respublika.lt

Klerkų tūpsnis pinigams visas tekstasnuotraukos (20)

2020 birželio mėn. 14 d. 13:35:00
Danutė ŠEPETYTĖ

Kaip gerai pastebėjo vienas žmogus, šiandien Garbę, Tautiškumą, Dievą ir Tėvynę keičia nauda, interesų grupė, pinigai, Europos Sąjunga. Štai jums pastaroji šio teiginio iliustracija - pagal naują tvarką, kurią patvirtino Kultūros ministerija, restauratoriaus darbą pirmiausia turės vertinti ne šios srities profesionalai, bet objekto, kuriame jis darbavosi, šeimininkas, valdytojas, ar, paprasčiau tarus, verslo atstovas. Kitaip sakant, Kultūros ministerija, turinti kryžiumi gulti už kultūrą, ją, šiuo atveju, paveldą, linkusi aukoti pinigams. Apie tai sutiko pasikalbėti restauratorė, paveldosaugininkė Gražina DRĖMAITĖ ir Vilniaus dailės akademijos profesorius, Restauratorių sąjungos valdybos narys, aukščiausios kategorijos restauratorius Juozas Algirdas PILIPAVIČIUS.

×
nuotr. 5 nuotr.
Stasio Žumbio ir asmeninio albumo nuotr.

 

- Sunku įsivaizduoti, kaip tokia eilutė galėjo rastis tokį aprašą kurpusio kultūrininko galvoje. Kodėl reikėjo keisti buvusią tvarką?

G.DRĖMAITĖ. Diduma Lietuvoje vykstančių reformų vien tik trukdo sąžiningai dirbantiems žmonėms. Ir šitos „nuostatos“ sukiršino restauratorių bendruomenę, sudrumstė ramybę, taip reikalingą darbui. Bet kiekviena valdžia nori sužvaigždėti.

J.A.PILIPAVIČIUS. Pradėsiu nuo to, kad per 30 Nepriklausomos Lietuvos metų buvo du bandymai atsisakyti kultūros paveldo apsaugos vyriausybės lygmeniu. Pirmasis buvo maždaug 2003 metais. Tada išėjo vyriausybės nutarimas, siūlantis, kad paveldosauginiai reikalavimai kultūros vertybėms būtų tik rekomendaciniai. Tas nutarimas vadinosi „Dėl verslo sąlygų gerinimo“. Nusprendus, kad kultūros paveldo apribojimai yra trukdis statybų verslui, vyriausybės nutarime buvo pasiūlyta kultūros vertybių apsaugos reikalavimų atsisakyti. Ši nuostata turėjo būti įtvirtinta naujoje nekilnojamojo paveldo apsaugos įstatymo redakcijoje. Kai šitas nutarimas pasiekė Kultūros ministeriją, aš dirbau patarėju kultūros paveldo klausimais. Ūkio ministerija mus nuolat atakavo raštais, kaip vykdomas vyriausybės nutarimas, o aš rašydavau atsakymus. Suprantama, tai buvo akių muilinimas, mes nutarimo nevykdėme. Antrasis bandymas įvyko maždaug prieš porą metų jau dabartinės valdžios iniciatyva. Buvo parengta kultūros paveldo pertvarkos koncepcija; tokį pažadą „valstiečiai“ paskelbė prieš ateidami į valdžią. Žinoma, kultūros paveldo sistemoje reikia daug ką tvarkyti, bet išėjo viskas atvirkščiai: vėl pabandyta po šia priedanga atsisakyti kultūros paveldo apsaugos, šias funkcijas perduodant savivaldybėms.

G.D.
Nesunku įsivaizduoti, kas lauktų paveldo, turint prieš akis Vilniaus pavyzdį, kur meras R.Šimašius, švelniai tariant, nerodo pagarbos paveldui. Vien Žaliojo tilto skulptūrų, esančių nacionalinės reikšmės kultūros vertybių sąraše, nukėlimo atvejis, nekalbant apie savavališkumą memorialinės K.Škirpos lentos nukabinimo atžvilgiu, yra daugiau negu iškalbinga jo charakteristikos žymė.

J.A.P. Savivaldybės irgi traukiojo pečiais - joms stinga ir resursų, ir kompetencijos, juo labiau kad Lietuvoje esama pasaulinio lygio paveldo ir valstybinio lygio paveldo, už kurį atsakingas kultūros ministras. Abu bandymai atsikratyti paveldo apsaugos buvo daromi statybų verslo interesais. Paminklosauginė visuomenė visą laiką priešinosi panašiems bandymams, užgesinom ir vieną, ir kitą. Dabar jis transformavosi ir įgavo net ne įstatymo, o poįstatyminio teisės akto lygmenį. Jame parašyta, kad dabar kultūros vertybes gali restauruoti ne tik restauratoriai, kaip teigiama įstatyme, bet ir fiziniai bei juridiniai asmenys, su kuriais atestuotus restauratorius saisto darbiniai įsipareigojimai. Ką tai reiškia? Ogi, kad užtenka įmonei įdarbinti vieną restauratorių ir ji gali gauti užsakymą, kurio vertė 10-15 mln.eurų, nors statybos įmonė nieko bendra neturi su restauravimu. Pagal teisėkūros principus taip negalima daryti: ko nėra įstatyme, to negalima įtvirtinti poįstatyminiu aktu.

G.D. Iki šiol buvo tokia tvarka: restauratorius negali pradėti dirbti be Restauravimo tarybos leidimo ir kai jis padaro savo darbą, turi jį priimti Restauravimo taryba. Ją, sudarytą iš aukščiausio lygio profesionalų, tvirtindavo kultūros ministras. Restauratorių sajungą įkūrėme 1990 metais, penkerius metus buvau pirmininke; ji vienijo vien restauravimo specialistus. Tačiau laikui bėgant sąjunga pajuto didelį architektų spaudimą, jie teigė irgi esantys restauratoriai, nors restauruoti reiškia atkurti tai, kas buvo, naudojant tas pačias medžiagas. Architektai neišvengiamai atlieka tam tikras korekcijas pagal to laiko poreikius, pvz., įvesdami į paveldo objektą vandentiekį arba vietoj duobės įrengdami tualetą. Na, o kai į Restauratorių sąjungą įkėlė koją architektai, pradėjo spraustis ir valdininkai, ir Diana Varnaitė, buvusi kultūros paveldo departamento vadovė, ir Vitas Karčiauskas, kultūros paveldo Vilniaus skyriaus vedėjas, ir kiti panoro būti restauratoriais. Jei manytumėte, jog ta makalynė naudinga paveldo ar valstybės, Lietuvos, naudai, labai klystumėte. Naudai tų, kurie tikisi tokiu būdu lengviau prieiti iki užsakymų.

- Grįžkime prie šių dienų Kultūros ministerijos paslaugos verslui. Kodėl nevalia restauravimo darbų kontrolės patikėti verslui, regis, aišku net vaikams. Ir vis dėlto?

J.A.P. Yra du momentai: viena, už paveldo apsaugą atsako kultūros ministras, antra, kultūros paveldas yra nacionalinė vertybė ir už jį atsakinga valstybė. Tad ne privataus asmens, bet valstybės, rankose turi būti visi svertai, leidimai, priežiūra, kontrolė. Tai galime matyti ir Konstitucijos lygmeniu - atsakomybė už kultūros paveldą uždėta valstybei. Per tarptautines konvencijas, tarptautinius susitarimus ir pan., - visur valstybė yra atsakinga už kultūros paveldą.

G.D.
Kultūros paveldas yra vienas iš nacionalinio saugumo garantų , tad būtų nusikalstama apie restauravimo darbų kokybę spręsti suinteresuotam asmeniui. Vargu ar galima tikėtis objektyvumo iš asmens, kurio vienoks ar kitoks sprendimas gali pakreipti pinigų tekėjimą jam palankia linkme.

J.A.P. Sakysime, galima užsidėjus restauratoriaus kepurę, iš biudžeto užsiprašyti trigubai daugiau lėšų ir jas paskirstyti savo nuožiūra, nutraukiant nuo restauravimo (aš vis apie meną kalbu) ir tam tikra prasme surišti restauratoriui rankas - juk priduodamas darbus jis privalės gauti rašytinį valdytojo sutikimą.

- Turėjot progos išsakyti savo būgštavimus ministerijos valdininkams?


J.A.P. Turbūt nesikalbėjimas ir nesusikalbėjimas yra pagrindinė ir vien tik Kultūros ministerijos bėda... Tas užsidarymas nuo visuomenės, arogancija ypač išryškėjo karantino metu: piketai draudžiami, visuomenė sėdi ar dirba nuotoliniu būdu, jos balso negirdėti, ji užčiaupta. Kai pats dirbau ministerijoje, bet koks žmogus bet kada galėjo užeit pas ką nori. Dabar niekur nebeprasibrausi - visur kodas, skambutis, budintis...

- Prisimenu, prisimenu, toks ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson palikimas.

J.A.P. Ji sudarkė ministerijos tvarką: visas funkcijas paskirstė viceministrams, sau pasilikdama vien reprezentaciją. Bet kokiu paveldo klausimu sakydavo nieko nenorinti girdėti: jis jos nedomina, eikit pas viceministrą Renaldą Augustinavičių.

G.D. Žinot, kokia didžiausia Lietuvos nelaimė? Kompetencijos stoka. Visur, kur tik nepažvelgsi.

- Dar didesnė nelaimė, kad daugelis to nežino.

G.D. Ant Šiuolaikinio meno centro sienos parašyta: kiekvienas yra menininkas, tik jis nežino.

J.A.P. Restauratorių sąjunga yra prirašiusi daugybę raštų Kultūros ministerijai. Paprastai po jų būna arba tyla, arba atsirašymas. O teisės aktai išleidžiami be jokio kultūros bendruomenės aptarimo.

- Įdomu, kas mūsų valstybėje gina kultūrą, jei tam pašaukta Kultūros ministerija, kaip matome, jos negina?

J.A.P. Kultūra nėra vienalytis reiškinys: yra profesionalioji kultūra, arba menas, ir etninė kultūra.Tiktai tos tautos, kurios turi savo valstybes, turi savo profesionalųjį meną, tos tautos, kurios neturi valstybės, psižymi tik etnine kultūra. Daugelyje valstybių likusi tik aukštoji kultūra, ji yra elitinė, tik daug įvairesnė, negu norima mums įpiršti. O siekiančioje kaip galima greičiau sueuropėti Lietuvoje šiuo metu daromas labai didelis spaudimas etninei kultūrai, kaip ir visam kam, kas siejasi su tautiškumu, stengiantis ją nustumt, eliminuot. Tai rodo valstybės finansavimo politika, pirmenybę teikianti tarptautinio lygmens kultūros formoms. Kultūros minsterijoje, prisimenu, net neprasižiok blogai dėl ŠMC, - jam visuomet bus skirtas finansavimas. Ir net neklauskite, kodėl jiems patalpos geriausios, kodėl jiems geriausi rūmai…

G.D.
Vladas Drėma kadaise kalbėjo, jog Sapiegų rūmai Antakalnyje - geriausia vieta prezidentūrai. Ar jis galėjo pagalvoti, kad jie bus atiduoti ŠMC? Lietuvos valdžios tingumas ar nenoras tokį architektūros paveldą panaudoti pagal jo svarbą Lietuvos kultūrai yra didžiulė valstybės gėda.

J.A.P.
Nieko neturiu prieš vadinamąjį šiuolaikinį meną, tačiau jis yra tik viena medalio pusė. Ne jis sudaro Tautos pagrindą išlikt, pratęsti egzistenciją. Tad atsakant į klausimą, kas mūsų valstybėje gina kultūrą, daugeliu atvejų kaip pagrindinę atramą matau žmonių, labai dažnai nežinomų, bet didelių pasišventėlių kaimuose ir miesteliuose veiklą. Jie kuria muziejėlius, dirba, buriasi į saviveiklą, - nacionalinė kultūra daugiausia ir laikosi tokių žmonių pastangomis.

- Kaip manote, poįstatyminiai aktai dėl restauravimo tvarkos tokie ir pasiliks?


J.A.P.
Valstybinė kultūros paveldo komisija dėl kultūros ministro patvirtinto kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo tvarkos aprašo kreipėsi į Kultūros ministeriją bei Vyriausybę, siūlydama pašalinti nuostatas, prieštaraujančias Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymui. Poįstatyminio akto pataisos tėra vien noro įsigilinti ir geranoriškumo siekis. Gaila, kad tik iki 2000-ųjų Lietuvoje truko rimtos teisėkūros laikotarpis. Kultūros paveldo srities įstatymai buvo trumpesni ir aiškesni, konkretesni. Na, o paskui prasidėjo procesas, kai juos pradėta nuolat keisti, siekiant kuo didesnės asmeninės naudos ir, kalbant apie valstybės valdymą, Nepriklausomos Lietuvos trisdešimtmetį priėjome jau sėkmingai sugriovę, tikriausiai, pusę to, ką buvome visai neblogai padarę.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (20)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar esate patenkinti pirmaisiais metais, nugyventais prezidentaujant G.Nausėdai?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar vis dar mintyse eurus verčiate į litus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +11 C

+12 +13 C

 

+16 +17 C

 +18 +20 C

+16 +19 C

 

+19 +21 C

0-3 m/s

0-4 m/s

 

0-5 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.1286 PLN - 4.4765
RUB - 80.4584 CHF - 1.0624
GBP - 0.8992 NOK - 10.6885

Nuorodos