Į odą įaugusi aktoriaus Arūno Sakalausko profesija

2013 rugsėjo mėn. 27 d. 16:29:18 Perskaitė 2139

Aktoriaus Arūno Sakalausko pristatyti nereikia niekam. Sakoma, kad jis - vienas iš nedaugelio Lietuvos aktorių, kuris galėtų išgyventi iš kuklaus teatro atlyginimo - tiek daug vaidmenų jis sukūręs (tiesa, išgirdęs tokius žodžius, nusijuokė ir paklausė "o kas gi taip sako?"). Paklaustas, ar yra Lietuvoje teatrų, kuriuose jis nevaidina, susimąsto, nusišypso ir atsako, taip - yra. Keli. Šį kartą Arūnas Sakalauskas - Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklyje "Mano tėvas - Agamemnonas" (rež. Konstantinas Bogomolovas). Aktorius pasakoja apie tai, kaip nelengva išeiti iš komforto zonos.

- K.Bogomolovo teatro samprata sunkiai telpa į mums įprastus rėmus. Antiteatras - taip savo kūrybos braižą apibūdina režisierius. Kaip jūs pats vertinate tokį savotišką jo iššūkį aktoriams ir žiūrovams?


- Režisieriaus kūrybos braižas tikrai yra kitoks. Man patinka, kaip jis mato teatrą, nors tas suvokimas mums neįprastas. Kalbant apie meną, teatras yra viena konservatyviausių sričių, todėl labai sunkiai ir lėtai keičiasi: vaidiname tą patį per tą patį. Tam daro įtaką ir tai, kad aktoriaus instrumentas yra jo kūnas, o nuo jo niekada nepabėgsi. Todėl būna, kad sukiesi ratu - kalbu apie save. Man visada atrodė, kad kiekvienas vaidmuo yra iššūkis, kad kaskart viską pradedi nuo nulio. O iš tiesų, pasirodo, kad tu seniai apaugęs kerpėm: žinai, ką reikia daryti, esi viską išmokęs. Kadangi šiek tiek tingi, tai viską susidėlioji taip, kad jaustumeisi patogiai. Čia truputį paverki, ten truputį parėkauji ir viskas.

Šį kartą to daryti nereikėjo, atvirkščiai - reikėjo nedaryti nieko. Užtat repeticijų metu supratau, kaip aktoriaus profesija (jei tai galima vadinti profesija) įauga į odą. Staiga supranti, kad nebesugebi scenoje tiesiog būti. Teatras yra toks dalykas: jo kaip ir nėra. Tai - momentinė magija, kurios nei nufilmuosi, nei nufotografuosi. Tuo momentu veiksmas scenoje tiesiog įtraukia žmogų ir susuka galvą.

- Turbūt kiekvienas režisierius aiškiai žino, koks turi būti teatras, o aktoriui nuolat reikia prisitaikyti. Tarkime, kuo skiriasi Rimo Tumino spektaklis "Revizorius" ir Konstantino Bogomolovo "Mano tėvas - Agamemnonas"?

- Visi ir visą laiką turi ir gina savo poziciją - režisieriai, aktoriai, nesvarbu kas. Ir tokia yra mūsų teisė. K.Bogomolovo spektaklyje yra įtampos, nes turi nuolat save kontroliuoti - pajusti, kai pradedi vaidinti, kai išlenda seni įpročiai ir tada stabtelėti. Kita vertus, nors režisierius sako, kad tai - antiteatras, žodžio "teatras" jis neišmeta. Taigi nors R.Tumino teatras yra visiškai kitoks - ryškūs personažai, jausmai, emocijos, abiejuose spektakliuose yra kažkas nepaaiškinama. Štai mano personažas "Revizoriuje" Chlestakovas pjesėje aprašytas kaip gudrus sukčius, o spektaklyje jis, net sunku paaiškinti kodėl, - visai kitoks, liūdnas. Be to, "Revizorius" vėl gimsta iš naujo, nes keičiasi kai kurie jame vaidinantys aktoriai.

- Koks yra jūsų personažas spektaklyje "Mano tėvas - Agamemnonas"?

- Aš nežinau. Užmuškit mane - aš nežinau. Jis yra Odisėjas, Agamemnonas, kažkoks vyras - į tai aš nesigilinu. Jis yra tai, ką jūs matote.

- Vadinasi, viskas priklauso nuo žiūrovo, ką jis pamatys, tas ir bus?

- Taip. Sakau atvirai - aš nežinau, iš kur atėjau, aš tik pasakoju istoriją. Neužduodu sau tokių klausimų - niekad to nedariau, tai nėra pirmas toks spektaklis. Konservatorijoje mokėmės, kad reikia pasirašyti savo personažo biografiją, koks jis yra, kaip gyvena. Niekada į tai nekreipiau dėmesio, nes scenoje to vis tiek nesimato - bergždžias darbas. Žiūrovas aktorių mato čia ir dabar. Ką iki tol jis veikė ar mėgo, yra visiškai nesvarbu - ar ant arklio į sceną atjojo, ar atbėgo, ar mašina atvažiavo - tai reikšmės neturi. Jis gali pasakyti "atskridau kosminiu laivu" - tada taip ir bus.

- Spektaklio tema - tėvai žudo savo vaikus - įprasta mūsų scenose?

- Prasmių čia daug: tėvai žudo vaikus, vaikai žudo tėvus, visi žudom vieni kitus. O iš tiesų, tai gyvenam ir juokiamės: žudo va čia, šalia, už kelių tūkstančių kilometrų, cheminiu ginklu. Grasina mums, kad užims Pabaltijį, o prezidentė sako, kad galima iš tokių kalbų pasijuokti. Bet žmogų, kuris tai pasakė, nuolat renka dvylika milijonų žmonių - jo partija turi tokį elektoratą ir tai man visai nejuokinga, ypač jeigu vieną dieną toks žmogus ateis į valdžią. Bet gyvenimas toks. Abejingumas yra mūsų saugiklis.

- Kas yra šio spektaklio žiūrovas arba, kitaip tariant, kam geriau neiti žiūrėti šito spektaklio?


- Tiems, kas nori pasilinksminti, geriau ir neiti. Nors kas turi labai aiškų klasikinį teatro supratimą, tas gali eiti pasijuokti iš kitokio požiūrio į teatrą - jiems tai irgi atrodys kaip komedija. Man atrodo, šitas spektaklis nieko neteigia, jis tiesiog kalba pats, mąsto pats, atskirai nuo žiūrovo. Ir, jeigu žiūrovas nori, jis gali mąstyti kartu su juo. Gali ir nemąstyti.


Spektaklis "Mano tėvas - Agamemnonas" - rugsėjo 29 d. ir spalio 17, 23, 28 dienomis Vilniaus mažajame teatre

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net