Stiprybė komandiniame žaidime

Lemiamoje čempionato kovoje mūsiškiams koją pakišo ir klaidos - jie prarado 16 kamuolių, o ispanai suklydo 6 kartus. Lietuviai be klaidų metė baudas, bet tai darė tris kartus rečiau nei ispanai. Mūsų krepšininkai realizavo 5/5 baudų metimų, o varžovai - 14/18. Ispanai pranoko lietuvius metimais iš baudos aikštelės - jie pelnė 28 taškus, o Lietuvos krepšininkai - 16, nors kova dėl atšokusių kamuolių buvo lygi (lietuviai atkovojo 43, ispanai - 45).

Finale Lietuvos komandai 13 taškų pelnė Ignas Fiodorovas, 11 - į simbolinį penketą išrinktas Kristupas Žemaitis, 8 - Regimantas Miniotas (10 atk. kam.). Ispanijos rinktinėje rezultatyviausiai žaidė Markas Garsija (Marc Garcia). Jo sąskaitoje - 21 taškas. Jis taip pat buvo pripažintas naudingiausiu turnyro žaidėju.

Primename, kad atkrintamosiose varžybose Lietuvos rinktinei dėl traumos negalėjo padėti vienas iš lyderių Martynas Varnas. Jis traumą patyrė paskutinėse grupės rungtynėse su Vokietijos komanda. Gynėjui skilo pėdos kaulas.

Trečiąją vietą Senojo žemyno pirmenybėse užėmė Turkijos krepšininkai. Jie mažajame finale 76:61 nugalėjo vokiečius.

- Treneri, kaip pakomentuotumėte šį turnyrą, finalą? - žurnalistai paklausė Tomo Masiulio.

- Pirmiausia norėčiau padėkoti vaikinų pirmiesiems treneriams, kurie įdėjo daugiausiai darbo į tą medalį. Juk jie dirbo ir 10, ir daugiau metų. Ir dirbo kantriai. Dalis to sidabro medalio yra jų. Smagu dėl vaikinų, jie nebuvo iškovoję medalių nei 16-mečių, nei 18-mečių čempionatuose. Šiemet čempionatas vyko pagal naują sistemą, jau nebebuvo antro grupių etapo, tad visos ekipos žaidė atkrintamosiose varžybose. Tam ruošėmės ir į lemiamas kovas atėjome geros fizinės formos. Žinojome, kad svarbiausios varžybos prasideda nuo aštuntfinalio. Stengėmės, kovojome, lūžo kojos. Užuojauta Martynui, bet tikiuosi, kad jis grįš po traumos dar stipresnis.

- Ar vis dėlto ispanai finale buvo pranašesni, mažokai buvo intrigos?

- Jei laimėjo, vadinasi, buvo pranašesni. Tačiau ispanai, kaip ir mes, nuo pat pradžių nedemonstravo geros formos, grupės varžybose pralošė suomiams. Tačiau po kiekvienų rungtynių jų forma gerėjo. Pusfinalyje daug jėgų atėmė rungtynės su turkais, o su ispanais tris kėlinius laikėmės, tik pabaigoje pritrūko tų kelių anksčiau mestų ir nepataikytų metimų. Aikštės gynyba mus išmušė iš vėžių ir neleido išnaudoti savo kozirių po krepšiu, o tritaškiai mums nekrito. Ir jie pelnytai laimėjo.

- Ar scenarijus galėjo būti kitoks, jei būtumėte išvengę traumų?

- Dabar sunku pasakyti. Žinoma, M.Varno mums labai trūko, bet atsirado kitų žaidėjų. Čia ne vieta ir ne laikas verkti, tiesiog susiklostė tokia situacija. Pavyzdžiui, ir Tautvydas Paliukėnas dvejas paskutines rungtynes žaidė vartodamas nuskausminamuosius. Vaikinai žinojo, dėl ko žaidžia. Negalime skųstis, kas būtų, jeigu būtų. Yra, kaip yra, džiaugiamės tuo medaliu.

- Kas artimiausiais metais iš šios rinktinės jau galėtų žengti į vyrų nacionalinę komandą?

- Jeigu dirbs - visi. Man jie visi geri žaidėjai, už visus sergu ir noriu, kad visi pasiektų aukščiausią lygį.

- Kol kas tai didžiausia pergalė per trenerio karjerą?

- Dirbdamas su kiekviena rinktine, nesvarbu, laimi, ar nelaimi, įdedi visą širdį, atiduodi save ir stengiesi padaryti kuo geriau. Vieną kartą išeina, kitą kartą ne. Tai yra sportas ir tai natūralu.

- Ši rinktinė neturėjo vieno lyderio, gal tai buvo šioks toks pranašumas?

- Tai ir yra mūsų lietuviška krepšinio mokykla. Tuo ir garsėjame. Visi stebisi, kaip mes, tokia maža šalis, neturėdami žvaigždžių sugebame pasiekti tokių rezultatų. Mes esame stiprūs kaip komanda, galime ir turime žaisti. Tiesiog mums reikia mokėti pasidžiaugti tuo, ką turime.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"