Krepšinio sirgaliai pamatys tai, kas nematomanuotraukos

2012 gegužės mėn. 19 d. 10:21:30 Perskaitė 1205

Praėjusią vasarą Lietuvoje vykęs Europos vyrų krepšinio čempionatas abejingų nepaliko. Jau prabėgus beveik metams, gegužės 31 d., šios sporto šakos gerbėjai filme „Mes už... Lietuvą” išvys nematomą Lietuvos rinktinės gyvenimo pusę, užkulisius - emocijas, išgyvenimus, patirtus per pirmenybes, tai, kas dažniausiai lieka už kadro. Filmo režisierius Andrius Lekavičius įsitikinęs: iš taip arti rinktinės dar niekas nematė.

Lietuvos krepšininkai „Eurobasket 2011” užėmė penktąją vietą ir iškovojo kelialapį į liepos pradžioje Venesueloje vyksiantį olimpinės atrankos turnyrą. Daugiau nei du mėnesius kone kiekvieną rinktinės žingsnį sekęs A.Lekavičius prasitarė, kad kai kurie krepšininkai atskleidė ir kiek netikėtus savo talentus.

Netikėta mintis

- Kaip viskas prasidėjo? Kaip kilo idėja sukurti „Mes už...Lietuvą”?

- Tai buvo vienas iš tų momentų gyvenime, kai garsiai pasakai mintį, kuri realiai tavo galvoje dar nėra net susiformavusi. Tiesiog buvo tokia situacija: susitikau su savo draugu kino prodiuseriu Aidu Avižiniu, kuris vėliau tapo ir šio filmo prodiuseriu. Kalbėjome apie lietuviško kino realijas, ką būtų galima padaryti Lietuvoje, kad kuo daugiau žiūrovų susirinktų į kino teatrus. Tuo metu dar rašiau magistro darbą apie kino filmų komunikaciją. Tai vyko 2010 m. gegužę. Netikėtai ir gimė filmo idėja. Prisiminiau, kad Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas, tad reikia kurti filmą apie Lietuvos nacionalinę rinktinę.

- O jei ne Europos pirmenybės, ar filmas apie Lietuvos rinktinę vis tiek būtų kuriamas?

- Turbūt tada į galvą tokia mintis nebūtų atėjusi. Ir, žinoma, jei reikėtų kurti tokį filmą ne Lietuvoje, būtų kilę daug techninių, logistinių, teisinių problemų. Tačiau kai viskas vyko mūsų šalyje, tada buvo paprasta, nes filmavimo aikštelę turi čia, o ne už kelių šimtų kilometrų.

- Kas buvo sunkiausia kuriant šį filmą?

- Sunkiausia turbūt buvo tai, kad pagrindiniams filmo herojams - krepšininkams - filmavimasis nebuvo pagrindinis užsiėmimas, rūpestis. Pirmiausia juk jie rūpinasi krepšiniu: savo žaidimu, treniruotėmis ir pan. Be to, jie juk paprasti žmonės, turi ir šeimas, ir vaikus, o filmas tikrai nebuvo jų pirmame plane. Taigi, galima sakyti, sąlygos nebuvo idealios. Tačiau manau, kad gerai susibendravome su krepšininkais. Netgi per patį čempionatą jiems tai buvo tarsi emocinė terapija - „pažaisti” su kamera rūbinėje ar išsipasakoti po pergalingų rungtynių. Jiems tikrai tai nemaišė.

- Ar filmą išvys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kino teatrų žiūrovai?

- Taip, planuojame filmą parodyti ir užsienyje. Angliškas pavadinimas skambės „Game of the Nation” („Tautos žaidimas”). Lietuvos meilė krepšiniui ir tas fenomenas, kai tokiai mažai tautai pastaruosius 20 m. gerai sekasi įvairiuose tarptautiniuose turnyruose - įdomus ir pasauliui. Juk praeitą vasarą, kai rinktinė žaidė namie, visos tautos emocinė būsena priklausė nuo jų rezultatų. Taigi teko iš vidaus pamatyti visą įtampą, vyravusią krepšininkų rūbinėje. Tai išvysti tikrai turėtų būti įdomu visiems.

Žinutė gerbėjams

- Ką šis filmas turi pasakyti Lietuvos žmonėms, ir kokią žinutę iš jo gali gauti užsieniečiai?

- Lietuvos sirgaliams krepšininkai įdomūs kaip herojai, asmenybės. O mes rodome jų buitį iš arti. Vienas iš filmo šūkių yra: „Iš taip arti Lietuvos rinktinės dar niekas nematė.” Taigi mes įėjome į tas teritorijas, kurios žiniasklaidai buvo tabu, tarsi uždraustos - rinktinės rūbinė. Ką jie veikia prieš rungtynes, per pertraukas, po rungtynių, trenerio kalbos. Taip pat yra dar viena erdvė - medicininis, procedūrų kambarys. Čia krepšininkai susirenka po rungtynių, atsipalaiduoja.

Ten visada būna linksma, ten vyksta vakarėliai. Krepšininkai kalbasi laisvai, be jokių žurnalistų, kaip sakoma, „kas ant liežuvio galo”. Kai ten susirenka tokie personažai kaip broliai Lavrinovičiai, po to gimsta unikalūs kadrai. Tai turėtų labiausiai dominti lietuvius sirgalius. Užsieniečius turėtų dominti tai, kad buvimas kartu, su komanda yra svarbiau už asmeninius pasiekimus. Jie viską aukoja ne dėl pinigų, o dėl Tėvynės, artimųjų.

- Teko jums ir sporto žurnalistu pabūti, ar ta patirtis padėjo, buvo naudinga?

- Studijų metais buvau žurnalistu. Žinoma, ta patirtis padėjo labai daug. Ir pats esu žaidęs krepšinį. Taigi taip žinai apie visus procesus, kurie vyksta komandoje. Visada buvau šalia krepšinio ir šalia kino, tai šis filmas šias dvi sritis ir sujungė į vieną.

Autoritetas - K.Kemzūra

- Ką asmeniškai jums davė šis filmas, bendravimas su krepšininkais?

- Davė daug. Visi trenerį Kęstutį Kemzūrą įsivaizduoja kaip tokią teisingą asmenybę. Realiai ir kritinėse situacijose jis ir išlieka toks pat. Jis tarsi tapo mano autoritetu. Tiesą sakant, tai galima pasakyti apie visus. Juk žiniasklaida yra suformavusi kažkokį rinktinės įvaizdį, bet kai prieini prie jų arčiau, visos tos gerosios savybės dar padidėja, atsiskleidžia ryškesnėmis spalvomis. Jeigu žinai, kad broliai Lavrinovičiai yra smagūs, tai iš arti jie dar smagesni. Masažuotojas Juozukas (Juozas Petkevičius) taip pat labai šilta asmenybė. Jam išsikalbėdavo ne tik krepšininkai, bet ir mes - filmo komanda. Tiesą sakant, gerų žodžių galima pasakyti apie visus, apie visą rinktinę, visą personalą.

- Vis dėlto tai filmas krepšinio sirgaliams, o kuo jis bus vertingas pačiai rinktinei?

- Ta patirtis, kurią ji išgyveno Europos čempionate - unikali. Visą tai prisiminti visiems bus labai smagu. Tikiuosi, krepšininkams irgi. Taip pat tai gali motyvuoti ruošiantis ateities kovoms, dar kartą priminti, dėl ko kovojama. Primins, kad už jų nugarų yra tie 3 milijonai palaikančiųjų.

Geriausi aktoriai - broliai

- Ar dar daug liko, kas nutylėta, neparodyta?

- Tiesą sakant, dėjome viską, kas padėjo papasakoti tą unikalią istoriją. Gerų kadrų, kurie būtų verti patekti į filmą, į ekranus, - pateko visi. Tik tiek, kad turėjome labai daug nufilmuotos medžiagos - 200 valandų. Taigi atsirinkti medžiagą buvo labai sudėtinga. Galiu pacituoti trenerį K.Kemzūrą: „Kurį pirštą pjausi, tą skaudės.”

- Ar krepšininkai geri aktoriai?

- Nereikėtų jų lyginti su profesionaliais aktoriais, nes čia kitoks žanras. Žinoma, ir tarp mūsų rinktinės krepšininkų yra tokių, kuriems patinka dėmesys, kurie mėgsta kameras, pvz., čia išsiskiria broliai Lavrinovičiai. Jie elgiasi prieš kameras labai laisvai ir greičiau pripranta, tiesiog nemato kameros. Jie buvo turbūt geriausi aktoriai. Iš tiesų juk krepšininkams nereikėjo vaidinti, o tiesiog būti savimi.

- Krepšinis Lietuvoje labai populiarus, antroji religija. O ar po šio filmo jums nekilo minčių sukurti filmą apie kitą sporto šaką, kad ir futbolą, kuriam populiarumo mūsų šalyje trūksta?

- Minčių tikrai kyla, turiu įvairių kūrybinių sumanymų. Tiesą sakant, ne apie futbolą, o apie ekstremalų sportą. Yra Lietuvoje tų istorijų, kurios tikrai vertos filmo, tiesiog reikia imti ir daryti.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net