respublika.lt
 

Svarbiausia taisyklė - nelaužyti taisyklių

2018 vasario mėn. 03 d. 12:32:22
Arūnas ABROMAITIS, „Respublikos“ žurnalistas

Jelena Vaicechovskaja yra viena iš nedaugelio sporto visuomenės atstovių, galinčių pažvelgti į jį iš dviejų pozicijų - profesionalios atletės ir žurnalistės. 1976 m. Monrealyje rusė pasipuošė auksu olimpinėse šuolių į vandenį varžybose. Kai dėl traumos teko baigti karjerą, olimpinė čempionė tapo žinoma sporto žurnaliste, iki praėjusių metų ji dirbo „Sport express“ dienraštyje. TSRS rinktinėje J.Vaicechovskaja susidraugavo su Lina Kačiušyte, teko treniruotis ir su kitais mūsų šalies plaukikais. Pokalbyje su „Respublika“ olimpinė čempionė papasakojo apie seną draugystę ir sunkius iššūkius, laukiančius karjerą baigiančio sportininko. Kita tema, ypač skaudi Rusijai, yra dopingas. J.Vaicechovskajos žodžiai gali nepatikti, tačiau verta susipažinti ir su kitokia, Lietuvoje rečiau girdima nuomone.

×
nuotr. 1 nuotr.
GALIMYBĖS. Jelena Vaicechovskaja neabejoja, kad žmonės dažniau patys pasiduoda, o ne pralaimi, todėl reikia bandyti išnaudoti šansus. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

 

- Kokia pirmoji asociacija kyla, kai girdite Lietuvos pavadinimą? Ar ji būna susijusi su sportu? - paklausėme Jelenos Vaicechovskajos, kuri Lietuvoje lankėsi pirmą kartą.

- Kai išgirstu Lietuvos pavadinimą, visada pagalvoju apie L.Kačiušytę. Mes visada puikiai sutarėme, kartu dalyvavome varžybose. Kai dabar sužinojau, kad yra galimybė atvažiuoti, iškart paskambinau Linai. O praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje sirgau už Kauno „Žalgirį“. Net nežinau, kodėl. Galbūt todėl, kad TSRS buvo didelė valstybė, ir kai klubas, atstovaujantis mažai šaliai, taip atkakliai kovėsi ir taip gerai žaidė, tai kėlė didelę pagarbą. „Žalgiris“ - bene geriausia, kas gali būti sporte. Tai ir pasididžiavimas savo šalimi, ir labai aukštas profesionalumo lygis, ir noras kovoti.

- Kaip atsitiko, kad susidraugavote su L.Kačiušyte? Juk nesate vienmetės. Be to, jūs - šuolininkė į vandenį, o ji - plaukikė.

- Lina jaunesnė, bet nedaug. Kai ji plaukiojo, TSRS rinktinei vadovavo mano tėvas. Lina, mano nuomone, buvo jo numylėtinė. Tėvas darbui skirdavo tiek dėmesio, kad komanda buvo tarsi šeimos dalis. Visa ta sportininkų karta man iki šiol daug reiškia, nors su Lina nesimatėme nuo 1980 m. Kelis kartus kalbėjomės telefonu, bet nesimatėme 38 metus. Todėl dabar galbūt negalima sakyti, kad esame draugės, bet ji man vis tiek yra artimas žmogus.

- Jūsų tėvo Sergejaus Vaicechovskio treniruojamoje rinktinėje buvo ir daugiau Lietuvos sportininkų. Tėvas buvo griežtas treneris?

- Tarp jo auklėtinių buvo ir Robertas Žulpa, Aiškutė Buzelytė. Tačiau tėvas pats netreniravo, kalbant šiuolaikiniais terminais, jis buvo tarsi vadybininkas. Jis parinkdavo trenerius atskiroms sporto šakoms, bendraminčius. Net nežinau, iš kur pas jį buvo tiek meilės sportininkams. Gal tai susiję su tuo, kad jis pats niekada nerodė įspūdingų rezultatų. Gal jis žavėjosi žmonėmis, galinčiais pasiekti tokius rezultatus, bet jis juos tikrai mylėjo, rūpinosi jų auklėjimu. Pavyzdžiui, jis savo plaukikams atveždavo anglų kalbos mokytoją. Visi, kas pas jį treniravosi, kalba angliškai, o tiems laikams tai buvo retas atvejis. Turbūt ne atsitiktinumas, kad visi tos komandos nariai vėliau surado save gyvenime.

- Jūsų atveju buvo sunku surasti savo vietą gyvenime?


- Sunku. Visiems būna sunku. Kai sportuoji, nėra taip, kad baigi treniruotę ir esi laisvas. Sporte esi visą parą. Atsibundi ryte, pusryčiams valgai ne tai, ko nori, o tai, ką reikia. Tada eini treniruotis, ilsiesi, eini į kitą treniruotę. Dar būna masažai, įvairios procedūros. Viskas orientuota į rezultatą. Miegoti eini anksti, kad kitą dieną normaliai dirbtum. Kai toks gyvenimas baigiasi, labai sunku pakeisti save. Įsivaizduokite, kad atsibundate ryte ir jums nereikia niekur skubėti. Galite keltis, o galite ir nesikelti. Iš pradžių atrodo, kad esate laisvas, bet paskui suprantate, kad jūs niekam nereikalingas. Tai yra baisiausia. Pradedi suprasti, kad neturi išsilavinimo, nežinai, kaip gyvena tavo bendraamžiai. Bendrauji su kažkokia kompanija ir nesupranti, apie ką jie kalba. Kol tu galvojai, kaip pagerinti rezultatą viena sekunde, jie vaikščiojo į teatrą, koncertus, skaitė knygas. O tu nieko nežinai. Galima palyginti su žmogumi, 25 metus praleidusiu negyvenamoje saloje ir sugrįžusiu į visuomenę. Man pasisekė, kad turėjau protingus tėvus. Jie vertė mokytis dvi kalbas, stengėsi, kad būčiau užsiėmusi. Aš baigiau institutą, ištekėjau, susilaukiau trijų vaikų. Kai turi vaikų, visada turi kuo užsiimti. Ir tik vėliau susimąsčiau, kur galėčiau dirbti. Išbandžiau žurnalistiką, man tiko.

- Ką patartumėte jauniems sportininkams? 100 proc. atsiduoti sportui ar visada galvoti ir apie atsarginį variantą?

- Jei užsiimi sportu ir nori aukštų rezultatų, tam reikia skirti visą laiką. Jei negalvoji apie rezultatą, reikia tiesiog užsiimti kūno kultūra, tik dėl savo sveikatos. Sporte labai svarbu suprasti, dėl ko juo užsiimi. Tačiau taip pat svarbu suprasti, kad sporto karjerai pasibaigus, gyvenimas nesitęs. Prasidės kitas gyvenimas. Daugelis sportininkų tam nebūna pasiruošę. O kai žinai, kad taip bus, žinai ir tai, kad bus sunku, viskas prasidės iš naujo. Mano tėtis visada sakydavo, kad gyvenime yra daugiau pasidavusių, o ne pralaimėjusių žmonių. Taip iš tiesų yra. Daugelis žmonių, jei nori kažką nuveikti, galvoja, kad tai pernelyg sudėtinga, jiems nepavyks. Jie net nebando. Paskui jie gailisi neišnaudotų šansų. Visas mūsų gyvenimas, ne tik sporte, susiveda į sugebėjimą išnaudoti savo šansus.

- Galite įvardinti vieną arba keletą sportininkų, kuriuos galima vadinti žmonėmis iš didžiosios raidės?


- Tokių yra daug, net sunku kažką išskirti. Sporte yra kaip gyvenime. Dauguma žmonių yra geri, pasirengę padėti. Tiesiog žmogus ilgiau prisimena blogus dalykus. Iš tiesų dauguma žmonių labai sunkiai dirba. O kai žmogus sunkiai dirba, jis išmoksta vertinti supratingumą, norą padėti. Man dažnai padėdavo beveik nepažįstami žmonės. Jau kalbėjome apie L.Kačiušytę. Juk mes neilgai kartu dalyvavome varžybose, gal kokius 3-4 metus. Praėjo 38 metai, ir atrodytų, koks gi tarp mūsų gali būti bendravimas? Tačiau kai aš jai paskambinu, iš balso suprantu, kad jai malonu su manimi kalbėti. Gal todėl, kad geriausias mano ir jos gyvenimo laikas sporte kažkada sutapo. Kai sporte su kažkuo susiduri, jis tampa tavo gyvenimo dalimi. Jei Lina naktį paskambins ir pasakys, kad reikia pagalbos, negalvosiu apie tai, kad prabėgo 38 metai. Kelsiuosi ir bandysiu padėti.

- Pakalbėkime apie naująją kartą. Lietuvoje didelio dėmesio sulaukdavo Rūtos Meilutytės ir Julijos Jefimovos dvikovos. Manau, kad daugelis žmonių Lietuvoje J.Jefimovą nelabai mėgsta. Ar Rusijoje jų dvikovos irgi sulaukdavo didelio dėmesio?

- Kai yra dvi stiprios varžovės, tai visada įdomu. Kai Rūta laimėjo olimpines žaidynes, sužinojau Linos numerį ir po ilgo laiko jai paskambinau. Paskambinau tiesiai iš baseino ir pasakiau, kad sveikinu visą Lietuvą. Jūs sakote, kad žmonės galbūt nemėgsta J.Jefimovos. Tai normalu, kai vertina sirgaliai. Juk jie serga už savo sportininką. O kas dėl profesionalų, kiekvienas įspūdingas rezultatas jiems visų pirma sukelia pagarbą. Žiūriu į R.Meilutytę ir suprantu, kiek darbo reikėjo įdėti, kiek visko atsisakyti. Manyje Rūtos plaukimas pažadino daugybę prisiminimų. Juk prisimenu, kaip plaukiojo Lina, mačiau, kaip ji laimėjo olimpines žaidynes. Po Rūtos pergalės jausmai buvo labai panašūs.

- Pakalbėkime ir apie nemalonius dalykus. Žiemos olimpinės žaidynės jau visai netoli. Ar po visų sankcijų ir diskvalifikacijų Rusijoje dėmesys žaidynėms sumažėjo? O gal kaip sykis išaugo?

- Sunku pasakyti. Daug žmonių sako, kad nežiūrės olimpiados, bet iš tiesų jie žiūrės. Kaip rodo praktika, kai prasideda žaidynės, jas žiūri net tie žmonės, kurie nesidomi sportu. Esu įsitikinusi, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, nesidominčių sportu, bet jie visi žino R.Meilutytės pavardę. Tas pats ir pas mus. Jei per olimpines žaidynes užeinu į kirpyklą, girdžiu, kad visi kalba apie žaidynes. Nežinau, kodėl taip yra. Galbūt todėl, kad sportas yra vienintelė sritis, kurioje galima oficialiai tapti geriausiu pasaulyje. O tai stebėti yra beprotiškai įdomu. Žinoma, visos tos istorijos skaudžiai smogė Rusijos sportui. Tačiau ką čia gali padaryti? Nieko nepakeisi.

- Tarptautinis olimpinis komitetas neleido naudoti Rusijos vėliavos ir himno. Kaip manote, tai buvo pats griežčiausias sprendimas, ar galėjo būti dar blogiau?

- Nemanau, kad galėjo būti blogiau. Blogiausia ne tai, kad kažko neįleido į žaidynes. Sporte visada buvo aiškios žaidimo taisyklės. Kartais jos gali atrodyti dirbtinės. Čia kaip kortų žaidime. Jei sutariame, kad šešiukė muša tūzą, reiškia, pas mus tokios taisyklės. Galima kiek nori kalbėti, kad šešiukė negali mušti tūzo, bet jei mes taip susitarėme, ji jį muša. Sporte buvo taisyklės, o dabar visos taisyklės sulaužytos. Man niekas nesugebės paaiškinti, kodėl į olimpines žaidynes neįleidžiamas žmogus, niekada nepažeidęs taisyklių.

- Asmeniškai mane nustebino ne draudimas naudoti vėliavą ir himną, o draudimas vykti į žaidynes tokiems sportininkams kaip biatlonininkas Antonas Šipulinas ar slidininkas Sergejus Ustiugovas...


- Tai yra tęsinys. Visas pasaulis dabar įsitikinęs, kad 2014 m. Sočio žaidynėse vyko baisūs dalykai, tačiau nėra nė vieno įrodymo, kurį būtų galima pateikti teisme. Labai atidžiai viską sekiau ir man kyla klausimai. Sakoma, jog yra tikimybė, kad taisyklės buvo sulaužytos. Tačiau tai nėra įrodymas. Reikia įrodyti, kad taisyklių buvo nepaisoma. Taip, pažeidimų galėjo būti. Tačiau mes nežinome, ar jie buvo iš tiesų, nėra įrodymų. Noriu suprasti, kuriuo momentu žmonės susirūpins tuo, kad jokių įrodymų nėra. Žinoma, aš neatmetu galimybės, kad kažkas naudojo dopingą. Sporte tai visada buvo, ir ne tik Rusijoje. Tačiau tam yra taisyklės. Sportininkai dalyvauja varžybose, dopingo kontrolieriai juos gaudo. Jei sugavote, jokių klausimų. Bet jei nesugavote, reiškia nesugavote. Yra sporto šakų, kuriose dopingas visada buvo labai svarbus. Pavyzdžiui, sunkioji atletika. Arba reikia šias sporto šakas uždrausti, arba žaisti pagal taisykles. Sportas yra žaidimas, bet žaidimas pagal taisykles. O dabar visos taisyklės sulaužytos.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • UŽDARO: Vokietijos parfumerijos tinklas „Douglas“ Europoje uždaro 70 parduotuvių.
  • VIDAUS POLITIKA: Prezidentūros vidaus politikos grupėje dirbs 4 patarėjai, sako prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Povilas Mačiulis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Ar ketinate dalyvauti Baltijos kelio minėjime?

balsuoti rezultatai

Ar šiandieną pavyktų atkartoti Baltijos kelią?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +12 C

 +11 +13 C

 

 +12 +14 C

+20 +22 C

 +23 +24 C

 

 +24 +25 C

0-3 m/s

 0-3 m/s

 

0-2 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis