Gintaras Krapikas: „Kinijoje laukia neužbaigti darbai“

Dvejų metų sutartį su Nandzingo klubu G.Krapikas pasirašė 2018 m. balandį, taigi jo darbas Kinijoje dar tik įpusėjo. „Monkey Kings“ tikrai nėra Kinijos aukščiausiosios lygos favoritė. Lietuvio treniruojama komanda laimėjo 11 iš 46 reguliariojo sezono rungtynių ir liko priešpaskutinė - 19-a. Kadangi „Monkey Kings“ nepateko į atkrintamąsias varžybas, sezonas baigėsi dar kovo pabaigoje. Tai G.Krapikui suteikė progą anksti grįžti į Lietuvą. Kita vertus, galimybės ilgai pabūti namie treneris neturės. Netrukus jis išvyks atgal į Kiniją, kad pradėtų pasirengimą kitam sezonui.

- Sezonas Kinijoje trumpas, bet rungtynių - nemažai. Kas labiau išvargina - ilgas sezonas Europoje ar trumpas, bet intensyvus Kinijoje? - paklausėme Gintaro KRAPIKO.

- Visa struktūra ten yra kitokia. Komandos, kurios nepatenka į atkrintamąsias varžybas, po 3-4 savaičių pradeda pasirengimą kitam sezonui. Tarpsezonis yra labai ilgas. Jis tęsis šešis mėnesius. Tai yra didžiausias skirtumas, palyginti su Europa, kur čempionatas tęsiasi iki birželio. Tarpsezonio metu nėra paprasta viską kontroliuoti. Žaidėjai puikiai supranta, kad rungtynės prasidės tik spalio antroje pusėje, laiko yra labai daug. Motyvuoti juos nuo pat pradžios nėra paprasta. Tačiau prie visko galima prisitaikyti. Praėjęs tarpsezonis man buvo pirmas, o šį jau planuoju truputį kitaip. Bus kitoks darbo išdėstymas, kitokie tarpiniai tikslai.

- Kaip klubo vadovai įvertino šio sezono rezultatus ir žaidimą?

- Vertinimas negali būti geras, jei komanda sezoną baigia priešpaskutinėje vietoje. Dabar reikia susėsti visiems kartu ir išsiaiškinti nesėkmingo sezono priežastis, o kol kas nebuvo galimybės to padaryti.

- Tačiau jūsų komanda turbūt ir nebuvo priskiriama prie favoričių?

- Taip. Komanda aukščiausiojoje lygoje žaidė penktą sezoną. Anksčiau ji niekada nebuvo pakilusi aukščiau 15-osios vietos. Po praėjusio sezono komanda patyrė praradimus, ypač vietinių žaidėjų gretose. Praradome tris žaidėjus, du iš jų buvo starto penketo krepšininkai. O atėjo tik vienas vietinis žaidėjas, jis buvo daugiau pagalbinis krepšininkas. Praradimas buvo tikrai didelis. Tai - viena iš priežasčių, kodėl sezonas nebuvo toks kaip ankstesnis arba sėkmingesnis. Tačiau visa tai norisi aptarti su klubo vadovais, o ne skelbti savo išvadas be jų.

- Ar klubo organizacija, krepšinio kasdienybė Kinijoje labai skiriasi nuo Europos?

- Man tai buvo pirmi metai toje lygoje, treniravau tikrai ne stipriausią komandą, todėl negaliu kalbėti už visus. Galbūt stipresnėse komandose buvo kitaip. Nors mūsų komanda lygoje yra penktus metus, bet jos augimo procesas dar vyksta. Ji stengiasi būti profesionali visose srityse. Atvykus į Kiniją, pasijuto tai, kad žaidėjų baziniai įgūdžiai, krepšinio pagrindai yra tolokai nuo tų, kuriuos, aš įsivaizduoju, reikia turėti aukščiausiame lygyje. Bent jau mūsų komandoje. Nenoriu kaltinti žaidėjų, kad jie nesistengė. Tiesiog anksčiau į tai nebuvo kreipiama dėmesio. Galbūt jiems būnant jaunesnio amžiaus su jais nedirbo kvalifikuoti specialistai, kaip yra pas mus. Lietuvos sporto mokyklose dirba kvalifikuoti treneriai, žaidėjai ateina su gerais pagrindais. Tuo reikia užsiimti, bet nesiseka to padaryti greitai, kaip norėtųsi. Viską reikia kartoti ir kartoti. Tik kažką praleidi, nes galvoji, kad žaidėjai jau įsisavino, iškart reikia grįžti atgal, nes prasideda bėdos. Tas procesas užtrunka ilgai. Todėl ir galvoju šį tarpsezonį šiems reikalams skirti daug daugiau laiko.

- Klubui leidžiama turėti tik du legionierius. Peršasi išvada, kad rezultatą labiau lemia vietos žaidėjai, net jeigu jie ir nėra tokie geri kaip užsieniečiai?

- Taip, ir čia susiduriama su problema. Nežiūrint į tai, kad šalyje yra pusantro milijardo gyventojų ir didelis krepšininkų kiekis, aukšto meistriškumo žaidėjų trūksta. Aukščiau esančios komandos stengiasi juos prisirišti kuo ilgesniam laikui. Tarp sezonų rinkoje nebūna daug žaidėjų, kad galėtum pasistiprinti. Be abejo, tai lemia ir klubo biudžetas. Mūsų komanda, manau, buvo viena iš trijų, skyrusių mažiausius biudžetus žaidėjų atlyginimams.

- Lygoje yra daug komandų, joms reikia daug kinų. Ar tai neišlepina Kinijos krepšininkų?

- Greičiausiai taip. Dviejų užsieniečių taisyklė jiems palengvina gyvenimą, sumažina motyvaciją rūpintis savo meistriškumu. Visgi jie žino, kad, jei kažką pasiekė, jiems jau nieko negali atsitikti, net jeigu jie nelabai stengsis. Kažkokia komanda vis tiek paims. Su ta pačia problema teko susidurti dirbant Rusijoje, kur buvo ribojamas užsieniečių buvimas aikštelėje. Ten tokia taisyklė irgi truputį atpalaiduodavo vietos žaidėjus, atpratindavo sunkiai dirbti, kad iškovotų sau vietą. Tai tikrai neprisideda prie motyvacijos ir aukštesnio meistriškumo siekimo.

- Ar dirbant Kinijoje vienatvė yra didelė problema? Juk be vertėjo pagalbos turbūt nelabai ir turėdavote su kuo pasikalbėti?

- Kalbos barjeras aktualus ne tik dėl vienatvės, jis tiesiogiai turi įtakos darbui. Kuo arčiau sezonas arba kuo sunkesnė padėtis, tuo labiau reikia vyriškų pokalbių tarp trenerio ir žaidėjo arba trenerio ir komandos vadovų. Norisi susėsti ir pasikalbėti prie keturių akių. Tačiau be vertėjo nevyksta nė vienas veiksmas. Kartais žaidėjai ir vadovai nenori visiškai atsiskleisti galbūt todėl, kad yra tarpininkas. Visas užtrunka ilgiau. Daugeliu momentų tai buvo problema.

- Nandzingas vadinamas vienu seniausių Kinijos miestų, jis ilgai buvo sostinė. Ar spėjote pajusti miesto grožį, juo pasidžiaugti?

- Turėjau gerą vertėją, kuris ne tik atlikdavo tiesioginį darbą, bet ir rūpinosi mano laisvalaikiu. Aplankėme daug vietų, jis daug ką papasakojo, nes domisi savo šalies istorija. Miestas yra fantastiškai įdomus. Kaip jie sako - nedidelis, nes gyvena „tik“ 9 milijonai. Kai pasakau, kad tai yra daugiau nei trys Lietuvos, jie keistai į mane pažiūri. Nandzingas patvirtina savo, kaip vieno iš seniausių, istoriškai svarbiausių ir įdomiausių Kinijos miestų, vardą.

- Kinams žodžiai lietuvis ir krepšinio treneris galbūt iki šiol asocijuojasi su Jonu Kazlausku?

- Neabejotinai. J.Kazlausko vardas jiems puikiai žinomas jau seniai. Pastaruosius dvejus metus ir geras Donato Motiejūno žaidimas dar kartą patvirtino, kad lietuviai yra krepšinio meistrai. Prie to prisideda ir du fizinio rengimo treneriai - Sigitas Kavaliauskas bei Virginijus Mikalauskas. Jie ten taip pat turi labai gerą vardą. Dar ir Rolandas Jarutis Kinijoje dirba trenerio asistentu. Būdami tokie maži, tokioje didelėje šalyje tikrai patvirtiname krepšinio šalies vardą.

- Tačiau, be D.Motiejūno, Kinijoje jau seniai nežaidė nė vienas Lietuvos krepšininkas. Kodėl? Ar ten reikia žaidėjų, turinčių ypatingus individualius gebėjimus?

- Taip, nes ir žaidimo stilius ten yra kitoks. Jie lygiuojasi į NBA, taigi ir žaidėjų reikia išskirtinių. Dauguma lietuvių, kad ir aukšto meistriškumo, yra labiau komandinio stiliaus žaidėjai. Kinijoje, nors ir sakoma, kad gynyba svarbi, beveik viskas matuojama tuo, ką tu įmetei, kiek paėmei kamuolių. Tokiems žaidėjams Kinijos klubai pasirengę mokėti labai didelius pinigus. Surasti lietuvį, kuris atitinka reikalavimus ir nežaidžia NBA ar Eurolygoje, nėra paprasta. Nors, be abejo, būtų malonu turėti tautietį savo komandoje.

- Mažiau nei po penkių mėnesių Kinijoje prasidės krepšinio pasaulio čempionatas. Kaip manote, ar čempionatas bus surengtas puikiai?

- Stebint, kiek dėmesio, pastangų ir lėšų yra skiriama, net neabejoju, kad čempionatas bus organizuojamas aukščiausiu lygiu. Kinams labai svarbi pasaulio nuomonė. Jie žino, koks populiarus pasaulyje yra krepšinis, kiek jie sulauks dėmesio.

- Kada pats ketinate grįžti į Kiniją?

- Klubas skrydžio bilieto dar neatsiuntė, bet tai turėtų būti maždaug balandžio viduryje arba antroje pusėje. Pernai į Kiniją nuvykau balandžio 10 d. Darbo pradžia būna ankstyva, bet tokia jau Kinijos specifika.

- Ar į Kiniją grįšite su malonumu?

- Be abejo. Frazė, kad liko nenuveiktų darbų, galbūt yra banali, bet mano atveju ji galioja. Dabar turiu vieno sezono patirtį, pamačiau tendencijas. Sezono metu negali labai daug pakeisti, nes rungtynės vyksta beveik kas antrą dieną. Be to, šalis didelė, skrydžiai užima daug laiko. Papildyti komandą sezono metu beveik neįmanoma, net jei turi daug problemų dėl traumų. Taigi prieš sezoną laukia daug darbo.