Prof. A.Kudzys atverčia užmirštus Lietuvos krepšinio istorijos puslapiusnuotraukos

2011 rugsėjo mėn. 07 d. 15:12:45 Perskaitė 5554

Profesorius, habilituotas daktaras, akademikas, vienas pirmųjų „Žalgirio“ sporto draugijos narių, Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio rinktinės narys, Lietuvos čempionas... Tokie skirtingi titulai, laipsniai lydėjo Antaną Kudzį per jau 87-erius metus trunkantį ir labai audringą gyvenimą.

Šiandien, kai visa Lietuva kartu su A.Kudziu verda ant krepšinio ugnies, profesorius ypač pasigenda kažkieno neaiškiais tikslais išplėštų krepšinio istorijos puslapių.

Dzūkijos krepšininkai - rezistentai

- Profesoriau, labiau besidomintieji krepšiniu žino pokario krepšininkų pavardes, jų pergales. Tačiau kokie jie buvo žmonės, kuo domėjosi, kokių idealų gyvenimo keliais buvo vedžiojami ir vežiojami, nežinome beveik nieko. Tarsi to meto krepšininkai būtų buvę ne žmonės, o tik kažkokie robotai, šachmatų figūros ant krepšinio aikštelės lentų. Tuo tarpu apie šiandienos savo krepšininkus žinome viską - nuo pusryčių stalo iki lovos.

- Esate teisus, bet, mano galva, yra apskritai vienas beveik nežinomas Lietuvos krepšinio istorijos etapas. Tai krepšinis karo metais. Palaukite, aš tuoj jums atnešiu nuotraukų...

Žiūrėkite, čia 1943-ieji. Dviejų Alytaus pogrindinių organizacijų krepšinio komandos. Baltais marškinėliais mes - Lietuvos laisvės armijos (LLA) komanda, o juodais marškinėliais - Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) krepšininkai.

- Gal paaiškinkime skaitytojams, prieš ką buvo nukreipta tų organizacijų veikla - prieš nacius?

- Matote, įžvalgūs žmonės jautė artėjančią antrąją bolševikų okupaciją ir jai imta ruoštis jau vokiečių laikais. Tačiau net tada neužmiršome krepšinio. 1943 ir 1944 metais mūsų komandos susitikdavo krepšinio aikštelėje dukart per metus dviejų švenčių proga - birželio 22-ąją, minint 1941 m. birželio sukilimo pradžią, ir rugsėjo 8-ąją, Tautos šventės dieną (ji buvo švenčiama prieškariu, nuo 1930 m. - red.past.). O Vasario 16-osios vokiečiai švęsti neleido. Jie ir sukilimo dalyvių deklaruojamą nepriklausomybę labai ignoravo. Tautą pripažino, o valstybės - ne. Tai štai šitoje nuotraukoje - draugiškai apsikabinusios po rungtynių Tautos šventės proga dvi Alytaus krepšininkų komandos: Lietuvos laisvės armijos ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos.

Jūs tik pažiūrėkite, kokie vyrai šitose dviejose komandose tada žaidė.

Pirmoje eilėje iš kairės stovi Žvinakis, Zenonas Pranckevičius, Algirdas Voščikas, būsimasis garsus Kauno dramos teatro aktorius. Kartu su juo, su Adolfu Ramanausku (būsimuoju Dzūkijos partizanų vadu Vanagu), kitais vyrais 1943-iųjų kovą dalyvavome įkuriant Alytaus Lietuvos laisvės armijos skyrių ir visi prisiekėme jos idealams prieš Kryžių.

Toliau ketvirtas stovi Zenonas Pocius - 1946-aisiais Ryliškiuose Alovės stribų buvo nužudytas. Jis buvo Ryliškiuose mokytojas. Dieną - mokytojas, o naktį - partizanas.

Šalia jo stovi Lionginas Baliukevičius - būsimas garsusis Dainavos apygardos partizanų vadas. Kuprevičius Mykolas - Alytaus vaistininko sūnus. Paskutinis stoviu aš.

Priklaupęs pirmas iš kairės - Kazlauskas. Po karo baigė Kūno kultūros institutą, buvo ilgametis instituto Gimnastikos katedros vedėjas. Nežinau net, ar jis dar gyvas. O čia yra Miškinis. Jis irgi buvo prisiekęs prieš kryžių LLA idealams. O šalia sėdi jo vyresnysis brolis. Jie buvo skirtingose organizacijose, taigi ir skirtingose komandose. Jų abiejų tėvas, poeto Antano Miškinio pusbrolis, labai didelis patriotas, vokiečių laikais buvo Alytaus gimnazijos inspektorius.

Tada mus fotografavo Vytautas Zenkevičius, treneris, sporto organizatorius, krepšinio teisėjas. Ir dar geras mano bičiulis.

- Labai įdomu tai, kad šitiek būtent Dzūkijos krepšininkų buvo tokie politiškai aktyvūs, net rezistencinių organizacijų kūrėjai, paskui - vadovai.

- Ne tik Dzūkijos. Žemaitijoje Lietuvos laisvės armijos skyrių sukūrė krepšininkai Vytautas ir Steponas Grybauskai, žaidę už Telšių „Džiugą“. Gaila, to, ką jūs pasakėte, nepripažįsta mūsų Genocido tyrimo centras. Aš jiems atnešiau, rodau dokumentus ir šitą nuotrauką. Jiems, matote, tai labai nereikšmingi dalykai. Geriau jau, manau sau, atiduosiu ją „Respublikai“ - vis kas nors liks istorijai.

Gyva krepšinio dvasia - gyva ir Lietuva

- O koks tada buvo jūsų krepšinio lygis?


- Visai neblogas. Jau 1944-ųjų birželį mes, dviejų pogrindinių organizacijų krepšininkai, šitie patys, kurie yra nuotraukoje, susijungę į vieną komandą ir pasivadinę Alytaus „Dainava“, dalyvavome „Dešimtuko turnyre“ Kaune. Tai buvo Lietuvos pirmenybės, bet vokiečiai taip vadinti neleido. Nors iš esmės tai buvo pirmenybės, kuriose savo karjerą tada pradėjo Stepas Butautas, Vincas Sercevičius, Justinas Lagunavičius, Vytautas Kulakauskas ir Kazys Petkevičius.

Tada vokiečiai neleido vadinti Lietuvos pirmenybėmis, o šiandien šito krepšinio istorijos fakto ir vėl nenorima pripažinti. Aš dėl to net su Stanislovu Stonkumi susibariau. Kodėl tokių dalykų šiandienė Lietuva turi nežinoti, kodėl norima, kad jie būtų užmiršti. Pasakykite man kitą tokią pasaulio valstybę, kurioje vieni jos okupantai jau pasirengę bėgti, kitų, sugrįžtančių okupantų, armotų sviedinių sprogimai jau girdisi, o ji šaukte šaukia: dar yra valstybė ir ji net rengia savo pirmenybes. Nėra pasauly kitos valstybės, kur šalia jau būtų armotos, kristų sviediniai, o čia organizuojamos Lietuvos krepšinio pirmenybės? Kur yra tokia kita valstybė? Pasakykit man tokią. Nepasakysite. Nėra. O mūsų istorijoje šito fakto irgi, galima sakyti, nėra. Nes iš kažkokių gandų gimė „formulė“: jeigu prie vokiečių žaidei krepšinį - esi... žydšaudys. Gali iš proto išsikraustyti tokius „argumentus“ girdėdamas.

Netrukus jau aštuonių miestų turnyras. Jau TSRS miestų. Tarp jų buvo ir Kaunas. Atsimenu, kaip Kauno rinktinė buvo terorizuojama, kad praloštų Maskvai. Du vyrai tiesiai pasakė, kad terorui nepasiduos, kad jie yra kito sukirpimo krepšininkai. Tai buvo Lukošaitis ir Sercevičius. Paskui abu buvo suimti. Atsidūrė kalėjimuose. Mes čia organizavome visokius žygius, ėjome pas didelę valdžią, kad juos ištrauktume, kad išluptume iš kalėjimų.

Tai štai ką lietuviui jau tada reiškė krepšinis. Atsimenu, tuoj pasibaigus karui, man, Vytauto Didžiojo universiteto studentui ir Statybos fakulteto krepšinio komandos kapitonui, Jonas Poškus, su kuriuo žaidėme vienoje komandoje, vieną dieną pasakė tokius žodžius: „Kol Lietuvoje bus gyva krepšinio dvasia, tol bus gyva Lietuva“. Čia jo žodžiai. Ne mano - jo. Va taip.

- Išmintingi žodžiai. Ir toliaregiški - juose net ši diena matyti.

- Jis apskritai buvo išmintingas žmogus. Ir tai suprato net KGB. J.Poškaus, Suvalkijos partizanų Tauro apygardos Kauno senamiesčio vado, kaip labai pavojingo, po visų lagerių ir tremčių KGB į Lietuvą neįsileido iki pat Nepriklausomybės pradžios. O kai jis pagaliau 1990-aisiais sugrįžo, pasidairė po Lietuvą, pasidairė ir sako man: „Žinai, Antanai, Lietuva dar negreitai atsistos ant kojų. Nes Landsbergis niekada netaps Havelu, o Brazauskas - Dubčeku...“ Na, ar ne tiesą pasakė?

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net