Žodis „pasiduoti“ namie nevartojamas

Turnyro programoje buvo 14 kovų, lietuviai varžovų pranašumą pripažino tik du kartus, ir abu kartus tai lėmė teisėjų sprendimai, o ne nokautai. Ričardas Kulis atidarymo kovoje nusileido sportininkui iš Latvijos Stanislavui Makarenkai, Karolis Liukaitis svorio kategorijos iki 85 kg „Gran Prix“ varžybų pusfinalyje neprilygo svečiui iš Suomijos Danieliui Forsbergui. Dar dviejose akistatose mūsų šalies kovotojai nedalyvavo. Jų nebuvo „Gran Prix“ antrajame pusfinalyje ir finale.

Nesunku paskaičiuoti, kad lietuviai pasiekė 10 pergalių. Jos buvo labai įvairios. Nokautų laukiančius žiūrovus nudžiugino Henrikas Vikšraitis, Deividas Danyla ir Julius Mocka. Iš jų tik H.Vikšraitis privertė laukti trečiojo raundo. D.Danylai ir J.Mockai užteko dviejų raundų. „Tai viena svarbiausių mano pergalių, nes varžovas tikrai tituluotas, net šešis kartus pasaulio čempionas“, - sakė D.Danyla. Jis dar turnyro išvakarėse juokavo, kad oponentas iš Kolumbijos Manuelis Likė Kanaveralas (Manuel Lique Canaveral) galėjo atsivežti keletą savo diržų. Tokiu atveju juos būtų galima atimti. Deja, dėl diržo nebuvo kovojama, teko pasitenkinti nokautu.

Po ilgokos pertraukos Vilniaus ringe buvo galima išvysti pastaruoju metu Japonijoje dažnai kovojantį ir Lietuvos Vilkolakiu ten pramintą Teodorą Aukštuolį. Jis kovėsi pagal bušido taisykles, leidžiančias ir imtynių veiksmus. Ukrainietį Sergejų Sochą lietuvis įveikė sprando laužimu, o prieš tai dar ir gerokai aptalžė. Prieš turnyrą T.Aukštuolis numetė 12 kg, todėl baiminosi, kad ilgai kovai gali neužtekti jėgų. Grumtynės pasibaigė jau pirmame raunde. „Manau, kad būčiau atlaikęs ir visas 10 min. Juk Japonijoje reikia kovoti 20 min., čia turėtų būti dvigubai lengviau. Ten svarbiausia parodyti valią. Kad ir silpnesnis esi, vis tiek turi parodyti, kad gali kovoti, išlaikyti intrigą. Pasiduoti ten negali. Geriau jau tegul tave „išjungia“ ar pasmaugia“, - pasakojo T.Aukštuolis.

Tačiau valios ir nenoro pasiduoti reikia ne tik Japonijoje. Vilniuje šias savybes pademonstravo T.Jonkus ir S.Maslobojevas. T.Jonkus du raundus daužė marokietį Jusefą El Hadamį, bet trečiajame viskas apsivertė aukštyn kojomis. Teisėjai skyrė papildomą raundą, kuriame lietuvis buvo pranašesnis.

„Nedažnai pasitaiko tokių permainingų kovų. Varžovas buvo labai nepatogus. Viskas buvo lyg filmuose apie Rokį. Atrodė, jau viskas, nebėra jėgų, bet salės palaikymas motyvavo jas atrasti. Varžovo proveržis trečiajame raunde buvo netikėtas. Pirmajame raunde jis pasirodė nelabai stiprus. Galvojau, kad gal bus greita pergalė. Bet taip tik atrodė, o gal jo taktika tokia buvo. Tikrąja to žodžio prasme išplėšiau pergalę“, - teigė T.Jonkus.

Paskutinėje turnyro dvikovoje S.Maslobojevas susidūrė su raumeningu ir agresyviu olandu Tomu Bridžvoteriu (Thomas Bridgewater). „Jo smūgiai nestandartiniai, iš šono atrodo nelabai gražūs, bet kaip vienas treneris man yra pasakęs - ringe nebūna gražių ar negražių smūgių. Jeigu smūgis priverčia žmogų atsidurti ant grindų, tai yra geras smūgis. Praleidau keletą kvailų smūgių“, - po kovos kalbėjo S.Maslobojevas. Atsidurti ant grindų jam teko antrame raunde. „Varžovo kelis nuslydo rikošetu. Pirštinės po tokių rikošetų daug žalos nepridaro, bet kelis - grynas kaulas, tai ir priklaupiau ringe“, - nesėkmę prisiminė Kuvalda vadinamas kovotojas.

Nokdaunas neprivertė S.Maslobojevo iškelti baltos vėliavos. Trečiame raunde jis turėjo iniciatyvą, o po papildomo raundo šventė pergalę. „Aš turėjau įrodyti, kad esu geresnis, ir stengiausi tą padaryti. Manau, pirmame raunde turėjau nedidelį pranašumą, antrąjį pralaimėjau, o trečiame vėl pirmavau, todėl išėjo lygiosios. Papildomame raunde aš dominavau. Žinau, kad yra žmonių, kurie galėjo pasakyti: „Žiūrėk, sakiau, kad jis nieko vertas“, bet stengsiuosi jiems nesuteikti tokių progų“, - sakė S.Maslobojevas.

Sergejus pripažino, kad tai nebuvo pati geriausia jo kova: „Jaučiuosi nelabai gerai. Ant savo kupros apsiėmiau per daug dalykų. Visada noriu parodyti geriausią šou iš visų ir dar norėjau, kad žmonės nepamirštų, kaip kažkada visi skanduodavo Remigijaus Morkevičiaus vardą. Noriu, kad jį prisimintų. Jaučiau didelį palaikymą ir labai norėjau nenuvilti nei sirgalių, nei Anapilin iškeliavusio Remigijaus. Ta įtampa šiek tiek trukdė. Labai malonu kovoti Lietuvoje. Tai geriausia vieta, bet tuo pat metu slegia didžiausia įtampa.“ Tikrai nepadėjo ir priverstinė pauzė. Iki šio turnyro S.Maslobojevas dėl lūžusių šonkaulių nekovojo keturis mėnesius.

Sirgalių paramą kovotojas paminėjo kaip vieną svarbiausių faktorių. „Palaikymas man suteikė antrą kvėpavimą. Neįsivaizduoju, ką aš darysiu, kai baigsiu karjerą, kaip reikės gyventi be tokių emocijų ir tokio palaikymo. Tai yra narkotikas, kurį turiu priimti. Galvojau, kad geriau krisiu negyvas, bet nepasiduosiu, savo žemės neatiduosiu“, - teigė S.Maslobojevas.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Sporto gyvenimas"