Varžybų alkį vis dar jaučia

Pastarąjį kartą A.Kazakevičius varžybose dalyvavo 2016 m. gegužės mėnesį. Tuomet mūsų šalies imtynininkai bandė išnaudoti savo paskutinį šansą įšokti į olimpinį traukinį. Mat Stambule (Turkija) vyko Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių imtynių II pasaulio atrankos turnyras. Tačiau trečiųjų olimpinių žaidynių jo karjeroje vis dėlto nebuvo. Imtynininkas patyrė sunkią traumą - plyšo mentės rotatorių sausgyslė ir apatinė sąnarinė lūpa.

„Tada ir baigėsi mano karjera. Šiaip traumą išsigydžiau, ją jau pamiršau. Dabar dirbu treneriu, - pasakojo A.Kazakevičius. - Dirbu Vilniaus Ozo gimnazijoje. Turime apie 30 vaikų grupę, dirbame keli treneriai. Jau dirbu antrus metus, visai neblogai sekasi. Pernai jau turėjome ir Europos čempionato jaunių grupės prizininką, turime kelis Lietuvos čempionus. Tad dirbame ir žiūrėsime, kokie vėliau bus pasiekimai.“

Imtynininkas pripažino, kad nors pats ir nekovoja varžybose, kraujas viduje dar verda ir vis atrodo, kad geriau buvo pačiam dalyvauti nei žiūrėti iš šono.

„Dar liko nuoskauda, kad ir olimpinėse atrankos varžybose taip išėjo - patyriau traumą. Tikrai dar norėjau sudalyvauti vienose olimpinėse žaidynėse. Po to buvo dar daug kalbų, pavyzdžiui, kad po traumos pailsėsiu, atsigausiu ir vėl kibsiu į treniruotes, ruošiuos varžyboms. Tačiau, žinote, laikas eina, metai daro savo. Taigi, vadinasi, kiek turėjau, kiek pasiekiau, tiek ir užtenka. Galbūt trenerio darbas dar kažką pakeis“, - svarstė graikų-romėnų imtynių atstovas.

Ar tikrai tos sportininko karjeros durys jau uždarytos ir užrakintos?

„Kuo toliau laikas eina, tuo labiau galvoju, kad jau tikrai negrįšiu. Galbūt jau užtenka. Reikia duoti kelią jauniems. Geriau pasidalysiu savo patirtimi su jaunaisiais imtynininkais nei pats vėl eisiu į varžybas, užkirsdamas jiems kelią ten patekti. Juk mano organizmas nebe jaunas, gali atsinaujinti traumos“, - pridūrė A.Kazakevičius.

Pasak imtynininko, įsimintiniausia jo karjeros akimirka, žinoma, buvo 2012 m. Kai Londono olimpinėse žaidynėse jis tapo prizininku ir Lietuvai iškovojo bronzos medalį.

„Tai aukščiausias mano karjeros pasiekimas. Tačiau iš tikrųjų nesigailiu nė vienų karjeros metų, kuriuos praleidau imtynėse. Tai buvo labai nuostabus laikas, nuostabi sportininko karjera. Dabar visiems tą patį sakau, kad nepamirštų, jog jie dabar yra sportininkai ir tai pats geriausias jų laikas. Po to, kai nustosite sportuoti, reikės kažkur dirbti, bus visai kitas gyvenimas. O juk turbūt kiekvieno sportuojančio žmogaus svajonė yra atstovauti šalies rinktinei, būti olimpinėje komandoje. Tai vienareikšmiškai geriausias laikas“, - atviravo A. Kazakevičius.

Trenerio darbas - naujas etapas A.Kazakevičiaus gyvenime. Imtynininko teigimu, prieš tai jis tikrai manė, kad tai daug lengvesnė veikla.

„Atrodė, kad treneris tiesiog nuvažiuoja į varžybas, pašneka, susitaria dėl svėrimų, dar kažką padaro ir viskas. Tačiau, žinokite, nuvažiavau į Senojo žemyno pirmenybes, po to į pasaulio čempionatą, tai po varžybų man taip galvą skaudėjo... Kai pats dalyvaudavau varžybose kaip sportininkas, tikrai nebuvo tokio streso, kokį patyriau būdamas treneriu. Žodžiu, tikrai nelengvas darbas. Tai kūrybinis darbas, nesėdi prie popierių ar kompiuterio. Galvoji apie sportininkus, apmąstai taktikas, technikas ir pan. Ne kiekvienas gali taip dirbti su žmonėmis“, - kalbėjo olimpinis prizininkas.

A.Kazakevičius, paklaustas, kaip vertina pamainą, dabartinę situaciją Lietuvos imtynėse, sakė, kad jo laikais kovodavo visa mūsų šalies šios sporto šakos „grietinėlė“. Tad kartelė buvo labai užkelta.

„Tačiau dabartiniai Lietuvos suaugusiųjų rinktinės nariai turi kur eiti, ko siekti. Jie juk mato mūsų pavyzdžius. Buvau ne tik aš, buvo ir Mindaugas Mizgaitis, ir Mindaugas Ežerskis, ir Valdemaras Venckaitis. Tikrai buvo nemažai gerų imtynininkų. Visi buvome pasaulinio lygio sportininkai. Ir pamaina mato, ką mes pasiekėme, vadinasi, ir jie gali, - įsitikinęs A.Kazakevičius. - Praėjo Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, dabar laukia 2020 m. Tokijo žaidynių atranka. Tų kandidatų tikrai yra. Yra gabių imtynininkų. Aišku, galbūt jiems šiek tiek dar trūksta, nes į olimpines žaidynes sunku patekti. Tačiau jie turi galimybes. Matau, kad mūsų imtynininkai stengiasi, dirba, yra motyvuoti. Nors, žinoma, ne visada pasiseka ten dalyvauti, bet siekti to reikia. Tikiu, kad jiems pasiseks, turėsime gerą pamainą, imtynės nebus pamirštos.“

Žinoma, kiekvienas treneris svajoja išauginti olimpinį čempioną. A.Kazakevičius - ne išimtis. Tačiau kol kas jis dirba su jaunių grupe iki 18 metų. Taigi, pirmiausia, norisi perduoti visas savo žinias, motyvuoti, kad baigę mokyklas jie nemestų sporto, o siektų aukštesnių rezultatų: „Auklėtiniai tampa tarsi tavo vaikais, juk matai juos kylant amžiaus grupėse. O tais čempionais tampama ne per 1-2 metus. Reikia praeiti ne vieną ciklą. Galbūt net 10 metų.“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“