G.Kazlauskaitė: "Lietuvos teatro scenai trūksta kultūros"nuotraukos

2013 sausio 04 08:47:54 Perskaitė 5570

Klaipėdoje (ir ne tik!) savo žiūrovą jau atranda "Apeirono" teatras. Jaunosios teatro aktorių kartos suburtas kolektyvas jau pastatė ne vieną spektaklį. Premjera numatyta ir gegužės mėnesį. Ką kuria ir ką nori pasakyti "Apeirono" teatro kūrėjai, "Laisvalaikis" kalbėjosi su teatro režisiere Greta Kazlauskaite.

- Kiek laiko gyvuoja "Apeirono" teatras? Kuo jis kitoks?

- "Apeirono" teatro viziją pradėjome plėtoti 2011 metais, kai ėmėme statyti pirmąjį spektaklį "De Profundis", tad esame visai neseniai susikūrę, tarsi tik gimęs kūdikis. Mūsų išskirtinumas - diskursyvinio teatro siekimas. Tai subtili strategija, kuriama analizuojant visuomenės psichologiją, žiūrovo reakcijas, vyraujančias teatrines formas, jų variacijų galimybes. Diskursyvinis teatras yra nuoseklus. O viena iš būtinų sąlygų tokiam nuoseklumui - tai stabili kūrybinė komanda. Joje vienodai svarbi kiekviena grandis. Komandinis darbas, kai visi vieni su kitais dalijasi patirtimi, žiniomis, nuomone. Manau, tai mūsų stiprybė. "Apeirono" teatras nesivadovauja jokiomis teatrinėmis klišėmis, jokiomis sukurtomis metodikomis. Mes patys kuriame savo darbo metodus, nes manome, kad teorija - tai žinojimas, o praktika - tai suvokimas. Kad tinkamai viską suvoktum, turi pats tai patirti ir atrasti.

- Kas teatrui priklauso ir norite atskleisti žiūrovams?

- Prie komandos vairo nuo pat "Apeirono" teatro pirmųjų žingsnių sėdime dviese - aš ir mano kolegė Eglė Kazickaitė. Kaip režisierės esame visiškai skirtingos, tačiau mūsų teatro vizija viena. Ištikimiausia mūsų aktorė Agnė Stalaučinskytė taip pat nuo susibūrimo pradžios užsikrėtusi mūsų teatro idėjos virusu. Kita komandos dalis - jauni ir perspektyvūs "teatro ligoniai", būsimi teatro profesionalai. Mus vienija meilė darbui,
kūrybai, nuolatiniams ieškojimams.

Teatro misija yra skatinti pabusti iš socializacijos kuriamos fikcijos, žadinti žiūrovo protą ir sielą. Skatiname žiūrovą nepaskęsti drumzlinuose reklamų ir pramoginių laidų vandenyse, nebijoti ir nenustoti klausti esminių klausimų. Mūsų darbai nėra pramoginio pobūdžio. Dažnai žmonės ateina į teatrą tikėdamiesi pramogos, kuri
atitrauktų juos nuo asmeninių ir visuomeninių problemų, o tai yra bėgimas nuo jų. Mes kviečiame stoti į akistatą su savimi pačiais, nes tą pasaulį, nuo kurio bėgame, kuriame mes patys.

- Kokiai teatro krypčiai artimiausia jūsų kūryba?

- Aš nesivadovauju jokiomis klišėmis ar taisyklėmis, Lietuvoje praktikuojamais teatriniais darbo metodais. Specialiai nesiorientuoju į konkrečią kryptį - prioritetas yra mintis, todėl šiuo klausimu, manau, mano darbai yra gryniausi mišrūs.

- Esate viena iš jaunosios kartos kūrėjų. Ką savo kūryba norite pasakyti, į ką lygiuojatės?

- Esu ieškotoja. Mano ieškojimų ir atradimų objektas yra žmogus, jo prigimtis. Kasdien vis iš naujo bandau patikslinti, kam mes ir kodėl mes tapome tokie, kokie esame šiandien. Paradoksalu, kad, šlovindama žmogų, dar neradau autoriteto. Pernelyg trapūs, maži ir klystantys mes, o tiesos, kurias bandome suvokti, tokios didelės. Tad nėra konkretaus objekto, į kurį lygiuočiausi. Yra tikslai ir gyvenimas, iš kurio viską geriu, iš kurio mokausi ir kuriu.

- Ko, jūsų manymu, trūksta Lietuvos teatro scenai arba ko yra per daug?


- Visų pirma, manau, trūksta kultūros. Baisu, kas vyksta su Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatru. Pati esu iš Panevėžio ir man tikrai skaudu, kad tokią istoriją turintis teatras yra prievartaujamas komercialių plėšikų. Dar trūksta teatralų "dūšios", regis, tik iš senųjų aktorių dar ataidi atsidavimo teatrui atgarsiai. Trūksta ir kantrybės bei nuoseklumo, man net baisu, kiek Lietuvoje yra režisierių - "kepėjų". Regis, įdedi medžiagą į formulę, mėnesiukas ar pora, ir opa - tortas apie gyvenimą su tikrais išgyvenimais. Dabar "teatras" ar "spektaklis" tapo klaidingu įvardijimu, sako, reikia sakyti "projektas". O aš manau, kad turi būti arba kūryba, arba verslas.

- Kas yra sunkiausia režisieriaus darbe? Su kokiomis problemomis susiduriate?


- Išskirti, kas sunkiausia režisieriaus darbe, tai tas pats, kaip įvardyti, kas pavojingiausia yra tankiausiose džiunglėse. Bet vieną asmeninį pastebėjimą galėčiau išskirti. Teatras - tai intelektuali ir šviečiamoji terpė. Todėl teatrą kuriantys žmonės privalo būti aukštos dvasinės kultūros, aukšto emocinio intelekto, sodrios patirties ir labai humaniški. Daugiausia savęs atiduodu stipriai socializacijos paveiktų jaunų žmonių etikai, atsakomybei ir moralei ugdyti. Tik švarus žmogus gali priartėti prie tiesos. O dabar žmonės labai išbalansuoti ir sutrikę.

- Kas jus įkvepia kūrybai?

- Mano aplinka, mano namai, kuriuose augau, - tai labai specifinė zona. Sakralumas ir amoralumas, gamta ir urbanizacija, religija ir okultizmas, materialinis skurdas ir dvasinis turtas. Augau supama nesuderinamų kontrastų, kurie mane užgrūdino, bet ir pasmerkė.

- Jūsų režisuoto spektaklio "Fliuchšteino moterys" apibūdinime sakoma, kad "nei režisierius, nei aktoriai, nei žiūrovas negali būti niekuo tikri". Kas tavo kuriamiems herojams kelia daugiausia nerimo? Kodėl visi jaučiasi neužtikrinti? Iš ko kyla šis jausmas? Ar tai reiškia neapsisprendimą, savęs paieškas?


- Manau, aktorius, kaip ir filosofas, prieš įsileisdamas kokią nors tiesą, turi viskuo suabejoti. O stoti prieš nežinomybę visada yra baisu. Aktoriai jaučiasi neužtikrinti, nes vis provokuoju juos viso ko sąlyginumo suvokimui. Užtikrintas žmogus, kaip tie gyvenimo guru, manau, yra aklumo ženklas.

- Spektaklyje "Didieji arkanai" svarstote žmogaus gyvenimo tūrį. Kaip maksimaliai išnaudoti mums duotą gyvenimą? "Fliuchšteino moteryse", priešingai, skamba pesimistinė gaida, sakoma, kad "nieko aplink nėra, mūsų taip pat". Kodėl pasirinkote būtent tokias temas?

- Šios temos panašios, tik žvelgiama iš skirtingo kampo. Ir ten, ir ten sveriamas individo ir visuomenės santykis bei virsmas iš individo į asmenybę. "Didžiuosiuose arkanuose" gana nostalgiškai analizavau tapsmo asmenybe kainą. Aukos, kuri mus paverčia amžinais, kainą. O širdy naiviai vyliausi, kad auka dėl tokio tikslo žiūrovus paskatins surizikuoti, įsiklausyti į save ir spjauti į sociumą. "Fliuchšteino moteryse" ėjau link to paties, tik ne taip mandagiai.

- Ar tikite sapnais ir tuo, kad jie gali būti pranašiški? Ar dažnai sapnuojate?

- Sapnuoju visada, kasnakt. Ir kasryt užsirašau savo sapnus. Taip darau jau 12 metų. Ten antras mano gyvenimas. Ir kai tą gyvenimą sujungiu su gyvenimu ne miego būsenos, gaunu informacijos ne tik apie ateitį, bet ir apie Žmogų. Ten slypi nemaža dalis mano įkvėpimo.

- Kokie jūsų ateities planai?

- Jau dabar "Apeirono" teatras ruošiasi naujoms premjeroms, kurios numatomos vėlyvą pavasarį. Kuriamas naujas spektaklis pavadinimu "Uroborus" pagal F.Šilerio tragedijos "Marija Stiuart", S.Cveigo istorinio romano "Marija Stiuart" ir socialinių stebėjimų motyvais.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, l , l , l info@respublika.net