G.Kuodytė - puolęs J.Ivanauskaitės angelasnuotraukos

2011 lapkričio mėn. 05 d. 12:01:50 Perskaitė 5672

Šiandien Šv. Kotrynos bažnyčioje - neeilinė premjera - pagal Jurgos Ivanauskaitės pjesę, išleistą po rašytojos mirties, pastatytas spektaklis „Bomba, arba Ariel“. Pagrindinį vaidmenį jame sukūrė Gabrielia Kuodytė. „Vaidmuo pataikė man tiesiai į širdį. Jis - be galo artimas. Tokio dar nebuvau turėjusi“, - tikina aktorė.

- Gabrielia, ar dėl neįprasto jūsų vardo nekildavo keblumų?

- Tėtis tokį vardą man sugalvojo. Gabriela jam skambėjo lenkiškai ar rusiškai, lietuviško - Gabrielė - nenorėjo, tad sugalvojo Gabrielia. Pradžioje į jį niekas nekreipdavo dėmesio, kol nereikėjo pildyti dokumentų. Nuo mokyklos laikų mane vadindavo Gabriele, netgi spektaklių afišose su klaida jį rašydavo. (Šypsosi.) Bet vėliau pradėjau didžiuotis savo išskirtiniu vardu. Tačiau bėdų dėl to niekada neturėjau.

- Sukūrėte puolusio angelo vaidmenį spektaklyje „Bomba, arba Ariel“, pastatytame pagal rašytojos J.Ivanauskaitės pjesę. Tai vienas pirmųjų teatro spektaklių pagal rašytojos kūrybą. Ruošdamasi tokiam išskirtiniam vaidmeniui ar nejautėte spaudimo, juk ant pečių gula didelė atsakomybė?


- Apie tai net nebuvau susimąsčiusi. Kažkada, man atrodo, pagal jos pjesę spektaklį yra pastatęs Gytis Padegimas. Tačiau tai aš sužinojau tik dirbdama su „Bombos, arba Ariel“ režisiere Rita Urbonavičiūte. Net gėda prisipažinti - nežinojau, kad J.Ivanauskaitė rašė pjeses. Nors perskaičiau visus jos romanus ir esu didelė jos gerbėja, nežinojau, kad yra ir J.Ivanauskaitės parašytų pjesių. Kai gavau pasiūlymą ir perskaičiau „Bomba, arba Ariel“, sutikau net negalvodama. Vaidmuo pataikė man tiesiai į širdį. Jis - be galo artimas. Tokio dar nebuvau turėjusi. Kažkas panašaus buvo galbūt tik su Mariaus Ivaškevičiaus pjese „Malyš“.

- Spektaklio veiksmas vyksta Šv. Kotrynos bažnyčioje. Kaip vaidmeniui ir spektakliui daro įtaką pati vieta, kurią išankstinėse peržiūrose dalyvavę žiūrovai pavadino „tarsi ant paties altoriaus“?

- Čia yra labai daug žavesio. Nors vaidinti bažnyčioje jau turėjau patirties. Giedodavau ir su šviesaus atminimo tėčiu. Tačiau patekęs į sakralinę erdvę jautiesi toks mažas, rodos, baisu ir surėkti garsiau. O vaidmuo reikalauja elgtis įžūliai. Netgi necenzūriniais žodžiais persimesti. Net liežuvis nesiverčia. Bet tada bandai nusiteikti, kad tai yra vaidmuo, teatras. J.Ivanauskaitės tema ryški ir spektaklyje - purvas, nuolatinės kažko šviesaus ir tikro paieškos. Tai mane jos kūryboje labiausiai ir žavi. Ji šitų dalykų niekada nebijo, drąsiai jų ieškojo ir nebijojo apie tai garsiai pasakyti.

- Galbūt drąsiai aktorei skirtas drąsus vaidmuo?


- Su šiuo vaidmeniu susijusi labai įdomi istorija. Porą metų buvau atitrūkusi nuo didžiosios teatro scenos. Atrodė, kad jos man nebereikia, nebenoriu. Bet vėliau pajutau tuštumą, tik nemokėjau įvardyti, ko man trūko. Režisierė vaidinti „Bomba, arba Ariel“ pasiūlė labai įdomiomis aplinkybėmis. Ne teatre, o Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje. Ji sakė, kad jau buvo numačiusi šį vaidmenį skirti man. Tik nerado galimybės prie manęs prieiti. O aš gavusi tokį pasiūlymą labai nustebau. Bet išgirdusi J.Ivanauskaitės pavardę, sutikau be ilgesnių dvejonių. Nes jei būtų paskambinę ir pasakę, kad Užupio teatras siūlo vaidmenį, būčiau atsakiusi, kad nenoriu jokio teatro.

- Ar dėl to, kad jau buvote išragavusi kone visų geriausių šalies teatrų - Nacionalinio dramos, „Lėlės“, Jaunimo, OKT scenas?


- Tikrai ragavau nemažai šalies teatrų, vaidinau įvairių režisierių spektakliuose. Daugiausia teko dirbti su Eimuntu Nekrošiumi. Nežinau, galbūt atėjo branda. Matyt, kiekvienas žmogus sulaukia gyvenime etapo, kai pradeda galvoti: reikia nereikia, laiminga nelaiminga, nori nenori, teisinga neteisinga. Galbūt man tiesiog norėjosi sustoti. Bet ko vaidinti nebesinorėjo, o kas buvo siūloma... Turėjo būti kas nors mielo širdžiai. Visi dabar įprato paskui pinigus lakstyti. Pasižiūrėjus į viską iš šalies nebesinorėjo tame būti.

- Ką veikėte tuos dvejus metus?


- Atsiribojau nuo didžiosios scenos. Dirbau vitražinių lėlių teatre „Vaivorykštė“. Vaidinome vaikams. Labai smagi ir meniška patirtis šešėlių teatre. Bet neseniai pagalvojau, kad gal jau šį sezoną užteks, norisi ko nors naujo. Teatras - „zaraznas“ dalykas. Repetuodama prisiminiau, kaip gera legaliai reikšti savo emocijas - pyktį, meilę, aistrą.

- Kai palikote didžiojo teatro sceną, atsižadėjote ir kino?

- Ne, kinas man visada buvo patrauklus. Dabar sutikau sukurti mažą vaidmenį seriale, kurį režisuoja Inesa Kurklietytė. Su ja filmavomės poroje filmukų AXX festivalyje, „Sibiro Madonoje“. Beje, labai gaila, kad šis filmas buvo numarintas. Sulaukiu ir kitokių pasiūlymų vaidinti kine, bet apie juos kalbėti dar nenoriu. Tačiau jie vėl susiję su J.Ivanauskaite.

- Ko gero, Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovėje“ nespėjote suvaidinti, nes filmo premjera jau po Naujųjų metų...

- Ne. Ėjau į pirmo jos filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“ filmavimo bandymus. Turėjau susitikti su A.Puipa ir J.Ivanauskaite, bet jai jau buvo pablogėjusi sveikata ir kažkaip prasilenkėme.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net