respublika.lt

A.Šlepikas: „Esu per tingus teatrui“nuotraukos (0)

2012 vasario mėn. 25 d. 21:10:08
Edita MAŽELYTĖ, pramogos@vakarozinios.lt

Poetas, režisierius, aktorius ir scenaristas Alvydas Šlepikas save yra išbandęs įvairiose srityse. Serialus kuriantis, režisuojantis ir juose kartais vaidinantis vyras leidžia poezijos knygas, romanus. O kokios profesijos atstovu jis pats save laiko? Kūryba, anot jo, nebūtinai turi būti daloma į atskiras meno šakas.

×
nuotr. 2 nuotr.
Naują romaną pristatęs aktorius, režisierius, poetas ir scenaristas Alvydas Šlepikas sako, kad šių laikų žmonės nepamirštų, koks baisus dalykas yra karas bei jo padariniai


- Kada savo gyvenime pasirinkote literatūrinį kelią?

- Pradėjau rašyti dar mokykloje. Pas mus buvo labai geri mokytojai, ypač puikūs literatūros srityje. Skatino vaikus kurti, rašyti. Tai buvo žmonės, kurie labai daug lėmė formuojant mano pasaulėžiūrą.

- Tuomet kodėl po mokyklos stojote į profesinę technikos mokyklą?

- Neįstojau į universitetą, o kad manęs neimtų į rusų kariuomenę, norėjau metus dar kur nors pasimokyti. Tačiau tais metais kaip tik panaikino galimybę proftechninių mokyklų studentams išvengti armijos, tad išvykau į kariuomenę. Tarnyba turbūt uždėjo kažkokį antspaudą. Pamenu, rengdamasis stojamiesiems skaičiau Vosyliaus Sezemano „Estetiką“ ir supratau, kad nesuvokiu abstrakčių frazių. Tai buvo didelis smūgis, maniau, kad į universitetą stoti dar negaliu, reikia daug ruoštis, adaptuotis. Bet man pasitaikė proga įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tuometinę konservatoriją. Studijuoti aktorinį pasiūlė dabartinė mano žmona, tuomet dar mano širdies draugė. Labai bijojau ten eiti, viskas atrodė kažkaip lyg ir nepasiekiama. Tačiau nuėjęs į konsultaciją pamačiau, kad ten nėra pusdievių - visi normalūs žmonės.

- Ko gero, dar labiau apsidžiaugėte, kai patekote į Dalios Tamulevičiūtės ir Rimo Tumino kursą?

- Ne, pirmiausia patekome į Irenos Vaišytės kursą. Tačiau tuo metu profesorė sirgo, mus mokyti apsiėmė kiti dėstytojai. Tuo metu aukštąsias mokyklas krėtė studentų revoliucijos. Iš Dailės akademijos perėmėme estafetę ir atsisakėme beveik visų dėstytojų.

- O dėl ko tuometinė studentija maištavo, ko reikalavo?

- Reikalavo studijų dėstymo kokybės, atsisakyti sovietinio raugo.

- Buvote revoliucionierius?

- Nebuvau pagrindinis revoliucionierius, buvo aktyvesnių. Tuo metu jau vyko Sąjūdis, maištavo visi. Tačiau konservatorijoje mūsų revoliuciją nutarė nutraukti išformuojant mūsų kursą. Tada nuėjome pas D.Tamulevičiūtę ir paprašėme, kad ji perimtų mūsų globą. Tačiau ji jau turėjo kitą kursą, kuriame mokėsi Rolandas Kazlas, Evaldas Jaras, Kęstutis Jakštas, kiti. Todėl bijodama, kad jai nepavyks parengti dviejų laidų, su mūsų kursu dirbti pakvietė ir R.Tuminą. Taip mes turėjome du dėstytojus. Baigus aktorystės studijas D.Tamulevičiūtė man pasiūlė toliau mokytis režisūros.

- Pasinėręs į teatro veiklą vis tiek nepamiršote rašytojo plunksnos. Ar teatro erdvėje jums trūko saviraiškos?

- Rašiau visada. Būdamas studentas publikavau savo kūrybą literatūros žurnaluose. Vėliau su poetais įkūrėme tokią grupę „Svetimi“, kuri deklaravo tam tikrą požiūrį į literatūrą.

Buvome visi labai skirtingi, bet tuo metu jauniems žmonėms debiutuoti su savo knygomis buvo gana sunku. Šalyje buvo prasta situacija, kokie 1993-1995 metai. Marcelijaus Martinaičio pastūmėti nutarėme iškart penkiese debiutuoti - išleidome almanachą „Svetimi“. O penki turbūt todėl, kad kadaise žemininkai būdavo penki. Tačiau darbo teatre ar knygų rašymo negalėčiau pavadinti savęs paieškomis. Jei tu užsiimi kūrybine veikla, nesvarbu, rašai, tapai, statai spektaklį, vis tiek kuri. Kūryba savo prigimtimi yra panaši. Žinoma, rašytojui daug lengviau nei režisieriui ar aktoriui, nes pastarieji turi bendrauti su dauguma žmonių, daryti tam tikrus kompromisus. O kai tu rašai, esi vienas su popieriaus lapu.

- Jūsų profesija - dramos aktorius ir režisierius. Pagal veiklą dar esate ir scenaristas, poetas. O kuo pats save laikote?

- Kai išėjau iš teatro, dramos aktoriumi savęs turbūt nebelabai galiu pavadinti. Nors, tiesa, turiu keletą spektaklių per mėnesį. Seniau buvau teatro režisierius, dabar daugiau televizijos. Ateityje tikiuosi būti ir kino režisieriumi. Tačiau tai nėra labai skirtingos veiklos. Man patinka vaidinti, bet ne teatre, o televizijoje ar kine. Nes ten suvaidini vieną dublį, ir viskas. Teatre reikia vaidinti tą patį, nuolat kartoti tą patį tekstą. Turbūt esu per tingus teatrui. Kas susiję su literatūrine veikla, rašau poeziją, prozą. Tačiau jų daug neprirašysi. Gali parašyti eilėraštį. Manau, kad kiekvienas išsilavinęs žmogus gali parašyti po eilėraštį. Tačiau jis turi suskambėti. O sėdėti ir rašyti vidutines eiles neįdomu.

- Šią savaitę pristatėte savo knygą „Mano vardas Marytė“. Romane pasakojama apie „vilko vaikus“, kai po Antrojo pasaulinio karo rytprūsių vokietės siuntė vaikus šiapus Nemuno, kur buvo darbo ir duonos. Knygoje atskleidžiamas daugelio šeimų tragiškas likimas. Tačiau romano pavadinimas skamba taip, lyg jis būtų taikytas feministinių knygų lentynai. Kodėl sugalvojote tokį pavadinimą?

- Tam, kad pervažiuotų per patikros punktą, kareiviai žmones tikrindavo ir rytprūsių vaikų nepraleisdavo, o jei pagaudavo juos globodavusius lietuvius, veždavo į Sibirą. Knygos heroję, vokiečių mergaitę Renatę lietuvių šeima išmokė ištarti vieną frazę: „Mano vardas Marytė.“ Ir kai stribas kaltina ją, kad mergaitė yra vokietė, ji švaria lietuvių kalba sako, kad jos vardas yra Marytė. Ši frazė simbolizuoja tam tikrą išlikimo klausimą.

Tačiau knygą stengiausi parašyti lengva literatūrine kalba, lakoniškais sakiniais, kad būtų lengva skaityti. Tai nėra sunkiojo žanro knyga, joje yra daug jausmų, lyrikos.

Norėjau parašyti krikščionišką knygą. Pasaulis baigia išprotėti, žmonės nesimoko iš savo klaidų. Labai svarbu kalbėti apie tai, koks blogis yra karas. Kiekvienas turėtų įdėti savo indėlį, kad to nebebūtų. Aš stengiausi parašyti romaną, kurį būtų lengva skaityti ir šių laikų jaunimui, kad jis suprastų, kas yra karas.

- Istoriją rašėte remdamasis tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais?

- Mus susirado vienas verslininkas Ričardas Savickas, kuris yra „vilko vaiko“ vaikas. Jis pasiūlė pagal tokią istoriją sukurti filmą ar pastatyti spektaklį. Taip pradėjome judinti tą temą. Vėliau apie tai išgirdęs aktorius Darius Meškauskas prasitarė, kad jo artimas šeimos žmogus taip pat yra „vilko vaikas“.

Taip susipažinau su žmonėmis, kurie labai daug papasakojo apie tuometinį „vilko vaikų“ gyvenimą. Žiūrėjau ir daug dokumentikos šia tema. Nors apie „vilko vaikus“ aš jau seniau buvau girdėjęs. Prieš tai su šviesaus atminimo režisieriumi Jonu Marcinkevičiumi šia tema ketinome kurti dokumentinį filmą. Bet negavome finansavimo iš Kultūros ministerijos.

„Vilko vaikų“ tema menkai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir pačioje Vokietijoje. Kartą Vokietijoje manęs vietiniai paklausė, ką šiuo metu veikiu. Papasakojau, kad rašau knygą apie „vilko vaikus“. Jie nustebę paklausė: „Apie tarzaną?“

- Esate užsiminęs, kad pagal šią knygą ketinate statyti filmą?

- Duok Dieve. Tačiau tai būtų brangus istorinis filmas. Reikėtų sukurti daug anų laikų dekoracijų, kostiumų. Veiksmas vyksta žiemą - prasideda Naujųjų metų naktį, o baigiasi antrąją Velykų dieną. Daug personažų yra vaikų. Filmuojant jiems turi būti saugu, šilta.

DOSJĖ

GIMĖ 1966 m. sausio 27 d. Videniškiuose, Molėtų r.

IŠSILAVINIMAS
1988-1994 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje konservatorijoje) įgijo dramos aktoriaus ir dramos režisieriaus specialybes.

ĮVERTINIMAI


1998 m. už eilėraščių rinkinį „Taika tavo kraujui“ gavo Zigmo Gėlės premiją.

2004 m. už novelių rinkinį „Lietaus dievas“ paskirta Julijono Lindės-Dobilo premija.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Kaip manote, ar memorandumas apsaugos žmones nuo algų mažinimo?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar lankėtės pas medikus karantino metu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +7 C

+9 +11 C

 

+9 +11 C

 +18 +20 C

+20 +22 C

 

+15 +17 C

2-3 m/s

3-4 m/s

 

3 m/s

Nuorodos