Kam Lietuvos valdžiai reikalingi mūsų šalies piliečiai? Toks klausimas kyla mėginant suvokti tą olimpinę ramybę, kurią demonstravo aukščiausi šalies pareigūnai, kai beveik tūkstantis Lietuvos vežėjų per praėjusias šventes buvo įkalinti Latvijos ir Rusijos pasienyje.
Jei prie politikos lovio susigrūdusiam “elitui” bent kiek rūpėtų į bėdą patekę Lietuvos piliečiai, valstybės ponios ir ponai būtų patys pirmieji, suskubę į pagalbą šąlantiems ir alkstantiems vairuotojams. Tačiau aukščiausioji valdžia nepajudino nė piršto. Tik pagarbiai atsitraukė, pareigą gelbėti žmones užleisdama “Linavos” vežėjų asociacijai.
Savo piliečius ginanti valstybė būtų užmėčiusi Kremlių protesto notomis ir privertusi ne tik pasiaiškinti, bet ir kuo greičiau spręsti problemą. To nebuvo, nes Lietuva yra įpratusi tik pati aiškintis kitiems.
Nupirkti maisto produktų pasienio įkaitams Lietuvos valstybė neturėjo už ką. Nes šalies biudžetas jau seniai ištratintas, o pati valstybė - išparduota, išvogta ir praskolinta.
Gal rūpestingieji valdžios atstovai, išrinkti tų pačių nepavydėtinoje padėtyje atsidūrusių žmonių, galėjo pasirausti savo kišenėse ir valstybinių intrigų aukomis tapusiems žmonėms nupirkti pavalgyti iš “kuklių” savo algų ir priedų?
Gal ir galėjo, bet neturėjo kada. Vieniems (kaip mūsų premjerui) tuo metu rūpėjo atostogos, kiti karštligiškai sprendė hamletišką klausimą “būti ar nebūti” dėl CŽV kalėjimo Lietuvoje.
Pasienyje šąlantiems tautiečiams, kaip ir kitiems nepriteklių bei mokesčių slegiamiems Lietuvos piliečiams, CŽV kalėjimo dilema tikrai nerūpėjo. Šaltose vilkikų kabinose įkalinti vairuotojai ir patys jautėsi kaip kalėjime.
Aukščiausioji šalies valdžia eilinį kartą pademonstravo, kad jai labiau rūpi įsiteikti užsienio valstybių piliečiams, nei pasirūpinti savo žmonėmis. Žinoma, pasodinti lietuviškų ąžuoliukų giraitę nusiaubtoje Afganistano provincijoje yra kur kas svarbiau, nei išvaduoti svetimame pasienyje įstrigusį alkstantį ir šąlantį tautietį. Nes pasaulis apie Lietuvos valdžios ištiestą šaukštą mūsų šalies piliečiui nesužinos ir to neįvertins. Ne lygis juk bus. Tik ar, pūvant vidaus politikai, puvėsiai nepersimes ir į dirbtinai padailintą užsienio politikos rūbą?
Akivaizdu, kad eiliniai Lietuvos piliečiai aukščiausiai šalies valdžiai reikalingi tik tam, kad sąžiningai mokėtų lyg ant mielių didinamus mokesčius, kad dalyvautų rinkimuose ir mylėtų valstybę. Ši meilė, valdžios supratimu, privalo būti vienpusė. Be atsako. Tačiau ko verta valdžia, atsukanti nugarą savo tautai? Padvėsusio asilo ausų. Ne daugiau.
Jau apskaičiuota, kad dėl Rusijos ir Latvijos konflikto, kurį Lietuvos valdžia stebėjo it katė į miltus pridariusi, mūsų šalies vežėjų patirti nuostoliai viršija 6 mln. litų. Kas jiems atlygins dėl mūsų išrinktųjų neveiklumo ir tūpčiojimo patirtą žalą? Jau įsivaizduoju, kaip tuntas afganistaniečių, jausdami dėkingumą už lietuviškų ąžuoliukų pavėsį, tiesia pagalbos tiltus Lietuvai. Tik tie tiltai - butaforiniai. Kaip ir Lietuvos valstybės rūpestis mūsų šalies piliečiais.
Nenorintys būti išnaudojami lietuviai kelia sparnus ir laimės ieško svetur. Galbūt kremtant emigrantų duoną užsienyje juos ir pasieks trupinėlis Lietuvos meilės - kai mūsų šalies valdžia eilinįkart sugalvos tėkštelėti riebią sumą paramos svetimai valstybei, kurioje tuo metu nugaras lenks mūsų tautiečiai.