

Kai kurie žmonės lipa į savo sielos kalną, kai kurie nelipa arba mindžikuoja apačioje. Bet jeigu leidiesi į šią kelionę, jeigu tu keliauji į aukščiausią kalną, tavo gyvenimo kalną, pavadinkim, tai argi atitinkamai nepasiruoši, suvokdamas, kiek tavęs laukia iššūkių toje kelionėje, kiek nusivylimų, sunkumų ir įvairių neplanuotų dalykų, ar tu nepasiruoši fiziškai, dvasiškai?

- Nacionalinės premijos laureatas poetas Rimvydas Stankevičius sako, kad be tikėjimo pasaulis jam būtų baugus, pavojingas ir beviltiškas...Turbūt žmogui reikia didelio sukrėtimo, kad imtų pritarti tokiems žodžiams?

- Žinote, kada žmonės į gyvenimą pažvelgia kitu žvilgsniu? Labai dažnai, kai susiduria su nelaime, iššūkiu, savo arba artimiausių žmonių liga. Tada ateina supratimas, kad kasdienis maratonas - darbas, karjera, pinigai - nėra svarbiausi jo gyvenime, kad nykstant jo ar brangiausių žmonių sveikatai tai visiškai nebedžiugina. Tada žmogus susimąsto, o kas gi yra esminio jo gyvenime. Kas yra svarbiausia.

Tiesiog kartais nutinka taip, kad žmonės taip įsitraukia į kasdienybės rutiną, kad tik elektrošokai juos tegali pažadinti. Tai, žinoma, nereiškia, kad vienintelis būdas prabusti ir pasižiūrėti plačiau - yra jų daliai tekę sunkūs išbandymai. Nebūtinai. Yra žmonės, kurie ir be jokių elektrošokų į savo gyvenimą ima ir pažvelgia plačiau, nes bet kokio pokyčio variklis yra nepasitenkinimas. Juk išradimų poreikis dažniausiai irgi kyla iš nepasitenkinimo, iš kažko trūkumo (kai žmogus pavargo skalbti rankomis, išrado skalbimo mašiną). Ieškojimas problemų sprendimo būdų, išeities dažniausiai ir nuveda į naujų dalykų atradimą.

Ir dvasiniuose dalykuose galima įžvelgti tą patį: kada žmogus susiduria su problemomis, su kokiais nors iššūkiais, tada pradeda ieškoti, kas yra svarbiausia ir kas galėtų palengvinti jo sunkią būtį. Mūsų gyvenimo tikslas yra tapti šviesiais, ir tai yra didžiulis iššūkis, kuris reikalauja mūsų vidinių pastangų ir pagalbos iš Anapus. Kai žmogus lieka tik su savimi, siaurumoje, labai tikėtina, jis ir suksis savo interesų ratuku. Gal jis ir nebus blogas žmogus, nieko bloga aplinkiniams nedarys, bet jo kelionė nesieks toliau nuosavo kiemelio, o Dievas mus kviečia šitoje kelionėje daug toliau, jis nori mums dovanoti sparnus.

- Kuo tikėjimas gali patraukti šių dienų žmogų, mylintį save ir norintį švęsti gyvenimą?

- Vienas gydytojas yra gražiai pasakęs: mano misija materiją sudvasinti, o dvasią materializuoti, - materialiems dalykams suteikti naują dvasinę prasmę. Kitaip sakant, materializuoti mūsų kalbėjimą apie ištikimybę, meilę, pasiaukojimą, nes jeigu jų neįkūnijame savo aplinkoje, jie lieka tik gražia teorija. Kadangi žmogus yra ne tik dvasia, bet ir kūnas, neįsikūnijanti dvasia tampa nepaveiki. Ji nekeičia mūsų gyvenimo. Ji neužkerta kelio kraštutinumui, kai vartotojiškumas užvaldo žmogų ir jis tampa vien kūniškų reikmių tenkintoju. Kai žmogus įstringa tokioje stadijoje, kūno ir dvasios darna negalima.

Turbūt visais istorijos laikais buvo toksai bangavimas, kai žmonija tai nutolsta, tai priartėja prie dorybių, tampančių kone civilizacijos išlikimo sąlyga ar net garantija. Juk negali iškirsti visų miškų: tik laiko klausimas, kada miškų kirtimas taps medžių atsodinimu. Vakarų pasaulis šiandien kaip laivas audroje yra blaškomas įvairiausių iššūkių: nuo pasaulinio karo grėsmės, pandemijos padarinių iki finansinės suirutės, ir šių išbandymų fone kone kiekvienas priverstas susimąstyti ir asmeniškai išgyventi vertybinius svyravimus.

- Kokio prisikėlimo linkėtumėte tėvynainiams ir visai Lietuvai Šv. Velykų proga?

- Norėčiau palinkėti autentiško ir tikro virsmo. Mūsų, Lietuvos valstybės, himnas yra labai gražus, į jį įpintas sąvokas „meilė", „tiesa", „šviesa" kartojame ne tik giedodami, tad labai norėtųsi, kad jie neliktų vien tik žodžiai, lozungai. Viena vertus, jie taip lengvai ištariami, bet, kita vertus, ir labai greit pamirštami, mums įsiveliant į tuščius konfliktus, vienas kito žeminimus ir pan., - lengvai išduodant dorybes, kurių niekieno neverčiami ilgimės ir patys.

Na, o labiausiai linkėčiau visiems žmonėms susitikimo su Dievu, na, ne tokio, kuris apsiriboja apsilankymu bažnyčioje per Verbas ar Velykas, - linkėčiau gydančio virsmo, kuris atlaisvina kietą negerumo gumulą gerklėje ir leidžia mums lengviau alsuoti.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
121
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (150)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s