respublika.lt

2017 spalio 19, ketvirtadienis

Stajeris P.Fedorenka: Buvau kaip žiguliai su ferario varikliunuotraukos (1)

2017 spalio mėn. 08 d. 08:16:30
Jaunius POCIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Priešpaskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis buvo dosnus mūsų ilgųjų nuotolių bėgikams. Tuo metu buvo užfiksuoti respublikos rekordai, kurie ir šiandien tebelaikomi siekiamybe. Tuo metu lengvosios atletikos mėgėjus džiugino ir panevėžietis stajeris Pavelas Fedorenka. Šiandien, nors ir pavėluotai, „Sporto gyvenimas“ jį sveikina - prieš 30 metų jis pagerino biržiečio Jono Pipynės 1500 m rekordą, pasiektą 1957-aisiais. Šio panevėžiečio rezultato niekas nepagerino iki šiol.

 

P.Fedorenkos biografijoje gausybė įrašų, kuriais galėtų didžiuotis bet kuris lengvaatletis. Daugkartinis Lietuvos bėgimo čempionas įvairiose distancijose, 1500 ir 800 m bėgimo Lietuvos rekordininkas, dukart Baltijos šalių 1500 m bėgimo čempionas, keliasdešimt kartų dalyvavęs maratonuose ir pirmas lietuvis maratonininkas, 42 km 195 m trasą įveikęs olimpinėse žaidynėse.

Šiandien P.Fedorenką galima sutikti ten pat, kur jis kadaise mokėsi atvažiavęs iš Kupiškio į Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Dabar jis Panevėžio kūno kultūros ir sporto centre dirba lengvosios atletikos treneriu.

Su P.Fedorenka kalbėjomės jo 53-iojo gimtadienio išvakarėse. Treneris mielai prisiminė savo kelius ir klystkelius kopiant į sporto aukštumas. Ir tai, nuo ko tas kopimas prasidėjo. Jis pernelyg nesikuklina sakydamas, kad buvo tiesiog gamtos apdovanotas sportuoti. Sako, jis buvo lyg žiguliai su ferario varikliu. Ir, svarsto, kad būtų pasiekęs daug daugiau, jeigu būtų turėjęs gerus trenerius. Jo istorija - įsidėmėtinas pavyzdys, iš kur atsiranda ir kaip tampama čempionais.

Pavelui viskas sekėsi nuo vaikystės. Mokslas - taip pat. Gerai žaidė futbolą, krepšinį. Jis išbandė daugelį sporto šakų, bet pasirinko lengvąją atletiką. Kodėl? Tikriausiai sutapimas. Iš pradžių bėgimo pradmenų mokė geografijos mokytojas Gintautas Žemaitis, vėliau į Kupiškio vaikų ir jaunimo sporto mokyklą atvykęs jaunasis specialistas Algimantas Januška. Kartą jis vaikams surengė krosą iki gretimo kaimelio ir atgal. Pavelas tuomet labai nustebo atbėgęs paskutinis. Visur įpratęs lyderiauti, su tuo susitaikyti negalėjo. Ėmęs intensyviai treniruotis pamatė, kad rezultatai sparčiai gerėja. Netrukus pasiektas ir pirmasis rekordas - bėgdamas 1 km „išlipo“ iš trijų minučių.

Baigęs 9 klasę bandė patekti į garsiąją čempionų kalvę - Panevėžio sporto mokyklą-internatą, tačiau vaikinukui buvo atsakyta. Pavelas pripažįsta, kad tada nekaip pasirodė, o bėgo išvis prastai. Tačiau sportinis azartas niekur neišgaravo. Grįžus į Kupiškį, rezultatai ėmė augti kaip ant mielių, savo amžiaus grupėje dešimtokas tapo Lietuvos prizininku. Tada jo kviesti atvažiavo panevėžiečiai, bet Pavelas, prisimindamas nesėkmingą pirmąjį bandymą, parodė charakterį - nesutiko. Juo labiau kad jį sportuoti viliojo ir į Kauną. Bet kai iš Panevėžio atvažiavęs treneris Bronislovas Pliavga pažadėjo, kad išsuks nuo kariuomenės, jaunuolis atlyžo. Sako, tam pritaręs ir ukrainietis tėvas, pats per ketverius metus patyręs, ką reiškia tarnyba sovietų armijoje. „Taip atsiradau Panevėžyje ir esu čia jau 35 metai“, - mielai grimzta į prisiminimus treneris.

- Ar pamenate, kiek kartų buvote Lietuvos čempionas?
- „Sporto gyvenimas“ pabandė P.Fedorenką sugrąžinti arčiau šių dienų.


- Kitados bandžiau suskaičiuoti, tačiau nesėkmingai. Dabar yra visa archyvinė statistika, tačiau ten surašyti čempionatai, vykę stadionuose. Bet buvau ir kroso Lietuvos čempionas, ir maratone nugalėjau. Sakykime, čempionas buvau iki 30-ies kartų.

- O jeigu pasiteiraučiau, koks jūsų pasiektų rekordų laikas, prisimintumėte?

- Be abejonės. Turiu profesinę atmintį. Kai bėgi maratoną, viskas gula į atmintį. Prisimeni labai tiksliai, nes iš to duoną valgai. Reikėtų bėgti dešimt kartų po kilometrą ir pats fiksuočiau laiką, tai nubėgęs puikiai atsiminčiau visus dešimt laikų, net skaičius po kablelio. O varžybų rezultatus, be abejo, prisimenu, nors gal dėl kurio nors vieno ir apsirikčiau. Neprisiminti gali tas, kuris turi kitokį hobį ar sportuoja tik norėdamas praleisti laiką. O čia - mano pagrindinis darbas, iš kurio aš 25 metus duoną valgiau.

- Jūs jau senokai aktyviai nebesportuojate. Kiek yra nepagerintų jūsų rekordų?

- Iki šiol, jau 30 metų, nepagerintas 1500 m rekordas. Taip pat nepagerinti uždarųjų patalpų 1000 m ir 1500 m rekordai. Kai aš pradėjau sportuoti, man švietė vienintelė Lietuvos bėgimo žvaigždė - biržietis Jonas Pipynė. Buvo tokia aukštuma - 1957 metais Maskvoje jo pasiektas 1500 m rekordas 3:41:1. Jį pagerinti buvo visų bėgikų svajonė. Ir aš Maskvoje, tame pačiame stadione, 1987-aisiais, lygiai po 30 metų ir, atrodo, tik dviejų dienų skirtumu, jį pagerinau. Taigi šiemet mano rekordo jubiliejus.

- Jūsų pasiekti geriausi rezultatai beveik sutapo su Lietuvos Nepriklausomybe...

-1989-1990 metais buvau ant Tarybų Sąjungos rinktinės slenksčio. Tuo metu, norėdamas patekti į rinktinę, turėdavai būti pirmas. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, man liko du keliai. Kaip tik tuo metu varžybose Maskvoje buvau pagerinęs 800 m Lietuvos rekordą. Sąjungos rinktinės vadovai sakė - arba lieki pas mus, arba skiriamės. Mano šeima buvo Lietuvoje, tad kitokio pasirinkimo būti negalėjo. Tada viskas baigėsi: pas mus prasidėjo savotiška suirutė, sportas paliktas savieigai, likimo valiai palikti sportininkai masiškai išėjo į verslus. Man pačiam teko važinėti prekiauti į Lenkiją. Bet kad ir ko imdavausi, norėjau tik vieno - išlikti sporte.

- Ir taip prasidėjo maratonai?


- Pamačiau, kad trumpos 1500 m, 800 m distancijos reikalavo daug investicijų. Kad tobulėtum, galėtum pasiruošti, reikia važiuoti į stovyklas. Juk mano rekordai pasiekti dėl to, kad aš namuose būdavau daugiausia 3 mėnesius per metus, dažniausiai stovyklose. Todėl, norėdamas gyventi iš sporto, nusprendžiau, kad pinigų galima užsidirbti bėgant maratonus. Pagal fiziologiją ir medicininius duomenis aš žinojau, kad neturėčiau bėgioti ilgų distancijų, nes mano raumenų struktūra geriausiai tinka bėgimui iki 3 minučių. Bet pradėjau savarankiškai ruoštis maratonui ir pirmą kartą sėkmingai startavau Taline. Tai buvo, rodos, 1994 metai.

- Ar tik pinigai lėmė, kad tapote maratonininku?

- Man ir treniruotis labai patiko. Tie skaičiukai, toks režimų keitimas į ilgą bėgimą įtraukė fanatiškai. Ir dabar negaliu bėgioti, jeigu neturiu laikrodžio. Mėgėjai, tarkime, nusprendžia, kad bėgs 30 minučių. Aš negaliu bėgti, jeigu nežinau laiko, per kiek nubėgsiu kilometrą. Aš turiu save stebėti, kaip kinta mano savijauta, iš to sprendžiu, ką galėsiu pasiekti tą dieną. Maratono specifika tuo ir įdomi, kad turi savęs klausyti ir sekti, kaip automobilyje seki borto kompiuterį, kuris rodo degalų sąnaudas. Svarbus pirmas kilometras, tu žinai, kad jį turi nubėgti būtent taip, o ne kitaip, antraip tavo „degalų“ sąnaudos bus padidėjusios ir jų neužteks kitam kilometrui.

- Kadangi seniai bėgate maratonus, galite pasakyti, kokio skonio maratonininko duona...

- Dažniausiai apdovanojami į dešimtuką patekę sportininkai. Tačiau geriausia patekti į prizininkus, nes tada tau atitenka apčiuopiama suma. Juk maratono negali dažnai bėgti - daugiausia du tris kartus per metus, nes organizmo ruošimosi ir jėgų atgavimo periodai ilgi. Jeigu man dabar reikėtų grįžti, aš elgčiausi kitaip. Galbūt per metus būčiau bėgęs vieną maratoną, bet nugalėjęs. O aš daug dalyvavau, daug klaidų pridariau, daug savęs iššvaisčiau. Bet aš iš sporto gyvenau. Visame pasaulyje maratonas yra beprotiškai populiarus, pritraukia daug lėšų, dideli priziniai fondai. Sakykime, Amerikoje maratonai nebesugeba priimti tiek žmonių, kiek yra norinčiųjų. Pavyzdžiui, kad dalyvautum Niujorko ar Bostono maratone, jau prieš metus turi parodyti savo asmeninį rezultatą, kitaip nebūsi priimtas.

- Dalyvavote daugelyje prestižinių maratonų. Kuris įsimintiniausias?

- Vienintelis, į kurį tris kartus važiavau ir man buvo pats sėkmingiausias - Liuksemburgo. Tai yra ta vieta, kur aš atsimenu visą trasą, kiekvieną metrą. Bėgi ir atrodo, kad tu ne dirbi, o matai aplinką, kalnus.

- Kaip pats vertinate savo pasirodymą olimpinėse žaidynėse Atlantoje? Jūsų parodytas laikas buvo 10 minučių blogesnis už asmeninį rekordą 2:15:55.

- Patekimas į olimpiadą jau buvo pasiekimas. Aš žinojau, kad man tai labai svarbu, kad tai įprasmina visą mano sportinę veiklą. Jeigu olimpiadoje dalyvavai, vadinasi, tu ne veltui sportavai. Aš ypatingų rezultatų pasiekti nesitikėjau, nes pats gyvenau tik iš sporto, valstybė manęs nefinansavo, tik kelis mėnesius prieš olimpiadą buvau materialiai paskatintas - gavau drabužių ir pan. Aišku, mums labai padėjo ir Amerikos lietuviai. Norint geriau pasirodyti, reikėjo specifinio pasiruošimo, prieš pusę metų nuvažiavus treniruotis priprasti prie klimato, nes drėgmė didžiulė. O aš treniravausi mūsų sąlygomis ir žinojau, kad ten bus savęs išbandymas. Aš tik žinojau, kad turiu baigti distanciją.

- Kada Lietuvoje turėsime ilgų nuotolių bėgikų, kurie galėtų džiuginti mus rekordais? Kai žiūri į istoriją, matai, kad ilgų nuotolių bėgikai Aleksandras Antipovas, Romas Sausaitis geriausius rezultatus parodė prieš 35-40 metų, jūsų rekordui irgi jau 30 metų. Moterų ilgų nuotolių bėgikių yra, o kur dingo mūsų vyrai?

- Yra ir vyrų. Jau skelbiasi, kad ir į mano rekordą taikosi. Ir dabar yra Remigijus Kančys, Lietuvos čempionas. Jie jau atsiranda. Tie masiniai renginiai pagimdys ir bėgikų. Kitas dalykas, ar turės jie tai, kas įgimta, ar tam atsiras vidinių paskatų. Viena aišku, kuriamos sporto mokyklos jų neišugdys. Anksčiau, kai daugelis sunkiai gyveno, patekti į Panevėžio sporto mokyklą-internatą buvo kažkas ypatinga. Būdavo pavalgę, tris keturis kartus valgyti gaudavo, nuo abitūros egzaminų būdavo atleisti, į institutą priėmimas būdavo garantuotas. Tada buvo išlikimo klausimas. Dabar interesai kiti, tokia sudėtinga visuomenė. Bet pirmiausia, manau, reikia gimti gamtos apdovanotam.

- Ar turite perspektyvių auklėtinių, deimančiukų?

- Turiu vieną sprinterį. Jis jau dvejus metus Lietuvoje karaliauja jaunimo grupėje. Bet dabar abejoju, ar jis išliks pas mane. Žmogui reikia gyventi, bijau, kad jis gali palikti Lietuvą. Nes naujoji karta, aštuoniolikmečiai, devyniolikmečiai, apie kitką negalvoja. Man keista, kad tie, nuo kurių priklauso ir kurie galėtų sulaikyti jaunimą, nepastebi kai kuriuose vaikuose ypatingų duomenų. Laukiu tokių laikų, kai kompiuteris galės nuskenuoti vaiką ir pasakyti, ką jis galės ir ko nesugebės. Tada aš nedaryčiau klaidų, kokių esu padaręs pats.


Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (1)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PASKYRĖ: seimas dar vienai kadencijai paskyrė Seimo kontrolierių įstaigos vadovu teisininką, buvusį Konstitucinio Teismo teisėją, socialinių mokslų daktarą Augustiną Normantą.
  • ŠEIMININKĖ: Marijai Šarapovai namų sienos nepadėjo, jau pirmajame Maskvoje vykstančio WTA „Premier“ serijos moterų teniso turnyro Kremliaus taurei laimėti rate po 1 val. 58 min. trukusios kovos ji 6:7, 4:6 pralaimėjo slovakei Magdalenai Rybarikovai; tai buvo paskutinis rusės mačas šį sezoną.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Kaip manote, ar lietuviai yra pilietiški?

balsuoti rezultatai

Ar kultūros paveldą, vardan verslo, galima paaukoti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +1   +8 C

   +3  +5 C

 

   +4 +8 C

   +10  +12 C

  +10 +12 C

 

   +7 +11 C

    1-4 m/s

     1-3 m/s

 

      1-4 m/s

 

USD - 1.1749 PLN - 4.2277
RUB - 67.4559 CHF - 1.1551
GBP - 0.8928 NOK - 9.3575
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12