Ar ryžtųsi seimūnai didžiajai aukai?

Istorinis įvykis. Lietuvos Respublikos Seimas pirmą kartą pasipriešino Briuselio diktatui. Trinktelėjo su savo rezoliucija į Europos Parlamento rezoliuciją. Pastaroji pasmerkė Lietuvą dėl neva homofobiškos nepilnamečių apsaugos. Kad norėjome juos apsaugoti nuo homoseksualių, biseksualių ir poligaminių santykių propagandos.

Atkreipkime dėmesį. Toks saugojimas dar net neįsigaliojo, o Briuselis jau įsižeidė, mus pasmerkė. Už ką? Jei įstatymas būtų įsigaliojęs tik kitų metų kovą. O mes irgi įsižeidėme. Dėl ko? Dėl to, kad mums jau neleidžiama savaip savo lietuviukų saugoti? Ne. Įsižeidėme, kad per anksti mus pasmerkė, kad saugosime savaip. Per anksti įtarė. Nes tuoj pulsime nepilnamečių apsaugos įstatymą taisyti. Makaluoti taip, kad Briuseliui taptume europiečiai.

Tačiau vis vien didis įvykis. Nes įstatymą sumakaluosime kiek vėliau. Išsigandę, kad Europos Sąjungos taryba neatimtų iš Lietuvos balso teisės. O dabar trinktelėjome Briuseliui. Su rezoliucija. Bent pajus. Kad Lietuva dar turi šiokį tokį stuburą. Nors kadaise strimgalviais atsisakėme Ignalinos atominės elektrinės, net neskaitę pasirašėme Lisabonos sutartį ir taip toliau, ir toliau.

Gaila, bet mūsų narsioji rezoliucija būtų kur kas paveikesnė, jei 52 ją priėmę seimūnai prieš tai būtų šiek tiek pasiaukoję. Savarankiškos Lietuvos valstybės ir jos stuburo labui. Apsiskelbę gėjais, lesbietėmis, poligamais, biseksualais ir keturiais tradicinės orientacijos. (Galėjo kreiptis į žiniasklaidą. Būtume padėję. Laikinai tapti “lesbietėmis”, “gėjais”).

Kodėl? Nes toks tikrai europietiškas, “homoseksualus” lietuviškas sąstatas būtų galėjęs be jokio “tikrųjų” europiečių bendruomenės pasipriešinimo taškytis rezoliucijomis. O Lietuvos Vyriausybė, bent kiek melagingai pasižydrinusi, teikti ieškinius Europos Bendrijų Teisingumo Teismui. Bet kokiu pretekstu! Net ir dėl Marso klimato ar per saldaus sūrio. Gal nustebintų toks sūriškas mūsų reiklumas, bet vis vien nedrįstų vadinti Europos atsilikėliais. Nes už mūsų petukų jau stūksotų pasaulinė vaivorykštės bendruomenė. Gražiai pasipuošusi.

Tad vienintelė išeitis, kad Briuselis mūsų nepultų, nors ir stipriai vėluodami apsišaukime lesbietėmis ir gėjais. Kadaise eilinės mūsų bobutės, bėdai prispyrus, sugebėdavo suvaidinti įtikėjusias marksistes, ateistes, o dabar vaizduokime įtikėjusius homoseksualus, biseksuales ir t.t. Išdrožkime kaip sovietų laikais į dvasinį egzilį, į tyliąją rezistenciją. Briuseliui, darbe, gatvėje tiks lietuvio fizionomija su netradicine orientacija. Namie žmonai, vyrui, vaikams, draugams - lietuvio fizionomija su tradicine orientacija. Neeuropietiška. O vaikus įspėsime. Jei koks nors nepažįstamas dėdė gatvėje ar mokykloje klaus, kiek per dieną matei vaizdajuosčių apie poligaminius santykius, sakyk, kad dvidešimt. Daugiau nemeluok, nes nepatikės. Sakyk, šimto mamytė Jonas neleido, nes dar reikėjo atlikti namų darbus ir pabėgioti kieme. Dėdė nueis patenkintas.

Tai vienintelis būdas, kad Europa į mus per daug priešiškai nežiūrėtų ir paliktų ramybėje bent mūsų vaikus. Dar nesužalotus. Leistų juos auginti taip, kaip lietuviai nuo seno įpratę. Todėl savo tikrąsias šeimos vertybes turbūt jau teks slėpti giliame pogrindyje. Tarsi Lietuvos katalikų bažnyčios kronikas. Štai iki ko nusivažiavome.

O kaip kitaip galime atsispirti prieš mums, nepriklausomai valstybei, jau atvirai diriguojantį Europos Parlamentą, jei jame turime tik mažumą? Be to, ta mažuma irgi keistoka. Tarsi naujieji kvislingai. Tik ne Norvegijos.

Ko dar iš mūsų pareikalaus Europos Parlamentas? Jei jau lenda į pačią mažiausią Lietuvos valstybės ląstelę. Į šeimą. Į lietuvišką pasaulėvaizdį. Jei jau čia, mūsų šeimų svetainėse, Briuselis sėdi, tai iš esmės jau visur Lietuvoje sėdi. O mes patys jau nežinia kur sėdime. Nebent dar turime teisę savo butuose persistumdyti baldus. Ir savo Seime organizuoti vietinius, grynai lokalius pasistumdymus. Bet visada atkišę vieną ausį. Ką apie tai pamanys Briuselis.