Daugkartinis Lietuvos ir Baltijos šalių badmintono čempionas įvairiose amžiaus grupėse 23-ejų Ramūnas Stapušaitis, kai trauma pakoregavo karjeros planus, nusprendė paragauti trenerio duonos. Ir likimas jį atvedė į Olandiją, kur treniruojasi jo sesuo ir geriausia mūsų šalies badmintonininkė 27-erių Akvilė. Po trejų metų, įgijęs patirties, vaikinas grįžo į gimtinę, kad galėtų savo žiniomis pasidalyti su lietuviais ir išaugintų ne vieną badmintono profesionalą.
Viską išbandė
Badmintonu R.Stapušaitis susidomėjo dar būdamas 8-erių. Tačiau tai anaiptol nebuvo jo pirmoji išmėginta sporto šaka. Kaip pats vaikinas sako, prieš badmintoną išbandė turbūt viską, tiesa, išskyrus tenisą.
„Tiesiog tada Tauragėje teniso trenerių ir nebuvo. Taigi bandžiau krepšinį, futbolą, rankinį, tinklinį, stalo tenisą ir kt. Tačiau mano susidomėjimas trukdavo gal apie dvi savaites. Ir tiesiog galiausiai matydamas, kaip sesuo Akvilė žaidžia badmintoną, supratau, koks tai aktyvus žaidimas ir kad tai yra daugiau individualus sportas, čia galima kovoti už save. Taigi nusprendžiau pabandyti. Ir, galima sakyti, tapau priklausomas beveik nuo pirmos treniruotės. Eidavau ir į vaikų grupes, prašydavau trenerio ir į suaugusiųjų grupes. Žodžiu, būdavau salėje kiek galima ilgiau. Norėjau tobulėti, kuo greičiau kilti į viršų ir pasiekti vis aukštesnį lygį. Badmintonas man būdavo viskas. Tai buvo turbūt net svarbiau nei eiti į mokyklą“, - šypsodamasis sakė R.Stapušaitis.
Sportininko teigimu, tas pagrindinis faktorius, kuris jį labiausiai patraukė šioje sporto šakoje, yra tai, kad badmintonas aktyvus ir greitas sportas. Badmintone judesių įvairovė labai didelė ir čia labai didelis azartas, pridūrė badmintonininkas.
R.Stapušaitis per savo badmintonininko karjerą atstovavo Lietuvai jaunių iki 15 metų, jaunių iki 17 metų, jaunimo iki 19 metų ir suaugusiųjų rinktinėse.
„Jau net nepamenu, kada pirmą kartą buvau pakviestas į rinktinę. Dažnai patekdavau į rinktinę būdamas jaunesnis, pvz., U-19 rinktinėje žaidžiau būdamas 15-os. Tiesiog buvo profesionalių žaidėjų trūkumas. Taigi rinkdavosi tuos jaunesnius, kurie buvo pažengę į priekį ir dominuodavo tose amžiaus grupėse. Žaisdavome ir vyresnių kategorijose, ir pasiekdavome aukštų rezultatų. Taigi žaidimas su stipresniais varžovais leisdavo kilti aukštyn“, - sakė vaikinas.
„Skaudi“ pergalė
Per tuos 15 metų, žaidžiant badmintoną, R.Stapušaičiui labiausiai į atmintį įstrigo pergalė, iškovota būnant traumuotam.
„Būdamas 17-os turėjau problemų su sąnariais. Vienos kojos kelis vis „užstrigdavo“. Žaidžiau Baltijos šalių asmeniniame badmintono čempionate vienetų kategorijos pusfinalyje. Viskas sekėsi labai gerai. Laimėjau pirmąjį setą, o antrojo seto pabaigoje likus vos vienam taškui, „užstrigo“ kelis. Gydytojų salėje nebuvo. Beje, pirmenybės vyko Estijoje. Taigi laukėme, kol atvyks gydytojai. Vyriausiasis teisėjas siūlė nutraukti susitikimą, bet kategoriškai atsisakiau. Atvykę gydytojai taip pat pasakė, kad tęsti susitikimo negalima ir reikės vežti į ligoninę. Kadangi rusiškai nekalbėjau, tai sesės paprašiau, kad pasakytų, jog man ištiestų koją ir subintuotų ir jeigu neįmušiu to vienintelio taško, savo noru vyksiu į ligoninę. Taigi man koją ištiesino, subintavo, nušlubavau į aikštelę ir susikaupęs, susikoncentravęs laimėjau tą vieną vienintelį tašką. Tai buvo įsimintiniausia pergalė. Juk visiems suteikiau tiek džiaugsmo ir parodžiau užsispyrimą, kuris visą laiką buvo mano viduje“, - sakė R.Stapušaitis.
Tai buvo viena pirmųjų sportininko traumų. Jam buvo atlikta kelio sąnario menisko operacija.
„O būdamas 19-os, kai žaidžiau Lietuvos čempionate, patyriau peties traumą. Gydytojai sakė, kad jei operuosime, tai pusę metų tikrai negalėsiu žaisti, nes tai dešinioji ranka. Tada išėjo taip, kad tais metais nebepatekau į rinktinę ir sesuo pasiūlė atvykti į Olandiją. Taigi ir nusprendžiau reabilitacijai nuvykti į šią šalį“, - teigė badmintonininkas.
Stotelė užsienyje
Nuvykęs į Olandiją vaikinas dar pabandė pažaisti, nors ir buvo traumuotas, ir jam sekėsi gan neblogai. Tačiau vis daugiau laiko skirdavo treniravimui.
„Treniruoti pradėjau, kai klubo, kuriame sportavo Akvilė, vadovybė pasiteiravo, ar nenorėčiau pas juos padirbėti. Jie buvo labai suinteresuoti, gyrė mano talentą (šypsosi). Taigi taip ir išbandžiau trenerio darbą ir tai man visai patiko. Tačiau manau, kad ateityje dar mėginsiu grįžti į vienetų varžybas ir išbandysiu savo jėgas toliau. Nes šiose varžybose anksčiau visai gerai sekėsi. Ir tikrai nebijau Lietuvoje varžovų. Tiesiog manau, kad dar galiu grįžti ir laimėti“, - teigė R.Stapušaitis.
Žinoma, iš pradžių jam koją Olandijoje kišo kalbos barjeras, ypač su mažesniais vaikais. Tiesiog jie nekalbėjo gerai angliškai, o lietuvis nekalbėjo olandiškai. Tačiau visą laiką bendraudavo labai šiltai ir vieni kitus suprasdavo.
„Maloniausia iš tiesų buvo, kai suteiki savo žinias ir po kelių treniruočių atitinkamą judesį vaikai gerai atlieka. Tada ir supratau, kad tai gali būti mano pašaukimas“, - atviravo sportininkas.
Taigi Olandijoje vaikus ir suaugusius badmintonininkas treniravo beveik trejus metus, o 2013-aisiais sugrįžo į Lietuvą ir dirba Vilniuje badmintono akademijoje: „Iš Olandijos nusprendžiau grįžti, nes tas gimtinės ilgesys visada buvo viduje. Labai trūko kalbos, draugų, šeimos“.
Pats laikas
Nors jam tik 23-eji, vaikinas nemano, jog dirbti treneriu dar per anksti. Anot jo, tai daryti niekada nėra per anksti. Tiesiog gyvenime tam reikia būti pasiruošusiam, turėti kažkiek sukaupus gyvenimiškos patirties: „Be to, esu šiek tiek traumuotas ir negaliu profesionaliai pats sportuoti. Todėl manau, kad dabar kaip tik pats laikas“.
„Iš tiesų sėdėti už aikštelės ribų yra visai smagu. Ir būdamas žaidėju patarinėdavau komandos draugams. Tiesiog tai būdavo malonumas kažkam suteikti žinių, duoti patarimų, kad jie geriau galėtų pasirodyti. Ypač smagu matyti, kai kitam žaidėjui tas patarimas pagelbėjo“, - sakė badmintonininkas.
R.Stapušaičio teigimu, dabar daugumą jo mokinių sudaro suaugusieji. Iš viso badmintono akademijoje dabar yra keturios grupės, o jose apie 50 žmonių, kurie susirinko jau per pirmą akademijos darbo mėnesį. Vaikų dar yra tik kokie 5-6, bet sportininkas viliasi, kad skaičius augs ir tėveliai atves savo mažuosius išbandyti šios sporto šakos.
Pasak R.Stapušaičio, geram badmintonininkui svarbus tiek fizinis, tiek psichologinis pasirengimas. Taip pat nereiktų pamiršti ir taktikos. Taigi šie trys aspektai svarbiausi, įsitikinęs jaunasis treneris.
„Žaidėjams dažnai reikia ir moralinio palaikymo. Kai matome, kad pradeda psichologiškai palūžti, jį reikia paskatinti, palaikyti, kad klaidos dar yra ne viskas ir taškas po taško vis tiek galima pasiekti pergalę. Juk niekada nėra taip blogai. Fizinis pasiruošimas badmintone sudaro 50 proc. Juk aikštelėje reikia daug lakstyti. O jei pradės trūkti oro, tada varžovas bus pranašesnis, pastebės tavo trūkumus ir vaikys po aikštelę, kol nebegalėsi bėgti. Tiek psichologija, tiek fizinis pasirengimas labai svarbūs. Tačiau dar labai svarbi yra ir technika, tikslumas, rankos laisvumas. Jei atliksime smūgius neteisingai ar netiksliai, tai varžovas vėlgi viską galės perimti į savo rankas“, - sakė treneris.
Kraujo ryšys
R.Stapušaičio sesuo Akvilė, gyvenanti ir besitreniruojanti Olandijoje, šiemet devintą kartą iš eilės tapo Lietuvos badmintono čempionato moterų vienetų varžybų nugalėtoja. Paklaustas, kaip mano, kur slypi sesers sėkmės paslaptis, vaikinas įvardijo užsispyrimą.
„Kad ir kaip nesisektų žaidimas, mes niekada nenuleisdavome rankų ir niekada neleisdavome plunksninukui nukristi ant žemės. Net jei ir atrodydavo, kad situacija jau visiškai beviltiška, bėgdavome iki paskutinio atodūsio ir gaudydavome plunksninuką, kad jis nepaliestų žemės. Tas atkaklumas ir užsispyrimas turbūt mūsų abiejų sėkmės paslaptis“, - teigė R.Stapušaitis.
Pasak R.Stapušaičio, su sese jie labai gerai sutaria ir tikrai vienas kitam negaili patarimų.
„Visada vienas kitą išklausome, netgi kartais padiskutuojame apie badmintoną. Ir, žinoma, priimame tai, ką vienas kitam sakome. Ir tai dažnai gelbsti badmintono žaidimo situacijose“, - teigė badmintonininkas.
Ne kartą Ramūnas su Akvile kartu žaidė mišrių dvejetų varžybose, vėlgi šiemet mūsų šalies pirmenybėse jie tapo nugalėtojais. Pasak badmintonininko, su sese žaisti mišriuose dvejetuose tik pliusas. Juk žinai vienas kito žaidimą, stipriąsias ir silpnąsias vietas.
„Mūsų žaidimas vystosi labai sklandžiai. Aikštelėje vienas kitą labiau jaučiame. Galbūt čia dėl kraujo ryšio? Tikrai manau, kad kada nors sesuo tikrai norėtų grįžti į Lietuvą. Tiesiog dar dabar didelės perspektyvos yra ir Olandijoje. Manau, ji norėtų bent kartais grįžti į Lietuvą ir kartu patreniruoti, kelti Lietuvos badmintonininkų lygį“, - sakė R.Stapušaitis.
Daugkartinis Lietuvos ir Baltijos šalių badmintono čempionas įvairiose amžiaus grupėse 23-ejų Ramūnas Stapušaitis, kai trauma pakoregavo karjeros planus, nusprendė paragauti trenerio duonos. Ir likimas jį atvedė į Olandiją, kur treniruojasi jo sesuo ir geriausia mūsų šalies badmintonininkė 27-erių Akvilė. Po trejų metų, įgijęs patirties, vaikinas grįžo į gimtinę, kad galėtų savo žiniomis pasidalyti su lietuviais ir išaugintų ne vieną badmintono profesionalą.
Viską išbandė
Badmintonu R.Stapušaitis susidomėjo dar būdamas 8-erių. Tačiau tai anaiptol nebuvo jo pirmoji išmėginta sporto šaka. Kaip pats vaikinas sako, prieš badmintoną išbandė turbūt viską, tiesa, išskyrus tenisą.
„Tiesiog tada Tauragėje teniso trenerių ir nebuvo. Taigi bandžiau krepšinį, futbolą, rankinį, tinklinį, stalo tenisą ir kt. Tačiau mano susidomėjimas trukdavo gal apie dvi savaites. Ir tiesiog galiausiai matydamas, kaip sesuo Akvilė žaidžia badmintoną, supratau, koks tai aktyvus žaidimas ir kad tai yra daugiau individualus sportas, čia galima kovoti už save. Taigi nusprendžiau pabandyti. Ir, galima sakyti, tapau priklausomas beveik nuo pirmos treniruotės. Eidavau ir į vaikų grupes, prašydavau trenerio ir į suaugusiųjų grupes. Žodžiu, būdavau salėje kiek galima ilgiau. Norėjau tobulėti, kuo greičiau kilti į viršų ir pasiekti vis aukštesnį lygį. Badmintonas man būdavo viskas. Tai buvo turbūt net svarbiau nei eiti į mokyklą“, - šypsodamasis sakė R.Stapušaitis.
Sportininko teigimu, tas pagrindinis faktorius, kuris jį labiausiai patraukė šioje sporto šakoje, yra tai, kad badmintonas aktyvus ir greitas sportas. Badmintone judesių įvairovė labai didelė ir čia labai didelis azartas, pridūrė badmintonininkas.
R.Stapušaitis per savo badmintonininko karjerą atstovavo Lietuvai jaunių iki 15 metų, jaunių iki 17 metų, jaunimo iki 19 metų ir suaugusiųjų rinktinėse.
„Jau net nepamenu, kada pirmą kartą buvau pakviestas į rinktinę. Dažnai patekdavau į rinktinę būdamas jaunesnis, pvz., U-19 rinktinėje žaidžiau būdamas 15-os. Tiesiog buvo profesionalių žaidėjų trūkumas. Taigi rinkdavosi tuos jaunesnius, kurie buvo pažengę į priekį ir dominuodavo tose amžiaus grupėse. Žaisdavome ir vyresnių kategorijose, ir pasiekdavome aukštų rezultatų. Taigi žaidimas su stipresniais varžovais leisdavo kilti aukštyn“, - sakė vaikinas.
„Skaudi“ pergalė
Per tuos 15 metų, žaidžiant badmintoną, R.Stapušaičiui labiausiai į atmintį įstrigo pergalė, iškovota būnant traumuotam.
„Būdamas 17-os turėjau problemų su sąnariais. Vienos kojos kelis vis „užstrigdavo“. Žaidžiau Baltijos šalių asmeniniame badmintono čempionate vienetų kategorijos pusfinalyje. Viskas sekėsi labai gerai. Laimėjau pirmąjį setą, o antrojo seto pabaigoje likus vos vienam taškui, „užstrigo“ kelis. Gydytojų salėje nebuvo. Beje, pirmenybės vyko Estijoje. Taigi laukėme, kol atvyks gydytojai. Vyriausiasis teisėjas siūlė nutraukti susitikimą, bet kategoriškai atsisakiau. Atvykę gydytojai taip pat pasakė, kad tęsti susitikimo negalima ir reikės vežti į ligoninę. Kadangi rusiškai nekalbėjau, tai sesės paprašiau, kad pasakytų, jog man ištiestų koją ir subintuotų ir jeigu neįmušiu to vienintelio taško, savo noru vyksiu į ligoninę. Taigi man koją ištiesino, subintavo, nušlubavau į aikštelę ir susikaupęs, susikoncentravęs laimėjau tą vieną vienintelį tašką. Tai buvo įsimintiniausia pergalė. Juk visiems suteikiau tiek džiaugsmo ir parodžiau užsispyrimą, kuris visą laiką buvo mano viduje“, - sakė R.Stapušaitis.
Tai buvo viena pirmųjų sportininko traumų. Jam buvo atlikta kelio sąnario menisko operacija.
„O būdamas 19-os, kai žaidžiau Lietuvos čempionate, patyriau peties traumą. Gydytojai sakė, kad jei operuosime, tai pusę metų tikrai negalėsiu žaisti, nes tai dešinioji ranka. Tada išėjo taip, kad tais metais nebepatekau į rinktinę ir sesuo pasiūlė atvykti į Olandiją. Taigi ir nusprendžiau reabilitacijai nuvykti į šią šalį“, - teigė badmintonininkas.
Stotelė užsienyje
Nuvykęs į Olandiją vaikinas dar pabandė pažaisti, nors ir buvo traumuotas, ir jam sekėsi gan neblogai. Tačiau vis daugiau laiko skirdavo treniravimui.
„Treniruoti pradėjau, kai klubo, kuriame sportavo Akvilė, vadovybė pasiteiravo, ar nenorėčiau pas juos padirbėti. Jie buvo labai suinteresuoti, gyrė mano talentą (šypsosi). Taigi taip ir išbandžiau trenerio darbą ir tai man visai patiko. Tačiau manau, kad ateityje dar mėginsiu grįžti į vienetų varžybas ir išbandysiu savo jėgas toliau. Nes šiose varžybose anksčiau visai gerai sekėsi. Ir tikrai nebijau Lietuvoje varžovų. Tiesiog manau, kad dar galiu grįžti ir laimėti“, - teigė R.Stapušaitis.
Žinoma, iš pradžių jam koją Olandijoje kišo kalbos barjeras, ypač su mažesniais vaikais. Tiesiog jie nekalbėjo gerai angliškai, o lietuvis nekalbėjo olandiškai. Tačiau visą laiką bendraudavo labai šiltai ir vieni kitus suprasdavo.
„Maloniausia iš tiesų buvo, kai suteiki savo žinias ir po kelių treniruočių atitinkamą judesį vaikai gerai atlieka. Tada ir supratau, kad tai gali būti mano pašaukimas“, - atviravo sportininkas.
Taigi Olandijoje vaikus ir suaugusius badmintonininkas treniravo beveik trejus metus, o 2013-aisiais sugrįžo į Lietuvą ir dirba Vilniuje badmintono akademijoje: „Iš Olandijos nusprendžiau grįžti, nes tas gimtinės ilgesys visada buvo viduje. Labai trūko kalbos, draugų, šeimos“.
Pats laikas
Nors jam tik 23-eji, vaikinas nemano, jog dirbti treneriu dar per anksti. Anot jo, tai daryti niekada nėra per anksti. Tiesiog gyvenime tam reikia būti pasiruošusiam, turėti kažkiek sukaupus gyvenimiškos patirties: „Be to, esu šiek tiek traumuotas ir negaliu profesionaliai pats sportuoti. Todėl manau, kad dabar kaip tik pats laikas“.
„Iš tiesų sėdėti už aikštelės ribų yra visai smagu. Ir būdamas žaidėju patarinėdavau komandos draugams. Tiesiog tai būdavo malonumas kažkam suteikti žinių, duoti patarimų, kad jie geriau galėtų pasirodyti. Ypač smagu matyti, kai kitam žaidėjui tas patarimas pagelbėjo“, - sakė badmintonininkas.
R.Stapušaičio teigimu, dabar daugumą jo mokinių sudaro suaugusieji. Iš viso badmintono akademijoje dabar yra keturios grupės, o jose apie 50 žmonių, kurie susirinko jau per pirmą akademijos darbo mėnesį. Vaikų dar yra tik kokie 5-6, bet sportininkas viliasi, kad skaičius augs ir tėveliai atves savo mažuosius išbandyti šios sporto šakos.
Pasak R.Stapušaičio, geram badmintonininkui svarbus tiek fizinis, tiek psichologinis pasirengimas. Taip pat nereiktų pamiršti ir taktikos. Taigi šie trys aspektai svarbiausi, įsitikinęs jaunasis treneris.
„Žaidėjams dažnai reikia ir moralinio palaikymo. Kai matome, kad pradeda psichologiškai palūžti, jį reikia paskatinti, palaikyti, kad klaidos dar yra ne viskas ir taškas po taško vis tiek galima pasiekti pergalę. Juk niekada nėra taip blogai. Fizinis pasiruošimas badmintone sudaro 50 proc. Juk aikštelėje reikia daug lakstyti. O jei pradės trūkti oro, tada varžovas bus pranašesnis, pastebės tavo trūkumus ir vaikys po aikštelę, kol nebegalėsi bėgti. Tiek psichologija, tiek fizinis pasirengimas labai svarbūs. Tačiau dar labai svarbi yra ir technika, tikslumas, rankos laisvumas. Jei atliksime smūgius neteisingai ar netiksliai, tai varžovas vėlgi viską galės perimti į savo rankas“, - sakė treneris.
Kraujo ryšys
R.Stapušaičio sesuo Akvilė, gyvenanti ir besitreniruojanti Olandijoje, šiemet devintą kartą iš eilės tapo Lietuvos badmintono čempionato moterų vienetų varžybų nugalėtoja. Paklaustas, kaip mano, kur slypi sesers sėkmės paslaptis, vaikinas įvardijo užsispyrimą.
„Kad ir kaip nesisektų žaidimas, mes niekada nenuleisdavome rankų ir niekada neleisdavome plunksninukui nukristi ant žemės. Net jei ir atrodydavo, kad situacija jau visiškai beviltiška, bėgdavome iki paskutinio atodūsio ir gaudydavome plunksninuką, kad jis nepaliestų žemės. Tas atkaklumas ir užsispyrimas turbūt mūsų abiejų sėkmės paslaptis“, - teigė R.Stapušaitis.
Pasak R.Stapušaičio, su sese jie labai gerai sutaria ir tikrai vienas kitam negaili patarimų.
„Visada vienas kitą išklausome, netgi kartais padiskutuojame apie badmintoną. Ir, žinoma, priimame tai, ką vienas kitam sakome. Ir tai dažnai gelbsti badmintono žaidimo situacijose“, - teigė badmintonininkas.
Ne kartą Ramūnas su Akvile kartu žaidė mišrių dvejetų varžybose, vėlgi šiemet mūsų šalies pirmenybėse jie tapo nugalėtojais. Pasak badmintonininko, su sese žaisti mišriuose dvejetuose tik pliusas. Juk žinai vienas kito žaidimą, stipriąsias ir silpnąsias vietas.
„Mūsų žaidimas vystosi labai sklandžiai. Aikštelėje vienas kitą labiau jaučiame. Galbūt čia dėl kraujo ryšio? Tikrai manau, kad kada nors sesuo tikrai norėtų grįžti į Lietuvą. Tiesiog dar dabar didelės perspektyvos yra ir Olandijoje. Manau, ji norėtų bent kartais grįžti į Lietuvą ir kartu patreniruoti, kelti Lietuvos badmintonininkų lygį“, - sakė R.Stapušaitis.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
