K.Subačius: Tikiu lietuviškų genų stiprybe

2011 gegužės mėn. 07 d. 07:00:03 Perskaitė 3093

Knygų apie Sūduvos istoriją autorius, kultūros puoselėtojas, aktyvus Marijampolės miesto bendruomenės narys Kęstutis Subačius apgailestauja, kad visuomenė išgyvena dvasinių ir kultūrinių vertybių perkainojimo metą, kurio pasekmės bus juntamos dar ilgai. “Pagrindinės į šią koliziją atvedusios priežastys yra didžiulė emigracija, Lietuvos valstybės suvereniteto atidavimas Europos Sąjungai ir Lietuvos etinės kultūros pamatų ardymas”, - sako K.Subačius.

- Iki 1990-ųjų daugiau nei dešimtmetį vadovavote Marijampolės (tuometinio Kapsuko) vykdomajai valdžiai. Miestas per tą laiką neatpažįstamai pasikeitė, įgijo respublikinio pavaldumo miesto statusą. Vėliau viskas ėmė nykti, žmonės prarado norą tvarkytis, gražintis. Kodėl taip atsitinka?

- Man labai sunku matyti ne užgyvenamą, o nugyvenamą miestą. Jeigu parko 20 metų neprižiūrėsi, jis sulaukėja, takai sunyksta. Miesto priežiūros kultūra yra žema ne tik Marijampolėje. Visoje šalyje egzistuoja tokia kaimo filosofija: “Pasodinai medį, ir tegul jis auga, užaugs. Žalioji statyba yra labai subtili, reikalauja daug dvasinio ir meninio įsijautimo. Žalioji statyba yra amžinoji statyba. Mes pamiršome, kad žmogus, kuriantis aplinką, su ja susitapatina, pasijunta atsakingas. Kai to nėra, jis gali virsti vienu iš naikintojų. Želdiniams kurti išleisdavome nedidelius pinigus, dabar dejuojama, kad nėra pinigų. O kur visuomenė? Tik prieš dvejus metus susigriebta, kad pavasarį vėl reikia talkas rengti. Talkų mastai vis dar per maži. Mūsų politikai prarado suvokimą, kad tradicijos ir įpročiai formuojami ilgus dešimtmečius, paskelbė, kad talkos yra sovietinis reliktas, ir jų atsisakė. Kita vertus, per du dešimtmečius pasikeitė visuomenė ir jos struktūra. Žmonės buvo įpratę viską per kolektyvus spręsti, net savo ištuokos reikalus. (Juokiasi.) Dabar kolektyvų nebeliko, nebėra kur spręsti. Tai galėtų atlikti bendruomenės, bet bendruomenės dar nesukurtos. Liko vakuumas, atsakomybės ugdymas paliktas savieigai.

- Daug metų kūrėte miestą. Visi prisimena tą laikotarpį su ilgesiu, vadina Subačiaus laikais. Dabar vėl pastebimas sambrūzdis. Kūryba vyksta už didelius Europos pinigus, beveik nuo nulio. Tuo ne visi džiaugiasi. Didesnė dalis kritikuoja, sako, kad milijonai bus išmesti, grožio ir skonio nematyti, miestas dvelkia Kinija.

- Palietėte man labai skaudžią temą - silpną kūrybinį potencialą. Marijampolėje tas kūrybinis potencialas atsiskleidė statant aikštę, klojant gatves ir kitur. Įgyvendinant tokias grandiozines užmačias kūrybinės architektų pajėgos turėjo būti aukštesnio lygio. Man rodos, savivaldybė padarė ne viską, kad būtų pasitelkti kūrybingesni architektai, iš to būtume tik laimėję. Ne pinigai esmė, pinigų buvo sočiai. Man atrodo, kad tai ne tik Marijampolės, bet ir visos šalies bėda, gabių architektų trūksta. Gal turint tokius didelius pinigus kaip Marijampolėje buvo galima ir užsienio architektų pasikviesti? Brangiai atsiėjusioje miesto aikštėje nematau derančios visumos santykio. Yra daug projektavimo broko. Suprantu, kad projektuotojai atėjo konkurso būdu, bet konkursai, ne paslaptis, gali būti įtakingų žmonių valdomi.

Savęs klausiu, ar čia reikėjo tuos milijonus sukišti, reikėjo daugiau sutvarkyti ir aplink aikštę. Galbūt reikėjo ieškoti būdų, kaip su tais ne tik Europos, bet ir mūsų pinigais daugiau padaryti. Miestas byra visais kampais. Sakysite, kodėl aš tų problemų nekėliau, kol buvo laikas? Ir dar kaip kėliau, bet manęs niekas prie to pradėjo nebeprisileisti, todėl ir nežinojau, kas vyksta. Skaudžias problemas keliame ne todėl, kad savo žemės ar miesto nemylime, o todėl, kad būtent mylėdami norime mažiau padaryti broko. Kai su kokiais valdininkais šnekiesi, jie net nesuvokia, ko iš jų nori.

- Žmonės kraunasi lagaminus ir lekia ten, kur švariau, sočiau, kur nėra lietuviškų intrigų. Galbūt mums nereikėjo stoti į Europos Sąjungą, visi būtų gyvenę savo namuose?

- Mūsų politikai klaidingai suprato, mūsų ten laukia. Europos Sąjunga - ne labdaros organizacija, kur saldainiai veltui byra. Europos ekonominė koncepcija yra pagrįsta nauda, o mūsų politikai neįžvelgė, kad čia vyraus negailestinga konkurencija be sentimentų. Europai yra naudinga gauti darbo jėgos, kurios ji pati neaugino. Jiems tai yra kapitalas, ir mes jiems duodame tą kapitalą. Jeigu mūsų politikai prieš septynerius metus būtų tai suvokę, būtų galėję derėtis: “Mūsų žmonės jums kurs pridėtinį produktą, atiduokite mums bent pusę to, ką jie uždirba. Kol kas mes neturime kito kelio, todėl juos išleidžiame”. Už tuos pinigus būtume galėję remti savo kultūrą, stiprinti sveikatos sistemą, švietimą, nereikėtų varganų pensijų iš pensininkų atiminėti. Blogai gyvename ne todėl, kad premjeras yra blogas. Politinės klaidos atsieina brangiausiai. Todėl mes ir atsidūrėme aklavietėje, kad pusė milijono lietuvių stato ne Lietuvą, o Europą.

- Europoje niekas nepripažįsta, kad mūsų žmonės jiems gera daro. Jie sako: niekas čia jūsų neprašo, galite ir nevažiuoti.

- Čia ir yra paradoksas. Apsiribojama idiotiška demagogija: tu laisvas, tu ir skrendi, bet kam tada reikalinga valstybė? Tam, kad tvarką palaikytų, spręstų klausimus, kurių vienas asmuo negali spręsti. Valstybėje turi būti sistema ir ta sistema turi dirbti atitinkamai. Viskas turi būti - ir laisvė, ir važiavimai, bet nesuvokiama, kad mes prarandame pinigus ir negalime suteikdami valstybės stipendiją parengti architektus, kurie išmoktų klaidų nedaryti, mokslininkus, kuriems galėtume mokėti tiek, kiek jie gauna svetur. Užtat ir Anglija užaugino savo bendrąjį produktą, gavusi tokias darbo jėgos įplaukas.

- Nepasimokome, vis dar norime dar daugiau to savo turto Europai įbrukti? Ką tik vos neatidavėme užsieniečiams savo brangiausio turto - žemės.

- Politikai, turintys buitinį suvokimą, yra mūsų nelaimė. Demokratija gerai, bet dabar tą demokratiją vykdo klonuotos partijos. Daug yra politikų, kurių regėjimo laukas vos stalo pločio. Pasidavėme vertybių nuvertėjimui. Mūsų partijos pamėgo žodį “politikas”. Savivaldybės klerkas jiems - politikas. Politikai yra valstybės asmenys, kurie tikrai daro politiką, o kiti yra tarnautojai.

Visuomenė - gyvas organizmas, kuris gyvena savo laike. Kokios yra viršūnės, tokia yra ir visuomenė. Mūsų valdininkija yra pasipūtusi, o pasipūtimas augina biurokratiją. Ne tik ministerijos, bet ir savivaldybės pradėjo užsitverti tvoromis, duris sargais apsistato, kad tik pas valdininką būtų sunkiau prasibrauti. Suprantama, tvarka turi būti, bet nereikia peržengti rėmų. Valdininkai turėtų džiaugtis, kad tik pas juos ateina piliečiai. Blogai valstybėje, kai nėra politikos perimamumo. Jeigu vieni priėmė sprendimą, kiti turi jį tęsti, o ne griauti ir statyti iš naujo. Tai griauna ne tik moralę ir kultūrą. Dvasinė kultūra išugdoma labai subtiliai.

- Gal lietuviai išties pasmerkti ištirpti svetimuose kraštuose? O kaip tada Lietuva?

- Pasaulio istorija rodo, kad tautos ištirpsta. Spaudžiamos globalizacijos, asimiliuojasi kultūros. Yra pavojus Lietuvai ištirpti, ir mus reikia daug daryti, kad nesunyktume. Tas nebe lietuvis, kuris 20 metų pragyveno užsienyje ir nebesvajoja čia grįžti. Tie, kurie čia vargą vargsta, yra tikri lietuviai. Esu optimistas, tikiu savo tauta, jos išlikimu, bet kančių ji patirs daug. Savo optimizmą grindžiu labai sena mūsų tautos kultūra. Mūsų archeologai prisikapstė, kad pamario kultūra, kuri gyvavo prieš 5-6 tūkstančius metų, buvo labai išsivysčiusi ir kad ta kultūra įrašyta mūsų genuose. Tai pasireiškia darbštumu, veržlumu. Ta kultūra gyvavo užrašyta vandenvardžiuose - juos dabar studijuoju ir tikiuosi, kad tai suguls į knygos apie Sūduvos istoriją tęsinį. Ta kultūra vėlesniais amžiais buvo veikiama žalingų procesų ir mus, kaip tautą, smarkiai apnaikino. Ir vis dėlto po visokių nuosmukių XIX amžiuje kilo Lietuvos atgaivinimo sąjūdis. Jis buvo pažadintas per mūsų senovę ir atgaivintas tiek, kad net valstybę sukūrėme.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net